Ar Dievas egzistuoja? (2 tema)

Dievo dovanos...
As tai vadinu Dievo kibirkstimi. Esu isitikinus kad kiekvienas zmogus ateidamas i pasauli ja atsinesa. Skirtumas tik tas, kad vieni varginasi lavinti, puoseleti, kiti taip ir mirsta ja turedami, karts nuo karto savo reikmem panaudodami. Mano galva, tai sventvagyste, kai zmogus turi salygas, bet ja nepuoseleja.

O tas poreikis neva kazka gauti mainais is Dievo... Mane glumina. Budama zmogumi vengiu bendrauti su zmonemis, kurie su manimi bendrauja is isskaiciavimo, vildamiesi kazka nors gero is manes istresti. Jei toks zmogus atsiranda, jis gali apsimesti kuo tik nori, bet anksciau ar veliau yla islenda is maiso... Cia as, zmogus, taip jauciuosi ir vertinu, ka jau kalbeti apie Dieva... Jis tikrai zino, kada tai yra nuosirdu, kada veidmainyste, klasta, noras pasiplenyti. Aplamai man nesiejasi tikejimas Dievu ir vartotojiskas poziuris i ji.

[quote=Moonte,2017 04 23, 14:10]
Aplamai man nesiejasi tikejimas Dievu ir vartotojiskas poziuris i ji.


Bet, tarkim, KB požiūris į dievą grynai vartotojiškas- jis netgi valgomas Mišių metu
Cerkvėse degiojamos žvakutės, mėginant kažką gauti. (Žvakučių degiojimas neseniai ir KB atsirado.)

Butent zmogus sprendzia dovanoti uz kazka, ar siaip, todel kad tenkina savo vidini poreiki dovanoti. Juk zinote kad yra tokia grupe zmoniu kurie vadinami altruistais.

Jei vadovausimes krikscioniska pozicija siuo kalusimu. Tai Dievas yra tevas, o mes jo vaikai. Tevai velgi dovanas dovanoja besalygiskai, vien todel kad myli.

Tarkim man didziausia dovana yra gyvenimas.

Bet tai kodėl tos dovanos tokios skirtingos?
Jei žmogus nepripažįsta reinkarnacijos, tada gaunasi visiškai neaišku, kodėl vienam duoda ir dar dribteli, o kitas gauna ir ligotą kūną, ir nevispročius tėvus, ir nulį galimybių? (Čia aš truputį į kraštutinumus.)

Ar tai galima sieti tiesiogiai su Dievu? Religijos mano galva tai zmogaus bandymas iterpti Dieva i sau suprantamus remus. Tam suteikiant teatraliskus vaidinimus. Kurie is esmes skirti ne Dievui, o paciam zmogui. Kunigai, zyniai, popai, samanai ir t.t. Tai dideli psichologai, manipuliatoriai masemis. Ar visame tame yra Dievas... As abejoju, nes tuomet Dievas tampa tik irankiu valdyti mases. Mane glumina kai pirmenybe pradedama teikti ne turininiui, o isorei. Tarkim, del siu priezasciu atsiskyre kalvinistai, liuteronai.
Papildyta:


O kodel jos privalo buti vienodos? Tos dovanos skirtos konkreciam zmogui ir tuo paciu zmonijai. Buda, Muhametas, Kristus irgi buvo zmones, turintys savyje Dievo kibirksti, ju misija Zemeje dovana zmonijai.

Tarkim. Ar kas galejo pagalvoti kad kraugersika totoriu-mongolu orda sutramde Dievo pazinimas, nes zmones tapo budistais.

O as nemanau, kad negatyvas yra Dievo "dovana". Tai zmgoaus gyvenimo pasekmes. Na jei vertoji svaigalus, gyveni palaida gyvenima ir to itakoti gimsta nesveiki palikuonis kurie ta nesveikata perduoda ir kitom karto. Ar nera chamiska uz savo darbus kaltinti, pretenzijas reiksti Dievui? Tai juk vel vartotojiskas poziuris i Dieva, kuris paremtas zmogaus infantilumu, nenoru nesti uz savo veiksmu pasekmes atsakomybes.

Moonte, bet aš vis vien nesuprantu. Jei dievas yra besąlygiškai mylintis tėvas, kodėl jis visiems vienodai dovanų- kibirkščių neduoda? Aš gi kai verdu sriubą, visiems vaikams tą pačią įpilu. Bet kai pažiūriu į savo sūnus, pagalvoju, kodėl taip yra, kad vienam, kuris laiko save ateistu ir jam viskas ir visi dzin, duota ir graži išvaizda, ir dideli gabumai, o antrajam, kuris yra mylintis ir geraširdis, nekliuvo nei išvaizdos, nei gabumų ir jei jis nori ką nors pasiekti, turi sunkiai ir kantriai dirbti? Kaip tai paaiškinti, jei nepripažįsti reinkarnacijos? Kodėl vienam pilna lėkštė sriubos, o kitam tik šaukštelis?

Dar toks pamąstymas. Reikėtų manau skirti atvejus, kai žmogus žmogui dovanoja/duoda ir kai Dievas( kitaip sakant ir kūrėjas) dovanoja/duoda žmogui.
Žmogus save gali auginti tik per santykius su kitu žmogumi. Davimas/priėmimas manau yra vienas iš kertinių augimo pamatų. Žmogus į gyvenimą gali ateiti per kitą žmogų, bet ar tikrai galima sakyti, kad tai gyvybės dovana ? Žmogus nusprendęs turėti vaikų manydamas, kad jie bus geri talkinkai ūkyje yra savanaudiškumo apraiška. Tarkim tokioje šeimoje gime vaikai GAUNA(arba dovanojama) pastogę, maistą, drabužius. Dar tuo pačiu gauna šakes ar kapačkas. Jiems parodo kaip tais įrankiais naudotis ir galop nuveda į daržą. Tėvams nauda.
Aš pats turėdamas krūva ar kažkiek mažiau sąvybių irgi galiu laikyti Dievo dovana. Sąvybes galima prilyginti įrankiams ir tik su jais aš galiu dirbti atitinkamus darbus. Manau, kad tai daugiau ar mažiau yra naivus mąstymas, kad mes gavom ar gaunam dovanas iš Dievo.

VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ Pr2, 18

Manau ir pats Dievas iš kažko kartais gauna dovanas. Ir tai yra gal tiesiog dovanų "tėkmė", primenančia mitybos grandinę.

Bet ar gali vienu metu buti visišku dzinbudistu, su gerais gabumais, gera išvaizda ir tuo pačiu geraširdžiu ?

Turbūt ne.

Bet jei netiki reinkarnacija, vadinasi, visi vaikai gimsta kaip švari lenta, o ne su praeities įrašais. Kadangi ja tikiu, man nėra nuostabu, kad mano visi vaikai skirtingi. Tik visiškai neaiški ta dievo tėvo besąlygiška meilė... Kaip ir netikiu tuo, kad dievas yra meilė...
Nemanau, kad dabar valdantys dievai yra kitokie, nei pvz buvo Egipto laikais. Kaip manai, xor?

O as nesuprantu to poreikio VIENODAI. Pagaliau kas dabar ivertins kiek tas Dievuliukas dave, jei nemaza dalis zmoniu net nesivargina tas dovanas-Dievo kibirkstis puoseleti, lavinti... O kiek tu dovanu buvo nuleistos niekais, nes zmogus galejo lavinti, bet patingejo. Negi Dieva del to reikia kaltinti, kad neva per mazai dave? Ar chaliavos norisi, kad be pastangu "dievo dovanomis" disponuoti. As nesuprantu is kur tas tinginystes kultas...

Prisipazinsiu as tai esu pries lygiava. Mes su broliu labai skirtingi zmones, tai kas patinka mano broliui, man isvis nesinori. Mano tevai ganetinai ismintingi zmones buvo, zinojo kas mums su broliu suteiks dziaugsma, pagaliau lavins, galu gale iprasmins musu gyvenima. Zinoma su salyga jei tos prasmes mes ieskosime...

O Dievui visi vaikai vienodi. Cia mums svarbu brangu, grazu, blusinejames. Manome jei rinksime pliuspunktus, ar musu matais didziausias, barangiausias aukas aukosime daugiau gausime... Abejoju. Tas brangumas ir grozis baisiai salygina. Kaip jau rasiau, man svarbiausia ne turtas, ne mano asmeninis grozis, o tai kad as GYVENU. Kiekviena diena as jauciu kaifa kurdama-dirbdama, o turtus as pati uzsidirbsiu, man nereikia is Dievo kaulyti. Tiesa, as pasivarginau lavinti man suteikta Dievo kibirksti, kurios deka mano gyvenimas yra laimingas.
Papildyta:


Tevai yra irankiai per kuriuos gimsta kitas zmogus. Sakot tevai sau nauda "gaudo". As jau pradedu kompleksuoti, mano tevai mane pagimde tam kad turejo poreiki dalintis savo meile, tam manimi-bendru vaiku, iprasminti savo santikius. Taip, jie taip tenkino savo EGO. Bet mano galva geriau zmoniu samoningumas, nei kad vaikai ateitu i pasauli tarkim kaip asocialiose seimose, nesusimastan... Bet ir tie zmones-vaikai, turi galimybe gyventi ir kurti.
Nematau pasaulinio masto tregedijos, kad vaikai mokami dirbti. Tai didziausia dovana kokia gali duoti tevai savo vaikam, tevu tiesiogine pareiga paruosti vaika gyvenimui.
Sakot galvoti kad talentas-dievo kibirkstis-dovana yra naivu... O as manau priesingai, nereikia buti cinikais, haliavscikais, net kai kalba eina apie Dieva.

Dievai kogero mažiau laikui yra pasiduodantys, o reinkarnacija kaip su kuoka per galvą kaukštelėjus nutempia į kitą vietą, į kitą sceną.
O kas su Egipto dievais ? Manau vienas iš gerų epizodų yra filme "Žvaigždžių vartai". Dievas Ra uždraudė raštą kito pasaulių gyventojams. Žemėj kilo maištas, nes raštą pažinojo, o kitur jį panaikino Vergovė.

Aš taip pat pasivarginau ir toliau varginuosi, bet tai neturi nieko bendro su mano laimingumu ar nelaimingumu...