Ar Dievas egzistuoja? (2 tema)

Jūs tiesiog kitaip į viską žiūrite. Galbūt jūs išmokyta taip, taip įkalė jums krikščionys ar panašūs į juos? Mano Dievai visai kitokie, kitokie ir santykiai su jais Pirmiausia reikia turėti tam tikras savybes, kad į juos kreiptis, nes ne visų savybių žmones jie mėgsta
Tikrinti tam, kad kvailinamu nebūti. Aišku, jei tikėti tik šiaip, Dievu kaip Kūrėju, tai galima ir netikrinti. Nors vėlgi, jei nežinoti visiškai tiksliai, kad jis yra ir koks, tai ar ne geriau tikėti tik savo aukštesniuoju aš, žemės jėga, protėvių jėga? Ir kreiptis į save sunkią minutę, pvz. ne Jėzau padėk, o Moonte, davai, stenkis, kapanokis

Butent ka as ir karotoju, kiekvieno zmogaus santikis su Dievu individualus. Mane tiketi Dievu niekas nemoke. Mane moke, skaityti ir gilintis i Biblija, moke laikytis Dekalogo. Mano tikejimas Dievu nieko bendro neturi su krikscionybe kaip tokia, nei su kita religija.

As labai dziaugiuosi kad jus turite tas ypatingas savybes kad benrauti su savo Dievu/Dievais. Mano Dievui viso to nereikia, as turiu pilna veiksmu laisve, beje kaip ir atsakomybe uz savo veiksmus.

O mane kvailinti neimanoma, nes as is Dievo nieko nesitikiu, man nereikia ieskoti Dievulyje atpirkimo ozio del plytos, ar savo nesekmiu, kaip ir nereikia laimes garantiju, nes niekada nemegau "chaliavos".

As nesuprantu, o kam tas tikslumas TIKEJIME REIKALINGAS. Kaip anksciau rasiau, nereikia painioti ZINOJIMO IR TIKEJIMO., nes tikejime ir yra zavumas, kad jis neparemtas zinojimu.
Velgi kai neturiu poreikio buti kazkuo ir uz kazka auksciau man tai nera aktualu, man svarbiau kokia as gyvenime, ar mano poelgiai moralus, ar amoralus.

Butent, as kapanojuosi pati, viena, ar savo mylimu zmoniu pagalba. Ir tuo esu patenkinta. O kai issikapanoju padekoju Dievui ir savo tevam, kad jis/jie mane sutvere tokia kokia esu.

Moonte, as irgi padekoju Ir uz kitus padekoju, kad jiems gerai Man netgi jokiu dovanu ir irodymu nereikia, as ju iki soties gavau

Nera ko pavydeti, kas galvosite kad tai pinigines dovanos, tai : meile, sveikata, nuostabus zmones, nuostabi gamta, tai ka matau kiekviena diena Tai ne stebuklai, bet tai Dievo dovana

Jei jau tikima, kad viską sukūrė dievas, tai velnius taip pat

Nuo kada duodama iš dūšios? Lietuvis duotų iš dūšios nebent į snukį...
Papildyta:


Va, čia pasakyta grynai lietuviškai- mano Dievui
Misliju, kožnas Seimo narys turi po savo dievą.

Jei ka as Lietuvos piliete, bet ne lietuve. Ir manau kad vertinti zmones neva pagal ju priklausomybe kokiai nors religijai, tautybei, lyciai ir t.t. yra kvaila.

Kai kalba eina apie Dieva, tikejima Dievu, kitaip tariant, subjektyvia tema, manau yra saziningiau kalbeti savo vardu, nei sleptis uz mases, taip neneasant uz savo izvalgas jokios atsakomybes. Niekada nevengiau atsakomybes, todel neketinu vengti jos ir sioje temoje.

Kita vertus, mano nuomone, kiekvienam musu gyvena Dievas. Kiekvienas musu turi Dieviskaja kibirksti. Taigi, as ir kalbu tik uz save, ir savo santikius su savo Dievu, nes jis yra berybis ir tuo paciu mano.

Nebūtinai. Gal visada buvo kova tarp gėrio ir blogio, tarp Dievų ir Velnių?

Kai irgi norima gauti, ir ne šiaip kokio nors ten saldainiuko, o daug daugiau. Tada net ir dūšią suderėti galima

Jei gimei Lietuvoje, vadinasi, perėmei lietuviškas tradicijas- aš, mano, man... Todėl net dievas mano..
Papildyta:


Taip, kova visada vyksta, nes ar dievai, ar velniai, jie visi vienodi...

O jums ka mieliau prie dusios kolchozines vertybes, net kai eina kalba apie asmenini santiki su dievu? Zodis asmeninis jus negazdina, tai juk irgi numano kad kalbama apie as, mano, man. Negi anot jusu yra vertybe, kai priklauso visiems ir niekam, kai atsakomybe kolektyvine, bet ne asmenine? Jus linkusi savo subjektyvia nuomone pateikineti visu vardu, ne savo? Negi manote, kad jusu nuomone yra niekine, jei nebus tariamos daugumos uznugario? (Atkreipkite demesi tai ne teiginiai, tai klausimai)

Nuo kada gimimo faktas apsprendzia kad peremi tradicijas. Tradicijas, kitaip tariant vertybes, perteikia ne vietove, o terpe, zmones kurioje gyveni, o tai ganetinai labai siauras ratas, kuri protaujantis tikrai nepavadintu visa Lietuva, o tik maza Lietuvos dalele. Beje, dioskusijos atveju tai net ne tradicijos, o pasauleziura, jei ka. Jos pagrindai diegiami seimoje, veliau laikui begant zmogus koreguoja savistoviai, itakotas apsvastymu, gyvenimo pamoku, kurias jis ismoko.

Ir dar, mane labai glumina kvaili stereotipai, kai bendra zmogiskos ydos priskiriamos vienai is tautos. Beje diskusijos atveju, as nemanau jog tai yda, tai yra branda, tik infantilus zmones vengia atsakomybes, slepiasi uz daugumos, linke atsisakyti savojo as.

Beje, taip Dievas yra mano, kaip ir gimtine yra mano, neziurint i tai, kad joje, gyveno, gyvena ir gyvens aibes zmoniu, kurie irgi si krasta laike, laiko, laikys savu.

Beje Dievas irgi ta tema puikiai pasisake. Maldos istrauka. "'Mylek savo artima kaip save[U] pati". Neglumina, kad akcdentuojama sau, savo, mano, as...




Netiesa. Tik zmones neturintys sazines, kitaip tariant suvokimo, kas yra blogai ir gerai, bando manipuliuodami sunyveliuoja ribas tarp blogio ir gerio. Taip bandant patiesinti savo amoralius darbus.

Toks jausmas, kad kalbu su marsiete. Nieko nesuprantu.
Man visai nesvarbu, su kokiais dievais jūs santykiaujat, kokios tautybės esat ir kokias vertybes ant kupros nešiojatės. Tai tik jūsų pasirinkimas.
Turim skirtingas patirtis, žaidžiam skirtingus žaidimus.

Tai apsispreskite jus viena karta, kas jums svarbu kas ne. Nes viska tai as parasiau, oponuiodama jums, i jusu mintis. Tai jus, rasydama minite tautybes, tai jus paniojates vertybese, ir gluminate kvailais stereotipais, prikisdama juos lietuviu tautai, Tai jums uzkliuvo, kaip as santikiauju su Dievu.

As nezaidziu, as gyvenu.

Tai čia jūsų Dievas, bet deja, jis ne vienas, kad ir kaip jūs norėtumėt Maniškis Aukščiausias visai ne taip sako. Bijau jus išgąsdinti, tai gal nesakysiu ką
Nebent tas artimas ir yra artimas, t.y. vaikas, mama, tėvas, vyras, tada sutinku

O is kur jus istraukete kad as kazko noriu? Kur rasiau kad mano tikejimas, santikiai su Dievu geresni, ar blogesni uz kitu? Kaip tik as rasau, kad kiekvieno satintikis su Dievu yra jo asmeninis reikalas, ir tas santikis turi buti gerbiamas, kai jis neperzengia kito asmens privatumo ribas.

Esu nebaiksti. Mane negazdina ir neglumina svetimi Dievai, zmoniu santikiai su Dievu. Nebijau buti apdalinta, nes turiu Dievo dovana gyvenima, beje nebijau ir mirties. As nebijau pragaro, kaip ir nera mano egzistencijos zemeje prasme patekti i roju. Taigi, is esmes mane sunku kuo nors nugasdinti. Kaip jau minejau, mano dievas yra mylintis, supratingas, atleidziantis ir leidziantis taisyti klaidas ir daryti naujas, nes suteike man teise gyventi paciai savo gyvenima.

Man patinka kasdienines maldos "Teve musu" zodziai "... Ir atleisk mums musu kaltes kaip ir mes atleidziame savo kaltininkams...". Taigi, jei tau neatleista, tai problema yra tavyje, o ne Dievulyje.