Rasiau rasiau, viskas dingo, eina svilpt ta nauja versija, matyt zenklas is auksciau, kad niekais uzsiimineju 
linkiu smagios diskusijos, gal dar ilisiu paskaityti.
QUOTE(ponia Lylia @ 2017 05 01, 15:38)
<p>Rasiau rasiau, viskas dingo, eina svilpt ta nauja versija, matyt zenklas is auksciau, kad niekais uzsiimineju linkiu smagios diskusijos, gal dar ilisiu paskaityti. </p>
linkiu smagios diskusijos, gal dar ilisiu paskaityti. </p>Geriau per kelias trumpesnes zinutes rasyt ir siust
Varčiau knygą ir akys užkliuvo už poros puslapių. Truputį pacituosiu, gal kam nauda bus:
"Žmonės naują informaciją vertina kaip akivaizdžiai grėsmingą, nes jei jie priims naują informaciją, tai turės gerokai padirbėti, peržiūrėdami savo realybės žemėlapį. Tad instinktyviai stengiasi išvengti tokio darbo. Todėl žmonės dažniausiai priešinasi tam, kas nauja, nemėgindami to įsisavinti. Jų pasipriešinimas naujovėms slepia baimę, o pastaroji- tingumą. Tai yra darbo, kurį jie turėtų atlikti, baimė. "
"Žmonės naują informaciją vertina kaip akivaizdžiai grėsmingą, nes jei jie priims naują informaciją, tai turės gerokai padirbėti, peržiūrėdami savo realybės žemėlapį. Tad instinktyviai stengiasi išvengti tokio darbo. Todėl žmonės dažniausiai priešinasi tam, kas nauja, nemėgindami to įsisavinti. Jų pasipriešinimas naujovėms slepia baimę, o pastaroji- tingumą. Tai yra darbo, kurį jie turėtų atlikti, baimė. "
Ponia Lylia vakar užklausė apie meilę. Mano supratimas šiuo klausimu nėra visai tradicinis, nes žmonės įpratę prie klišių, ir nesivargina pamąstyti, ar visuomet yra taip, kaip teigiama. Pakartojau T.Girdzijausko mintį, kuri yra apie vyro ir moters meilę, aišku, kad ji netinka mamai ir vaikui ir pan. Vyro ir moters meilė be aistros kaip ir nelabai galima. Kadangi 99 proc. šio lygmens gyventojų yra egoistai (atsiprašau tų, kurias tai papiktins), besąlygiška meilė praktiškai utopija.
Nors yra klišė, kad mamos meilė vaikui yra besąlygiška, tačiau išties taip nėra, jei mėgintumėt pasigilinti, tuo įsitikintumėt. Jeigu taip būtų, mamos galvotų tik apie vaiką, jo dvasinius (ne tik fizinius) poreikius, stengtųsi visą savo dėmesį jiems skirti, kol maži (kur būna mamos mintys, kai ji žaidžia ant grindų su sūnum mašinėlėmis?), neištrenktų į darželius (oi, kiek pasiteisinimų/pateisinimų sugalvojama). Jaučiu, tuoj pasipils priekaištai, nes kiekviena mano, kad yra puiki mama, ir ta vaižgantė eilinį kartą nusipeza. Jei mylėtum vaiką besąlygiškai, priimtum tokį, koks jis yra ir neturėtum jokių lūkesčių. O dabar tau svarbu, kad vaikas kuo geriau mokytųsi, nes tau būtina juo didžiuotis, svarbu, kad įstotų į prestižinę specialybę, kad galėtum pasigirti draugėms, vėliau gautų gerą darbą, mėlynakraujį sutuoktinį (ne ubagą ir pan.). Nėra įprasta apie tai galvoti ir kalbėti. Tačiau kažkodėl taip atsitinka, jog praktiškai visi, kai užaugam, turim pačių įvairiausių psichologinių problemų, kurių šaknys vaikystėje. Atrodo, tiek pastangų dėjau, augindama vaikus, bet aš bijau, kad jie kada nors man priekaištaus dėl ko nors, ką patyrė vaikystėje. Ir aš jiems negalėsiu pasiteisinti, kad viską dariau, nes mylėjau. Klaidas darai tada, kai galvoji apie save, savo poreikius, savo karjerą, o ne apie vaikus, kurie per tave atėjo į šį pasaulį ir nuo tavęs, mamos, labai priklauso, kaip jie tame pasaulyje jaučiasi.
Su vyro ir moters meile apskritai sudėtinga. Kai sutinki tau tinkantį patiną (patelę), atsiranda chemija, savotiškas apsinuodijimas su visais nemaloniais ir maloniais pojūčiais. Sutinki žmogų, su kuriuo būtinas karmos balansavimas. Va čia šuo ir pakastas... Kol ta cheminė reakcija vyksta, vieną prie kito traukia malonumas ir dirginimas, laikui bėgant malonumas silpsta, kol susidūrus su pirmais sunkumais (pvz., vaiko gimimas) visai dingsta, ir sakoma, kad meilė pasibaigė. Tada ieškoma kito malonumų šaltinio... Tik atskiri vienetai žmonių moka išties mylėti, nes galvoja ne apie save, o apie kitą žmogų. Tačiau kuri sau tai prisipažintumėt? Oi ne, čia vaižgantė vėl nusipeza. Nemeluoti sau turbūt yra sunkiausia užduotis žmogaus gyvenime. Jei nemeluotumėt sau, čia vyktų draugiškas pokalbis, kuris visiems mums būtų malonus... O dabar vyksta kaukių balius.
Nors yra klišė, kad mamos meilė vaikui yra besąlygiška, tačiau išties taip nėra, jei mėgintumėt pasigilinti, tuo įsitikintumėt. Jeigu taip būtų, mamos galvotų tik apie vaiką, jo dvasinius (ne tik fizinius) poreikius, stengtųsi visą savo dėmesį jiems skirti, kol maži (kur būna mamos mintys, kai ji žaidžia ant grindų su sūnum mašinėlėmis?), neištrenktų į darželius (oi, kiek pasiteisinimų/pateisinimų sugalvojama). Jaučiu, tuoj pasipils priekaištai, nes kiekviena mano, kad yra puiki mama, ir ta vaižgantė eilinį kartą nusipeza. Jei mylėtum vaiką besąlygiškai, priimtum tokį, koks jis yra ir neturėtum jokių lūkesčių. O dabar tau svarbu, kad vaikas kuo geriau mokytųsi, nes tau būtina juo didžiuotis, svarbu, kad įstotų į prestižinę specialybę, kad galėtum pasigirti draugėms, vėliau gautų gerą darbą, mėlynakraujį sutuoktinį (ne ubagą ir pan.). Nėra įprasta apie tai galvoti ir kalbėti. Tačiau kažkodėl taip atsitinka, jog praktiškai visi, kai užaugam, turim pačių įvairiausių psichologinių problemų, kurių šaknys vaikystėje. Atrodo, tiek pastangų dėjau, augindama vaikus, bet aš bijau, kad jie kada nors man priekaištaus dėl ko nors, ką patyrė vaikystėje. Ir aš jiems negalėsiu pasiteisinti, kad viską dariau, nes mylėjau. Klaidas darai tada, kai galvoji apie save, savo poreikius, savo karjerą, o ne apie vaikus, kurie per tave atėjo į šį pasaulį ir nuo tavęs, mamos, labai priklauso, kaip jie tame pasaulyje jaučiasi.
Su vyro ir moters meile apskritai sudėtinga. Kai sutinki tau tinkantį patiną (patelę), atsiranda chemija, savotiškas apsinuodijimas su visais nemaloniais ir maloniais pojūčiais. Sutinki žmogų, su kuriuo būtinas karmos balansavimas. Va čia šuo ir pakastas... Kol ta cheminė reakcija vyksta, vieną prie kito traukia malonumas ir dirginimas, laikui bėgant malonumas silpsta, kol susidūrus su pirmais sunkumais (pvz., vaiko gimimas) visai dingsta, ir sakoma, kad meilė pasibaigė. Tada ieškoma kito malonumų šaltinio... Tik atskiri vienetai žmonių moka išties mylėti, nes galvoja ne apie save, o apie kitą žmogų. Tačiau kuri sau tai prisipažintumėt? Oi ne, čia vaižgantė vėl nusipeza. Nemeluoti sau turbūt yra sunkiausia užduotis žmogaus gyvenime. Jei nemeluotumėt sau, čia vyktų draugiškas pokalbis, kuris visiems mums būtų malonus... O dabar vyksta kaukių balius.
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 01, 17:43)
Ponia Lylia vakar užklausė apie meilę. Mano supratimas šiuo klausimu nėra visai tradicinis, nes žmonės įpratę prie klišių, ir nesivargina pamąstyti, ar visuomet yra taip, kaip teigiama. Pakartojau T.Girdzijausko mintį, kuri yra apie vyro ir moters meilę, aišku, kad ji netinka mamai ir vaikui ir pan. Vyro ir moters meilė be aistros kaip ir nelabai galima. Kadangi 99 proc. šio lygmens gyventojų yra egoistai (atsiprašau tų, kurias tai papiktins), besąlygiška meilė praktiškai utopija.
Nors yra klišė, kad mamos meilė vaikui yra besąlygiška, tačiau išties taip nėra, jei mėgintumėt pasigilinti, tuo įsitikintumėt. Jeigu taip būtų, mamos galvotų tik apie vaiką, jo dvasinius (ne tik fizinius) poreikius, stengtųsi visą savo dėmesį jiems skirti, kol maži (kur būna mamos mintys, kai ji žaidžia ant grindų su sūnum mašinėlėmis?), neištrenktų į darželius (oi, kiek pasiteisinimų/pateisinimų sugalvojama). Jaučiu, tuoj pasipils priekaištai, nes kiekviena mano, kad yra puiki mama, ir ta vaižgantė eilinį kartą nusipeza. Jei mylėtum vaiką besąlygiškai, priimtum tokį, koks jis yra ir neturėtum jokių lūkesčių. O dabar tau svarbu, kad vaikas kuo geriau mokytųsi, nes tau būtina juo didžiuotis, svarbu, kad įstotų į prestižinę specialybę, kad galėtum pasigirti draugėms, vėliau gautų gerą darbą, mėlynakraujį sutuoktinį (ne ubagą ir pan.). Nėra įprasta apie tai galvoti ir kalbėti. Tačiau kažkodėl taip atsitinka, jog praktiškai visi, kai užaugam, turim pačių įvairiausių psichologinių problemų, kurių šaknys vaikystėje. Atrodo, tiek pastangų dėjau, augindama vaikus, bet aš bijau, kad jie kada nors man priekaištaus dėl ko nors, ką patyrė vaikystėje. Ir aš jiems negalėsiu pasiteisinti, kad viską dariau, nes mylėjau. Klaidas darai tada, kai galvoji apie save, savo poreikius, savo karjerą, o ne apie vaikus, kurie per tave atėjo į šį pasaulį ir nuo tavęs, mamos, labai priklauso, kaip jie tame pasaulyje jaučiasi.
Nors yra klišė, kad mamos meilė vaikui yra besąlygiška, tačiau išties taip nėra, jei mėgintumėt pasigilinti, tuo įsitikintumėt. Jeigu taip būtų, mamos galvotų tik apie vaiką, jo dvasinius (ne tik fizinius) poreikius, stengtųsi visą savo dėmesį jiems skirti, kol maži (kur būna mamos mintys, kai ji žaidžia ant grindų su sūnum mašinėlėmis?), neištrenktų į darželius (oi, kiek pasiteisinimų/pateisinimų sugalvojama). Jaučiu, tuoj pasipils priekaištai, nes kiekviena mano, kad yra puiki mama, ir ta vaižgantė eilinį kartą nusipeza. Jei mylėtum vaiką besąlygiškai, priimtum tokį, koks jis yra ir neturėtum jokių lūkesčių. O dabar tau svarbu, kad vaikas kuo geriau mokytųsi, nes tau būtina juo didžiuotis, svarbu, kad įstotų į prestižinę specialybę, kad galėtum pasigirti draugėms, vėliau gautų gerą darbą, mėlynakraujį sutuoktinį (ne ubagą ir pan.). Nėra įprasta apie tai galvoti ir kalbėti. Tačiau kažkodėl taip atsitinka, jog praktiškai visi, kai užaugam, turim pačių įvairiausių psichologinių problemų, kurių šaknys vaikystėje. Atrodo, tiek pastangų dėjau, augindama vaikus, bet aš bijau, kad jie kada nors man priekaištaus dėl ko nors, ką patyrė vaikystėje. Ir aš jiems negalėsiu pasiteisinti, kad viską dariau, nes mylėjau. Klaidas darai tada, kai galvoji apie save, savo poreikius, savo karjerą, o ne apie vaikus, kurie per tave atėjo į šį pasaulį ir nuo tavęs, mamos, labai priklauso, kaip jie tame pasaulyje jaučiasi.
Pilnai pritariu, tėvai(motinos gal tiesiog turi didžiausią įtaką) dažnai augindami vaiką jį sugeba subtiliai sutraumuoti.
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 01, 17:43)
[font=Impact]
Tikrai nesakysiu, kad Vaizgante nusipeza, nes tikrai daug tokiu pvz yra gyvenime, kai sako myli, bet egoizmo ausys kyste kyso
. Bet is to apraso tada galiu daryti isvada, kad as jauciu meile, tikrai gal ne visai besalygiskai ir gal pati esu pilna trukumu ir baimiu, bet myliu ir ka dabar daryt 
nei ta meile man vyrui dingsta ar mazeja per metus, nei is vaiku kazko reikalauju ar tikiuosi, nei i darzeli grudau,ir jei galeciau ir dabar nedirbciau, o buciau su vaikais, aisku, mokau gyventi visuomeneje, prisiziureti kuna, aplinka, norisi uzauginti sveikus, savim pasitikincius zmones, kurie neklausytu, o patys mastytu, bet cia velgi bus jau kazkokie lukesciai 
as isivazduoju meile kaip energija o mus kaip kazkoki inda, kuri pripildo meile, ir gal sugebam ta inda didinti ar mazinti, priklausomai nuo savo veiksmu....Papildyta:
QUOTE(xor @ 2017 05 01, 17:57)
Pilnai pritariu, tėvai(motinos gal tiesiog turi didžiausią įtaką) dažnai augindami vaiką jį sugeba subtiliai sutraumuoti.
As visada sakiau, kad tevu darbas, kuo maziau sugadinti vaika, nes tokie kokie ateina jie buna tokie tyri, o paskui susiduria su pasaulio realybe, smurtu, pykciu, agresija nors gal tos saknys ir juose...bet tevai is tikro labai labai turi mokytis ir keistis, kad netraumuotu vaiku, o leistu jiems skleistis savo laiku, savo vietoje...O kur dar ir aplinkos itaka, mano vaikai pvz nemazai pasikeite pradeje eit i mokykla...
QUOTE(Ubuntu*** @ 2017 05 01, 18:03)
as isivazduoju meile kaip energija o mus kaip kazkoki inda, kuri pripildo meile, ir gal sugebam ta inda didinti ar mazinti, priklausomai nuo savo veiksmu....
O man atrodo, kad mylėti gali tik brandūs žmonės...
Mėgstu paklausyti Tomo paskaitų (mes seniai pažįstami ir asmeniškai), man daug kas, ką jis kalba, labai priimtina (o ir padeda kai kada santykiuose), tačiau jis teigia, kad tuoktis ir vaikus gimdyti reikia labai jauniems. Va tam tai nepritariu visiškai, nes kol turi mažai gyvenimiškos patirties, nėra žinių nei kaip vaiką auginti, nei kaip su savo antra puse sutarti...(Dabar yra tiek gerų seminarų poroms, tačiau kiek aplinkui save pažįstat porų, kurios mokėsi gyventi kartu?) Tais laikais, kai žmonės gyveno bendruomenėmis, taip, vaikus gimdyti galėjo ir jauni, nes vaikus augino seneliai ir kiti giminaičiai, gyvenantys kartu. O dabar užsidaro jauna mama blokinėje dėžutėje ir suserga depresija (puikiai pamenu savo pačios patirtį).
Papildyta:
QUOTE(Ubuntu*** @ 2017 05 01, 18:06)
O kur dar ir aplinkos itaka, mano vaikai pvz nemazai pasikeite pradeje eit i mokykla...
Suprantu, nes pati tai patyriau... Kaip man skaudėjo, kai mūsų mažoji saulytė, kuri kvatodavo visą dieną, pirmosios klasės pabaigoje tapo rimta mokine...Ir tapo standartiniu vaiku su kasytėmis ir akinukais...
QUOTE(Ubuntu*** @ 2017 05 01, 18:06)
As visada sakiau, kad tevu darbas, kuo maziau sugadinti vaika, nes tokie kokie ateina jie buna tokie tyri, o paskui susiduria su pasaulio realybe, smurtu, pykciu, agresija nors gal tos saknys ir juose...bet tevai is tikro labai labai turi mokytis ir keistis, kad netraumuotu vaiku, o leistu jiems skleistis savo laiku, savo vietoje...O kur dar ir aplinkos itaka, mano vaikai pvz nemazai pasikeite pradeje eit i mokykla...
Sugadinimas gali prasidėti nuo vyro ir moters tarpusavio santykių. Kai viena ar kita pusė "lenda" į santykius su savais motyvais, o antroji pusė tampa tik kaip "patogumo" elementas.
Vaikai akylai stebi tėvų tarpusavio santykius, jie vaikams yra autoritetas. Kai autoritetai tarpusavyje nesutaria, nesistengia vienodai gerinti tarpusavio santykių kokybės tada vaikai gali pradėti palaikyti tik vieną pusę, o tai yra tiesiog pačių vaikų traumavimas.
Tiesa, nesupratot, kas yra meilės sureikšminimas. Sureikšminimas- iškėlimas aukščiau kitų. Meilė yra jausmas. Jausmų yra daugiau, pvz., atjauta. Kodėl nesureikšminta atjauta? Kuo ji mažiau svarbi nei meilė? Bet jei žmonės pradės galvoti apie tai, kaip svarbu būti jautriu, atjaučiančiu kitą žmogumi, empatišku, jie taps geresni...O jei sureikšminama meilė, jos siekiama kaip vandens dykumoje, ir žmogus netampa geresnis. Noras, kad tave kažkas mylėtų, iš esmės yra egoistinis...Nė vienas neturim vidinio poreikio mylėti, mums svarbiau, kad mus mylėtų: iš pradžių tėtis ir mama (jei yra brolis ar sesuo- konkurencija, pyktis, kad jį myli labiau), vėliau- partneris, sutuoktinis. Grįžtant prie to, ką parašiau apie dievus, agregorai nėra suinteresuoti, kad žmonės būtų geresni, nes tada jie negeneruos reikiamų energijų...
Papildyta:
Nebūtinai vaikai palaiko tik vieną kurią pusę... Tiesiog jų smegeninėse nupiešiamas būtent toks šeimos modelis, ir turėdami savo šeimas, jie kartos tas pačias klaidas net tuo atveju, jei teigs, kad nori gyventi kitaip nei gyveno tėvai, kurie,pvz., konfliktus spręsdavo bardamiesi.
Papildyta:
QUOTE(xor @ 2017 05 01, 18:21)
Kai autoritetai tarpusavyje nesutaria, nesistengia vienodai gerinti tarpusavio santykių kokybės tada vaikai gali pradėti palaikyti tik vieną pusę, o tai yra tiesiog pačių vaikų traumavimas.
Nebūtinai vaikai palaiko tik vieną kurią pusę... Tiesiog jų smegeninėse nupiešiamas būtent toks šeimos modelis, ir turėdami savo šeimas, jie kartos tas pačias klaidas net tuo atveju, jei teigs, kad nori gyventi kitaip nei gyveno tėvai, kurie,pvz., konfliktus spręsdavo bardamiesi.
QUOTE(xor @ 2017 05 01, 18:21)
Sugadinimas gali prasidėti nuo vyro ir moters tarpusavio santykių. Kai viena ar kita pusė "lenda" į santykius su savais motyvais, o antroji pusė tampa tik kaip "patogumo" elementas.
Vaikai akylai stebi tėvų tarpusavio santykius, jie vaikams yra autoritetas. Kai autoritetai tarpusavyje nesutaria, nesistengia vienodai gerinti tarpusavio santykių kokybės tada vaikai gali pradėti palaikyti tik vieną pusę, o tai yra tiesiog pačių vaikų traumavimas.
Vaikai akylai stebi tėvų tarpusavio santykius, jie vaikams yra autoritetas. Kai autoritetai tarpusavyje nesutaria, nesistengia vienodai gerinti tarpusavio santykių kokybės tada vaikai gali pradėti palaikyti tik vieną pusę, o tai yra tiesiog pačių vaikų traumavimas.
tai tas sugadinimas ir tu zmoniu ateina is ju tevu, o tu is ju tevu ir t.t.
QUOTE(Ubuntu*** @ 2017 05 01, 18:33)
Nežinau, negyvenau tada, bet man atrodo, kad kai žmonės gyveno bendruomenėmis, vaikai būdavo mažiau traumuojami...Jie matydavo ne tik savo tėvų tarpusavio santykius, bet daugybės porų, kelių kartų santykius. Dabar močiutės paprastai dirba... Kardinaliai pasikeitė šeimos modelis.
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 01, 18:13)
O man atrodo, kad mylėti gali tik brandūs žmonės...
Mėgstu paklausyti Tomo paskaitų (mes seniai pažįstami ir asmeniškai), man daug kas, ką jis kalba, labai priimtina (o ir padeda kai kada santykiuose), tačiau jis teigia, kad tuoktis ir vaikus gimdyti reikia labai jauniems. Va tam tai nepritariu visiškai, nes kol turi mažai gyvenimiškos patirties, nėra žinių nei kaip vaiką auginti, nei kaip su savo antra puse sutarti...(Dabar yra tiek gerų seminarų poroms, tačiau kiek aplinkui save pažįstat porų, kurios mokėsi gyventi kartu?) Tais laikais, kai žmonės gyveno bendruomenėmis, taip, vaikus gimdyti galėjo ir jauni, nes vaikus augino seneliai ir kiti giminaičiai, gyvenantys kartu. O dabar užsidaro jauna mama blokinėje dėžutėje ir suserga depresija (puikiai pamenu savo pačios patirtį).
Papildyta:
Suprantu, nes pati tai patyriau... Kaip man skaudėjo, kai mūsų mažoji saulytė, kuri kvatodavo visą dieną, pirmosios klasės pabaigoje tapo rimta mokine...Ir tapo standartiniu vaiku su kasytėmis ir akinukais...
Mėgstu paklausyti Tomo paskaitų (mes seniai pažįstami ir asmeniškai), man daug kas, ką jis kalba, labai priimtina (o ir padeda kai kada santykiuose), tačiau jis teigia, kad tuoktis ir vaikus gimdyti reikia labai jauniems. Va tam tai nepritariu visiškai, nes kol turi mažai gyvenimiškos patirties, nėra žinių nei kaip vaiką auginti, nei kaip su savo antra puse sutarti...(Dabar yra tiek gerų seminarų poroms, tačiau kiek aplinkui save pažįstat porų, kurios mokėsi gyventi kartu?) Tais laikais, kai žmonės gyveno bendruomenėmis, taip, vaikus gimdyti galėjo ir jauni, nes vaikus augino seneliai ir kiti giminaičiai, gyvenantys kartu. O dabar užsidaro jauna mama blokinėje dėžutėje ir suserga depresija (puikiai pamenu savo pačios patirtį).
Papildyta:
Suprantu, nes pati tai patyriau... Kaip man skaudėjo, kai mūsų mažoji saulytė, kuri kvatodavo visą dieną, pirmosios klasės pabaigoje tapo rimta mokine...Ir tapo standartiniu vaiku su kasytėmis ir akinukais...
Myleti ,manau geriausiai sugeba vaikai, ju meile dar bun atokia tyra, arba paaugliai, gal del to ir sako, akd pirma meile tikriausia, dar mazia buna to isskaiciavimo , porto , egoizma, aistros, ka veliau pavadina meile
O kurti seima aisku reikia brandos. kazkur skaiciau, kad Zemaitijoje senoveje(dar pries krikscionybe) merginos tuokdavosi apie 30, keista, kad taip iskraipyta dabar ta isorija, kai teigiama, kad tuokesi labai jaunos...bet vel ci apirklauso nuo asmenybes ir galu gal ekur kaip gyvena, juk ne visi butuose gyvena ir vieni nera idealaus amziaus, kiekveinas turi jausi sau ji pats...p.s. man jo paskaitos irgi vietom patinka, tik tas stumimas i vedine pasauleziura, ir tiek daug tu atsakomybiu moteriai, kazkaip man truksta lygsvaros, manau, uz santykius, seima ir tobulejima abu atsako. O pas ji gaunasi, jei zmona, ne taip ka masto, vyras nebegali tobuleti, kazkaip absurdiska
Papildyta:
QUOTE(vaižgantė @ 2017 05 01, 18:36)
Nežinau, negyvenau tada, bet man atrodo, kad kai žmonės gyveno bendruomenėmis, vaikai būdavo mažiau traumuojami...Jie matydavo ne tik savo tėvų tarpusavio santykius, bet daugybės porų, kelių kartų santykius. Dabar močiutės paprastai dirba... Kardinaliai pasikeitė šeimos modelis.
Nu ir as nezinau tiksliai, bet skaiciau vieno psichologo straipnsi, kad butent karai labai sugadino visa tai, issibarste zmones, daug vyru mire ir moterys bande perimti ir tevo role ir ne kas gavosi....taigi, tas gerasis modelis kazkur dingo. Bet kai paskaitai Zemaite irgi neatrodo, kad daug tu darniu seimu buvo...tai net nezinau , kada cia pradejo viskas griuti...
