Moonte, dėkui už mintis.
Mano pačios pirmos, nemandagios žinutės esmę nusakę Ciccio. Tik tiek.
QUOTE(Ciccio @ 2017 04 20, 16:11)
Mes kiekvienas turime "ego", bet kai kada "ego" turi mus.
Subtilus pavyzdys to, kai "ego turi mus" pastebimas šioje diskusijoje. Akivaizdus pavyzdys - turiu kolegą, kuris skelbiasi esąs dvasingas per visus galus - skaito ST ir NT, vaikšto į bažnyčią, daro horoskopus, vaikšto pas kažkokius bioenergetikus, dar laiko save šviesos žmogumi, kad ir ką tai po galais reikštų. Tas man netrukdo. Man trukdo, kad jis pateikdamas save tokiu tobulu žvėriškai bendrauja su kolegomis, kartais gali tiesiog aprėkt už nieką, svaidosi subtiliai įžeidinėjimais ir dar apkalbinėja ir ožina iš oro kitus.
Lyginant jo darbo rezultatus su kitų kolegų, nieko stebuklingo nepasiekia, bet visas kolektyvas žino apie kiekvieną jo pirstelėjimą. Iš šono atrodo, kad žmogus baisiai aria, baisiai našus ir t.t. Niekas su juo nekalba ir niekas jo nemėgsta, nes būtent - jis yra savo "ego" įkaitas. Ir tai jau nebe dvasinė jo problema, o socialinė.
Kuriam čia iš mūsų patiktų kitų pamokantis tonas, lyg tai būtum paskutinis kvailys? (forume - dažnas reiškinys, ir, beje, galvoje visai neturiu Moonte
)
Kuriam patinka, kai kitas nepelnytai pučiasi?
Kuriam patinka, kai yra lyginamas ir kas be ko, nužeminamas?
Kuriam patinka eikvot savo dėmesį ir energiją asmeniui, su kuriuo tiesiog nenori bendraut?
Dar toliau. Kaži, ar toks žmogus su savim jaučiasi gerai, jeigu jam taip dažnai tenka "įrodinėt" savo ypatingumą. Gi žmonės neabejojantys savo ypatingumu niekam jo per prievartą nekiša, nes jie tiesiog žino, kad yra ypatingi.
Sorry, už offtopicą.