QUOTE(xor @ 2017 04 30, 21:10)
As anksciau buvau labiau tikintysis t.y soks toks krikscionis, dievo rankos bijojau ir tas dalykas buvo tiesiog is tevu atejes. Veliau pradejau dometis psichologija, ezoterika. Savo ziniomis norejau tiesiog pasidalinti su tevais. Sulaukiau neigiamos reakcijos, o bet koks bendras pasamprotavimas buvo tiesiog neimanomas, buvau tuo metu dar gan jaunas. Kazkur viduje pradejo kirbeti mintis, kad kazkur yra apgavyste, nes klausimo, lyg suabejojimo iskelimas yra lyg nuskaltimas.
Tokios yra tendencijos, kad zmones aklai prieme tikejima, lyg stabmeldyste tiesiog bijo savo tikejimu suabejoti. Ta baime privercia gintis puolimu.
Manyciau, kad ta baime yra vergo bruozas, o vergas tarnauja autoritetui.
Juk buna ir taip, kad zinai, bet netiki.
Kai zinai, bet netiki- reiskais, kad nesuvoki. Atejus suvokimui atsiranda ir atsakomybe.
Pvz.
Mano vienas kambariokas pasakojosi, kaip neblaivus vairavo automobili, kartu su juo buvo ir pakeleiviu.
Tuo paciu aiskino, jog zinojo, kad tokiu budu kele pavoju sau ir jo draugams.
Neretas atvejis. Netikejimas galimomis pasekmemis arba zinojimas be atsakomybes.
BAime yra gyvuliskas instinktas, kuris blokuoja mastyma. Baimes apimti zmones negali blaiviai-kritiskai vertinti aplinka, nors jus kritini mastyma priskiriat pie neigiamu emociju, tiesa pasakius as iki siol nesuprantu prie ko cia logika ir emocijos.
Kad baime yra gyvuliskos kilmes tai nera joks blogis, tai savisaugos instinktas, kuris pasireikskia nesamoningam lygmenyje.
BAime Dievui, verciau jo bausmem buvo aktualu kai viespatavo ST. Butent Kirstus, jo misija Zemeje pakeite Dievo santiki su zmonemis. Kodel taia ivyko, itariu todel kad zmogaus samoningumas padidejo, pakilo karte, ir su Dievu bendravimo lygmuo.
Is esmes kodel naudojamos bausmes. BAusmes naudojamos tam kaditakoti. Tabu paremtas mirties baime, neskatina mastymo, suvokimo kodel negalima, tik skatina baime, kuri isdresuoja zmogu iki automatizmo, jei pranyktu bausmes baime, jokie TABU zmogaus nesustabdys.
NT gi antese kita santiki, kai zmogus skatinamas ne bijoti, o mastyti, neperzengti TABU ribos ne isbaimes, o is vertybiniu paskatu, kurios buvo samoningai perimtos is Dievo.
Papildyta:
QUOTE(dewofsoul @ 2017 04 30, 21:49)
Ai, nu baikit ką
, man tai visų pasisakymai įdomūs. Daug ko nesuprantu, daug kas svetima, bet aš visad už akiračio praplėtimą
Apie gerus ir blogus Dievus. Bandyčiau prieiti iš kitos pusės. C.S. Lewis knygoje "Tiesiog krikščionybė" (tiesą sakant, man jokio skirtumo religija, galėjo būt knyga pavadinimu ir"Tiesiog islamas"
) rašo apie gėrio absoliutą. Bijau dabar ką klaidingai perteikt, bet mintis buvo tokia, kad kaip tik - viskas kyla ne iš blogio, o iš gėrio. Argumentas buvo toks, kad VISKĄ mes darome dėl/iš gėrio plačiausia prasme. Pvz.: darome gerus darbus tiesiog dėl gėrio. Ir blogus darbus darome dėl gėrio: jeigu vagis plėšia banką, tai dėl savo GERbuvio, dėl to, kad jam būtų gerai. Noras geras, bet poelgis ne. Sakykim, vyras prievartauja moterį. Kad ir akip žiauru, bet jis tai daro dėl savo geros (normaliems žmonėms tai nesuprantama, aišku) būsenos. Kažkas kažką žudo, dėl malonumo (bet malonomas kilęs iš noro, kad būtų gerai), keršto (patenkinęs savo keršto poreikį, žmogus jausis gerai). Taip maždaug C. S. Lewis argumentuoja, kad tėra gėrio Dievas, nėra blogio valdovo ar kokių ten nelabųjų ir pan.
Jis sako, kad nėra žmonių, kurie darytų blogą vardan blogio, vis vien jų poelgiuose yra siekis gero - turto, moralinio pasitenkinimo, garbės, valdžios, t.y. to, kas jiems neša gerus jausmus.
Kas yra paieskose, atviru protu, jis visur ir visame kame ras krisla, peno pasmastymui
Na man visa tai nuskambejo kraupokai.
Atsiminiau patarle "Gerais norais pragaro keliai gristi"
Suprantu kad zmogus bando pateisinti savo veiksmus, bet neva gerio siekimas vien sau, suteikiant skausma kitam, ar tai yra GERIS? Abejoju. Man tai primena bandyma suniveliuoti ribas.
