Rugpjūčio pradžioje grįžome iš Gruzijos
. Papasakosiu, kaip mums sekėsi
Bilietus pirkau per Ukraine International Airlines. Mokėjome 140 Eur žmogui, į šią kainą buvo įskaičiuotas ir 23 kg bagažas, kas labai pravertė vežant lauktuvėms vyną. Su šiomis avialinijomis skridome pirmą kartą, viskas praėjo sėkmingai, skridome per Kijevą. Wizzair mūsų norimam išskristi laikotarpui siūlė labai nedraugiškas kainas. Viso prabuvome 10 pilnų dienų, keliavome aktyviai, kaip ir mėgstame, po šių atostogų reikėjo dar atostogų pailsėti fiziškai. Bendrai kelionė mums labai patiko, tikrai norėtume grįžti ir ateityje, visko dar neaplankėme. Esame dideli gamtos mylėtojai, muziejai, miestai, jų architektūra mums visiškai neįdomu, tad Gruzija buvo idealus pasirinkimas mums, nes gamtos tikrai buvo pažiūrėti ką. Patiko kainos, tikrai praktiškai viskas pigiau nei Lietuvoje ir pigiau nei prieš tai buvusiose kelionėse Europos šalyse. Patiko tai, kad prie lankomų objektų ar degalinėse kainos kaip kainos, nėra uždedama kur kas didesnių antkainių, kas būdinga pas mus (bent jau perkant vandenį ir ledus, kas buvo dažniausi mūsų pirkiniai). Mums absoliučiai nepatiko jų maistas, tai buvo viena priežasčių, kodėl norėjau jau į Lt
. Jų kulinarijos viršūnė bulka su sūriu įvairiais pavidalais. Jų sūris man buvo nepriimtino skonio. Gruzinai savo duoną be jokių priedų valgo tiesiog vieną. Chinkaliai ir ne mano arkliukas, nors valgėme tikrai skanių. Man tiesiog keista, kad šalyje, kurioje tiek gausu daržovių, pagrindiniai patiekalai yra tokie nesveiki. Valgėme ir daugiau jų maistų, bet nieko, išskyrus vištienos iešmelius su ryžiais (šis patiekalas bent kiek priminė namus) nebenorėjome kartoti. Dar man labai nepatiko kažkokia prieskoninė žolė, kurios jie nesibodi naudoti savo patiekaluose. Deja, jos pavadinimo aš taip ir nesužinojau, kad žinočiau, ko labai vengti
. Pirmą kartą aš su šia žole susidūriau Tenerifėje, pakelės užeigoje. Tuomet pagalvojau, kad mano patiekale daržovės buvo nuplautos Fairy, toks jų man bjaurus ir nesuprantamas skonis buvo. Gruzijoje vėl atradau šį skonį naujai, kol supratau, kad tai kažkokia žolė jį suteikia, bet nuo to tai nepatapo skaniau
. Žodžiu, su Gruzijos maistu mums nepavyko susidraugauti. Gruzinai yra susipykę su kava. Nereikia stebėtis, jei užsakius kapučino kavos gausite 3in1, daug kur nėra jokių kavos ruošimo aparatų, populiaru ir paprasta tirpi kava. Labai patiko jų limonadai, vaisiai. Šalis mums pasirodė tikrai saugi keliauti, daug policijos pareigūnų (jų nematėm tik Ushguli), kurie nuolat važinėja įsijungę švyturėlius, tam, kad visi matytų, kad jie yra ir jie dirba. Dėl žmonių draugiškumo man jie pasirodė žmonės kaip žmonės, toli gražu ne visuomet sąžiningi. Mes apsistojome hosteliuose, viešbučiuose ir svečių namuose, didelių draugysčių neieškojome, juolab su savo nepuikia rusų kalba. Pasiskaičiuoti patiems kainas prieš mokant būtina, nes tikrai ne kartą įsivėlė gruzinams klaidelės dedant skaičiukus. Ten, kur neparašytos kainos (maitinimo įstaigos ar mažesnės parduotuvės) kitą kartą net neičiau, nes kainos sakomos iš oro, atėjus kita padavėja jau gali prašyti kitokios sumos. Bet net ir užrašytos kainos negarantuoja, kad mokėsite tiek, kiek parašyta. Buvome kelionės pradžioje vienoje vietoje užsukę nusipirkti kavos. Kaina stende 1 laris. Paprašė dviejų larių. Tariamai keitėsi kainos ir nespėjo jų pakeisti stende, na čia visiška bla bla bla istorija. Girdėjome, kad pardavėja po to kalbėjosi su savo kolege gruziniškai, pavartodama tarptautinį turisto žodį, matyt sakė, kad iš turistų reikia lupti dvigubai
. Tuomet dar nebuvo užgrūdinti gruzinų naglumo ir sumokėjome, bet vėliau jau kovojome. Mums patinka mokėti tiek, kiek parašyta, o ne tiek, kiek kas sugalvoja. Dar vienas melagystės atvejis buvo geresnis. Į kelionės pabaigą susipažinome su taksistu, su juo keliavome visą dieną. Jis pasirodė toks žmogus, apie kurį čia kalbama šiltas, atlapaširdis, sąžiningas, žodžiu, pats geriausias gruzinas iš visų sutiktų. Visą dieną praleidome puikiai, jis klausinėjo mūsų, pasakojo apie savo šeimą, tradicijas, gyvenimą. Mūsų naujasis draugas pasakojo, kaip jis daro vyną ir kai grįšim vakare po visų ekskursijų, jis mums to vyno būtinai atveš. Iš tiesų, tai mums tas vynas buvo neįdomu, nei mes jį mėgstame, nei mums ko reikia dykai, bet jis vis tiek sakėsi norintis būti vaišingas. Sakėme jam, kad tokiu atveju, bent tada tik kokį 0,5 l atvežtų, nes mes nemėgstame vyno ir tiek neišgersime, bet jis vis tiek sakės atvešiantis 3 l, kaip ir kalbėjo nuo pradžių. Žodžiu, atsisveikinome, mus paleido prie viešbučio, atsiskaitėme už dieną (norėjome duoti daugiau pinigų, bet jis kategoriškai atsisakė) ir išvažiavo mūsų gruzinas į namus įpilti mums to savo vyno. Ir tada atsitiko įdomus psichologini momentas. Gruzinas grįžta su 3 l vyno, jį prie mūsų atsuka, išgeria kamštelį už pažintį ir išvažiuoja. Mes grįžtame į savo kambarį ir mano vyrui kyla įtarimas, kad tas vynas tikrai nėra naminis. Baltas, skaidrus, sausas, su etikete (gruzinas gi sakėsi, kaip ieškojo taros, kur supilti, paėmė bet kokią rastą tarą), na toks vynelis pigiukas, dratų dratas, kurio neįmanoma gerti ir kurio, žinoma, mes negėrėme. Ir tas atsukimas prie mūsų buvo būtinas, gi kitaip būtume pamatę, kad kamštelis neprasuktas. Šio viso spektaklio mes nesupratome, taip ir grįžome į Lietuvą neįsimylėję nei vieno gruzino
.
Mūsų maršrutas buvo toks:
1 diena. Vėlai vakare atvykome į Kutaisį. Buvome apsistoję Hostel Luxe Kutaisi. Suviliojo maža kaina, geras Booking reitingas ir pasiėmimas ir nuvežimas į/iš oro uosto. Ėmėme atskirą dvivietį kambarį. Likome patenkinti nakvyne.
2 diena. Hostelio Kutaisyje šeimininkas pasiūlė turą po Martvilio, Okatse ir dar kažkokį kanjoną, kurio pavadinimo nepamenu. Kadangi būtent Martvilį ir Okatse buvau numačiusi aplankyti, turą pasiėmėme. Atsiėjo 120 larių dviems žmonėms, vežiojo tik mus du, daugiau norinčių hostelyje neatsirado. Martvilio kanjonas tik prieš savaitę buvo paleistas naujai, tvarkingai. Su bilietėliais, kainuojančiais 10 larių su pasiplaukiojimu, tvarkingomis valtelėmis ir gelbėjimosi liemenėmis. Okatse ir labai patiko, hostelio šeimininkas privežė prie pat tako, nereikėjo nei ieškotis kito automobilio, kaip ten privažiuoti, nei kulniuoti pėsčiomis paprastoms mašinytėms neįveikiamais keliukais. Po to vykome prie to kanjono, kurio pavadinimo nepamenu. Ten jau buvo nemokamas patekimas, jis netoli Okatse, ten daugiau buvo vietinių žmonių, nei turistų. Upeliai, kriokliai, labai graži vieta. Savo išvyka likome patenkinti, grįžome į hostelį pailsėti. Pailsėję išėjome į Kutasį pasivaikščioti. Buvome pasikėlę keltuvu (keltuvais kėlėmės visuose miestuose). Baisokokai mums pasirodė šis miestas, mums nebuvo ką jame žiūrėti, tokia kelionė į praeitį 30 metelių. Galvojome, kad va, bent iš miesto gruzinai karves išsivarė, bet ne, karvių vis tik sutikome prie pagrindinio šio miesto objekto Bagrati katedros
(man karvės tai tikrai nemaišė, jų yra visur, jos vaikščioja, guli ant plentų, į papypsinimus nelabai kreipia dėmesio, vairuotojų bėdos jas apsilenkti).
3 diena. Hostelio šeimininkas kartu nuomoja ir automobilius ir sužinojęs, kur planuojame vykti, pasiūlė mums išsinuomoti senučiukę Opel Corsą vos už 50 larių dienai. Mes sutikome ir tai tikrai buvo geras sprendimas. Eismas mums nepasirodė sudėtingas. Vyras pirmiausiai pasitikrino, ar veikia signalas ir jį drąsiai naudojo kaip ir kiti gruzinai
. Pirmiausia nuvykome į Prometėjo urvą. Mums labai patiko, tai pirmieji tokie urvai, kuriuose mes buvome. Nei vandens, nei valtelių tuo metu ten nebuvo, priežasties nesupratome dėl ne stebuklingos rusų kalbos. Vėliau užsukome į Mocameta ir Gelati vienuolynus, mums jie jokio įspūdžio nepaliko. Po to išvažiavome link Borjomi, ten turėjome užsukti trumpam, tik įsipilti jų vandens. Čia buvau paskaičiusi, kad neįspūdingas šis miestelis, tad ir ruošėmės tam trumpam apsilankymui. Bet labai klydome. Visų pirma, mus sužavėjo jau važiavimas link Borjomi, kelias ir vaizdai aplink mums labai patiko. Pirmą kartą išvydome kalnus, nors, žinoma, lyginant su tuo, ką matėme vėliau, tai tebuvo medžiais apaugę kalneliai. Pats miestelis tvarkingas, labai jaukus, o kėlimasis jau temstant keltuvu ir matant apačioje slėnyje įsitaisiusį apšviestą miestelį paliko labai gerus atsiminimus. Jei ateityje grįšime į Gruziją, Borjomyje tikrai norėsiu pasilikti bent nakčiai. Kadangi greit sutemo, išvykome į Akhaltsikhe, į nakvynės vietą. Nakvojome 3d Hotel, likome patenkinti, tvarkingas, jaukus kambariukas.
4 diena. Išvažiavome link Vardzios. Pirmiausia užsukome į Vanis Kvabebi vienuolyną, tuo metu buvome vieninteliai lankytojai. Kiek palaipioję nuvažiavome link Vardzios. Patiko mums ir šis objektas, tikrai kažkas įspūdingo. Vėliau išvažiavome į Kutaisį, pakeliui užsukome į Khertvisi griuvėsius. Kadangi buvo pradėję lyti ir nelabai buvo ką ten žiūrėti, greitai išvažiavome. Kutaisyje miegojome tame pačiame Hostel Luxe Kutaisi.
5 diena. Ryte tarp 8-9 nuėjome į autobusų stotį, planas buvo išvykti į Mestią. Jau prie gatvės buvome išklausinėti ir nusiųsti, kur reikia. Mikriukas išvažiuoja 10 val ryto arba kai prisirenka pilnas. Mokėjome 25 larius, 10 val ryto laukti nereikėjo. Apie pietus buvome Mestijoje. Bendrai Mestia mums labai patiko, gražiai kalnuose įsikūręs tvarkingas, jaukus miestelis, jis gausiai lankomas turistų. Buvome užsakę 3 nakvynes Dodo Japaridze Guesthouse. Nakvynes Lietuvoje užsakinėjau greitai, nes buvo daug kitų reikalų, bet ši vieta turi puikius įvertinimus bookinge (tuomet buvo 9,2) ir kažkodėl aš ją užsakiau. Iš tiesų tai tik atvykus mes pasigailėjome pasirinkę šią vietą. Aišku, ir nuotraukose ji neatrodo gerai, bet realiai dar baisiau. Šeimininkė akivaizdžiai neūkiška ir netvarkinga. Kambaryje buvo nemalonus kvapas. Aš žinojau, kad tualetu-dušu teks dalintis su kitais kambariais, tačiau nežinojau, ar nemačiau, kad į tą dušą reikės eiti per lauką. Ir kainavo ši vietelė ne taip jau pigiai 174 lariai už tris nakvynes. Kadangi jau buvome susitarę su ką tik sutiktomis baltarusėmis merginomis kartu vykti apžiūrėti kalnus, nusprendėme sugalvoti ką daryti su šia vieta vėliau. Baltarusės mus užkalbino pačios, jos ieškojo kompanijos. Aš apie jų pasiūlytą atrakciją buvau negirdėjusi ir į kelionės planą nebuvau įtraukusi, bet džiaugiamės, kad jas sutikome, nes tai, ką pamatėme buvo labai įspūdinga. Sunku išskirti, kas Gruzijoje patiko labiausiai, bet greičiausiai linkstu prie tą dieną vykusio mūsų pasikėlimo į kalnus. Už 50 larių mus 4 žmones vairuotojas nuvežė iki vietos, kur keltuvas kelia į kalnus. Pakilus atsiveria nuostabus vaizdas, aplink snieguotos kalnų viršūnės, na tikrai būnant Mestijoje šią vietą privalu aplankyti. Grįžę į Mestiją nuėjome pavakarieniauti į restoranėlį Sunset Cafe Mestia. Mums ten patiko, ėjome ten ir likusias dvi dienas. Vėliau patraukėme ieškoti kitos nakvynės, nes nusprendėme, kad nei nakties nenorime pasilikti pas Dodo. Geresnę nakvynę radome ne taip jau ir lengvai (daug kur buvo viskas užimta), bet radome. Su atskiru vonios kambariu, gražiu vaizdu iš terasos ir kiek pigesnę 150 larių. Nepasakysiu pavadinimo, nes jo nebuvo užrašyta. Laukė daiktų pasiėmimas, nemalonus pasikalbėjimas su Dodo ir ėjimas į naują vietą.
6 diena. Šios dienos planas buvo Ushguli. Rasti kompaniją su kuo važiuoti į Ushguli nėra sudėtinga. Mestijos vadiname centre (ten tikrai suprasite, kur centras) bus daug vairuotojų, norinčių jums padėti. Bus ir kitų vienišų keliautojų. Automobilių kainos svyravo 150-170 larių, gal buvo ir brangesnių. Jei bus mažiau keliautojų, bendrai paims 150 larių, jei daugiau kiekvienam skaičiuos po 30 larių. Kelias į Ushguli neatrodė ypatingai baisus ir neįveikiamas paprastam europiečiui. Tiesiog jis siaubingai duobėtas ir labai supantis. Tik atvykusi sakiau, kad antrą kartą į Ushguli nebesibelsčiau, bet peržiūrėjau dar kartelį nuotraukas, tai vis tik belsčiausi
. Labai graži gamta. Ten galima nusipirkti pajodinėjimą žirgais, ko mes atsisakėme. Nustebino, kad vietiniai vaikai ten puikiausiai įvaldę jojimą, nors vos ant žirgo užšoka. Vairuotojas mums davė 3 valandas praleisti Ushguli. Grįžus radome jį... geriant bambalį alaus su kitais vairuotojais kolegomis
. Žodžiu, jis paprašė, kad duotume jam dar laiko. Laiko davėme.Summa summarum, vairuotojas saugiai pargabeno mus į Mestią, nors jau buvo mintis ieškotis kito, bet nelabai jų jau tokiu metu ten buvo arba kiti automobiliai išvažiuodavo į Mestią pilni.
7 diena. Šią dieną buvome nusprendę eiti iki Chaladi ledyno. Mestijoje daug vairuotojų, kurie už 70-80 larių nuveš tuos 8 km iki tiltelio, kuriuo jau tik pėsčiomis, palauks tas kelias valandas, kol nueisite iki ledyno ir parveš atgal į Mestiją. Mes ledynui buvome skyrę visą dieną, tad nusprendėme eiti tik savo kojomis. Pasivaikščiojimas buvo smagus, vaizdingas, nors ir subjuro oras ir protarpiais vis lijo. Labai pravertė paprasti polietileniniai lietpalčiai daug vietos lagamine neužėmė, o traukėme juos ne vieną kartą. Labai buvo smagu liesti ledą, nors prieš kelias valandas buvome karštyje, pamatyti, kaip prasideda kalnų upės. Mums su vyru šis pasivaikščiojimas labai patiko.
8 diena. Tądien iš Mestijos išvažiavome į Batumi. Kai nuėjome ryte pasiklausinėti, kas važiuoja į Batumi, nei vienas mikriukas greitai išvažiuoti neplanavo. Vietoje radome vairuotoją, kuris mažesniu automobiliu nuvežė mus į Batumi, mokėjome po 30 larių. Kelionė buvo ilga ir varginanti, važiavome beveik 6 valandas (su sustojimais pietums ir kitais sustojimais). Batumi apsistojome Green Hotel, gavome jaukų kambariuką su balkonu. Iškart turėjome mintį pasirūpinti traukinio bilietais rytdienai, nes planavome vykti į Tbilisį traukiniu. Šalia viešbučio administratoriaus buvęs vaikinas mus pasisiūlė palydėti iki vietos, kur parduodami traukinio bilietai, ji buvo visai netoli viešbučio. Bandžiau dar būdama Lietuvoje nusipirkti tuos bilietus internetu, deja, nesėkmingai. Naktinio traukinio rytdienai į Tbilisį nebuvo, tad ėmėme vėliausią galimą, išvažiuojantį berods 18:10. Už bilietus mokėjome berods virš 20 larių žmogui, važiavome II klase.
Batumi iš pradžių sudarė neblogą įspūdį, vyras net papriekaištavo, kodėl čia liksime tik vieną naktį, bet greitai gerasis įspūdis baigėsi ir tekstas pasikeitė į gerai, kad čia tik nakčiai. Po kalnų Batumis atrodė tikrai niūriai. Masė žmonių, kičinis miestas, tokia Palanga, tik padidinta. Vietiniai labai mėgsta kurti įvairius spektaklius turistams kvailinti ir išmaldai susirinkti. Pagulėjome prie jūros (ant gultų, nes kitaip ten neįmanoma), vakare pasivaikščiojome. Nebuvo Batumi 100 % blogis, bet nekartotinas miestas. Labiausiai patiko šokantys fontanai, šie tikrai įspūdingi.
9 diena. Ramus poilsis prie jūros. Vėliau pasiėmėme daiktus, sėdome į taxi ir važiavome į traukinių stotį. Laukė virš 5 valandų kelionė. Prieš dvylika buvome jau Tbilisyje. Buvome nusprendę važiuoti su metro iki viešbučio, bet buvome tiesiog užpulti taksistų su pasiūlymais. Kadangi nuovargis darė savo, sustojome pasikalbėti su įkyriausiu iš jų. Taksisto pasiūlyta kaina buvo 12 larių, nusprendėme nesikankinti ir imti jį. Aišku, iškart buvome apklausinėti, ką ryt planuojame veikti ir kaip jis mums galėtų padėti. Pasakėme savo planus, pagrindinis jų buvo Kazbegi, galbūt Ananuri (planavome vykti ten mikriuku ir į Ananuri buvo galimybė tiesiog nesuspėti). Taksistas sakėsi, kad gali mus ten nuvežti, kad tai brangiai nekainuos, bet kiek, nesakė, sakė, pirmiausiai pasiklausinėti ryt kitų taksistų, kad gaudytumėmės kainose ir veikiausiai, kad apsidžiaugtume išgirdę jo pasiūlymą
. Bet galvojimus, kaip elgsimės ryt atidėjome rytdienai.
Tbilisyje apsistojome Four brothers hotel. Mums jis labai patiko, labai geri pusryčiai. Ant stogo yra terasa, nuo kurios atsiveria Tbilisio vaizdai.
10 diena. Ryte buvo nuspręsta, kad reikia skambinti tam taksistui ( kaip vėliau išsiaiškinome, kiti jį vadina Pipi, jo tikro vardo nepamenu). Jo pasiūlyta kaina buvo 150 larių, ji mums tiko. Sutarėm, kad važiuosime iki Kazbegi ir užsuksime į visus lankomus objektus pakeliui. Tai tikrai buvo vienas geresnių sprendimų. Nepaisant to, kad būtent su šiuo gruzinu įvyko mažas incidentas su vynu, aprašytas pradžioje, kaip gidas jis puikus ir rekomenduotinas (jei kam reikia, galėsiu duoti telefono numerį). Be to, kartu gavome ir neblogą fotografą tai dienai. Vykome į Mcchetą, Ananuri, Gudauri esančioje apžvalgos aikštelėje, sustojome ir prie objekto, angliškai vadinamo Mineral springs.Toks švelniai rožinės spalvos kalnas, kurio paviršiumi nuolat teka vanduo, tokiu plonu sluoksniu. Tuo kalnu galima vaikščioti, jis visai neslidus. Na nežinau, kaip kitaip jį apibūdinti
. Su Pipi stojome visuose vaizdingose vietose, galiausiai apie 16 val atvykome į Kazbegi. Nusprendėme prie Gergeti nueti pėsčiomis, nors galima už keliasdešimti larių pasisamdyti vežėją (iki Gergeti 6 km, bet pėstieji eina trumpesnį kelią, stačiai aukštyn). Kadangi jau buvome pavargę per visą kelionę ir turėjome paskubėti, nes temo, kopimas į Gergeti man buvo sunkiausia kelionės dalis. Šiaip netaip tikslą pasiekėme, buvo tikrai verta ten lipti, viršuje labai gražu. Beje, būtent pamatytas nuotraukoje Gergeti vaizdas ir buvo pirminė priežastis pasirinkti kelionę į Gruziją apskritai. Nulipę vykome į Tbilisį, vėliau pasivaikščiojome po naktinį miestą. Miestas mums patiko.
11 diena. Metro važiavome į turgų (sustojimas Statio square) pirkti lauktuvėms čurčcelų ir vyno. Jei kam aktualu skanus naminis vynas, stotyje tik užlipus laiptais į skyrių, kur pardavinėjamas maistas, yra taškas pirkti čurčcelų ir naminio vyno. Tų taškų ten nėra daug, turėtumėte lengvai rasti. Pardavėjas Timūras, kai kada dirba jo žmona, pardavinėja savo gamybos produkciją. Ten pirkome vyno, deja, mažai, nes ne iškart supratome, koks jis pas jį skanus
. Gyrė jį net kiti gruzinai, patys darantys vynus, kai davėme jiems paragauti.
Vėliau grįžome į viešbutį, pasiėmėme daiktus ir išvažiavome su metro iki Didube stoties. Iš ten mikriuku į Kutaisį (10 larių žmogui). Apsistojome tame pačiame Hostel Luxe Kutaisi.
12 diena. Anksti ryte buvome nuvežti į oro uostą. Kaip jau rašyta, Kutaisi oro uoste reikia pasikeisti įlaipinimo korteles. Jos keičiamos vietose, kur priduodami lagaminai.
Toks gavosi netrumpas pasakojimas, parašytas tikrai ne per vieną prisėdimą
. Kelionė mums labai patiko, Gruzija yra tikrai ta šalis, kurioje galima daug pamatyti. Mielai ten kada sugrįšim
