Paryžius, kokį jį pamačiau

Viduje fotografuoti, deja, draudžiama. Visai. Užtat galima uždegti žvakelę. - Vienok, tai net ir ne "kompensacija", nes kitur galima ir viena, ir kita.

Apėję ratą, "neriame" į Monmartro gatvelių raizgalynę. Sutinkame Mažąjį traukinuką (kol sūnus išsitraukė fotoapartą, garvežys"nurūko" į priekį):


praeiname pro suvenyrų kioskus ir gatvės dailininkus (gal ir blogai, kad gailėjom laiko pozavimui ):






Šis, mane nokautavęs vaizdas, yra visai šalia Bazilikos. Apėjus ją iš kairės, reikia sukti ne į kairę (link Monmartro aikštės, kur pats turistų tirštumas), be į dešinę:




Pasirinkę ramesnes gatveles, mėgaujamės vaizdais:



Papildyta:












Papildyta:
Prisėdame pasistiprinti lauko kavinukėje:


ir keliaujame toliau:




pasitikrinam laiką pagal saulės laikrodį:


pasilabinam su Dalida:


ir palangės gyventojomis:


Nuo kalvos visos gatvelės leidžiasi žemyn.

Turbūt jomis žemyn leisdavosi ir Mulen ružo šokėjos:


Keliaujame toliau (jei neklystu) Kliši gatve. Tokia labai specifinė, sakyčiau "subalansuota" vyrams gatvė. Tipiškas vaidelis:


Iki pat Pigalio aikštės, kuri garsėja savo "merginomis":


Pavargome. Sėdam į metro.
O kur mus nuveš metro, pamatysim kitą dieną.
Nelabai kas ir beliko. Luvras ir jo prieigos, jei neklystu. Pompidu centras. Ir dar šis bei tas, smulkmė, tsakant.
P.S. Ta "kita diena", greičiausiai, bus kitas pirmadienis. Ikiki.

Visgi Kliši bulvaras. Pataikiau.

Pataisymai, papildymai ir pan. sveikintini. Kaip jau rašiau, pasilieku teisę suklysti. - Fotoreportažas toli gražu ne tobulas. Nes tobulam reikia kitų nuotraukų ir mažiausiai mėnesio laiko jo "gamybai" su visos info ir visų smulkmenų patikrinimu.. Bet Elizad įvertinimas labai malonus. Ačiū.
Truput gėda dėl pasitaikančių gramatinių ir skyrybos klaidų. Deja, pastebiu per vėlai, kai nebegaliu ištaisyti...
Dabar pagalvojau, kad visgi dar nemažai liko. Prie išvardintų - dar d'Orsi ir Oranžeri muziejai, Invalidų rūmai...

Labai įdomus ir informatyvus pasakojimas.. Liux nuotraukos - laukiu tęsinio, ir tos dienops, kai jame atsidursiu, nes viliojantis miestas Ačiū už dalijimąsi

Ištaikiau dar turput laiko šįvakar, tad galiu pakviesti į Žoržo Pompidu centrą, kuris išties yra šiuolaikinio (?) meno ekspozicijų centras, kuriame (jei gerai prisimenu) yra ir kino salės bei viešoji biblioteka.
Žymus ne tik eksponuojamais šedevrais (M.Šagalo, H.Matiso, P.Pikaso, S.Dali, V.Kandinskio, A.Sislėjaus ir kitų), bet ir tuo, kad yra pats pačiausiais Paryžiaus inkliuzas. Statinys, kurio visos komunikacijos yra išorėje (bent pagrindinės). Skirtingos paskirties vamzdžiai nudažyti skirtingomis spalvomis. Kadangi statinys ne iš žemųjų, matomas iš daugelio Paryžiaus vietų (bent poroje įkeltų nuotraukų jį turėjot matyti). Aikštė prieš jį verta atskiro dėmesio. Deja, neturiu nuotraukų.
Žoržo Pompidu centro "reversas" atrodo taip:


o štai taip - "aversas":


Tas "lankstinys" išorėje - eskalatorius.

Keli, akį patraukę, šiuolaikinio meno eksponatai.
Pvz., mumifikuota jaunoji


"barbinis" raganosis:


sunkiai apibūdinamas kūrinys iš darbinių pirštinių (gal simbolizuoja viso pasaulio proletariato vienybę????):


menas iš dujokaukių;


Didysis Melagis (aliuzija į "Šreko" personažą):


Keli vaizdai iš Pompidu balkono:



(kaminėliai!!! )
Papildyta:
Dabar jau tikai šiai dienai - viskas. Jaučiuosi kaip tas liūtas ant Paryžiaus arkos:


kopiuteris, panašu, taip pat, nes jam juk dar karščiau.
P.S. Noriu į Paryžių vėl.
Paryžietiškų sapnų visiems.

tobulas foto/info reportazas apie tobula miesta
geriausias iki siol skaitytas pasakojimas
nekantriai laukiu jusu pasakojimo tesinio

Ačiū, juki ir akbr !
Visiškai sutinku su Jumis. Gavosi reportažas apie Miestą, o ne apie kelionę (-es). Bet tokį formatą specialiai ir pasirinkau, nes - kaip rašiau įžangoje - ypač pirmojo vizito metu įvyko daug visko, ko nei planavom, nei tikėjomės. Todėl nusprendžiau atsisakyti chronologiško info pateikimo, juolab, kad taip lengviau "sukryžminti" abi keliones.

Radau dar gerą valandą. Tad siūlau trumputį pasivaikščiojimą.

Prašom susirasti savo kišenėse Paris Museum Pass (suaktyvinote jį, įkeldami koją į Pompidu centrą), nes dabar lankysimės Orsė (d‘Orsay) muziejuje.
Tik info. Dar vienas paryžiečių ginčų objektas – neilgai gyvavusi geležinkelio stotis Senos krantinėje galų gale buvo pritaikyta muziejui, kuris turėjo tapti tarpiniu variantu (ekspozicijos prasme) tarp Luvro ir Pompidu centro. Kaip rašoma šaltiniuose, Orsė turi didžiausią pasaulyje impresionizmo ir postimpresionizmo kūrinių kolekciją. Iš graudžios patirties sakau, kad, jei nurodytas muziejaus darbo laikas iki 17 val., salės uždaromos nuo 16.30 val. , kad 17 .00 būtų galima užrakinti patį muziejų. Taip į tai, ką labiausiai norėjau pamatyti, teko žiūrėti prabėgom, viena akimi. Arba reikėjo pradėti nuo kito galo..
Užtat jau turiu suplanuotą eksursiją kitam kartui.

Geriausiai Orsė matosi, plaukiant batobusu. Bet visas netelpa į kadrą:


Šiemet ten vyko (gal - tebevyksta) Van Gogo darbų paroda:


Labai netikėtas muziejaus vidus. - Toks nemuziejiškas, nes jaučiama išlikusi stoties dvasia:


gal tą stoties dvasią įkūnija laikrodis? - Atributas, be kurio normali stotis neįsivaizduojama, ir kurio dizainas vertas atskiros nuotraukos:


"3in1" ekspozicijos, sienos ir lubų fragmentas:


Keli eksponuojami kūriniai, patraukę akį ir pritraukę objektyvą:
bemaž tobulas "šešėlių menas":


marmure įamžintas Miegas:


o medyje - Meilė:


Kadangi Orsė eksponuojami ir baldai, pademonstruosiu vieną iš įdomiausių (man) eksponatų:


Ekspozicija tikrai labai didelė ir daugialypė, įdomi ir įtraukianti. Modernistų kūrinių nedemonstruosiu, nes muziejus uždaromas, ir mums tenka su juo atsisveikinti iki kito karto.

Perspėju - išmesti muziejų pasą dar anksti, nes iš Konkordo aikštės pusės įžengiame į Tiuilri sodus:


Ir iškart sukame į kairę, kur ir mus priims įžymiąsias Klodo Mone "Vandens lelijas" "priglaudęs" Oranžeri muziejus:


Iš pirmo žvilgsnio nedidelis pastatas ekspozicijų sales turi ir rūsyje, tad verta nusiteikti nemažai dozei modernizmo šedevrų.
K.Mone "Vandens lelijoms" skirta atskira užapvalinta patalpa su minkštasuoliais vidury, nes tai didelės apimties paveikslai (man į kadrą netilpę), kuriems reikia skirti laiko Vieno iš paveikslų dalis:


tokia poilsio oazė, kurioje laikas praslinktų nepastebimai.

Vėlgi - nekelsiu eksponuojamų kūrinių, nes jų tikrai daug ir sunku atrinkti verčiausius. Išskyrus vieną - Pjero Ogiusto Renuaro puokštę tobulai parinktuose rėmuose (skaitytojų nuomonė gali ir nesuptapti su mano ):


Manyčiau, nereikėtų per dieną eiti daugiau, negu į vieną muziejų. Nes po to viskas persipina ir gaunasi taip, kad ties konkrečia "kelionės plano" pozicija uždedamas "+", tik kad džiaugsmo iš to mažai. Arba, iš anksto susipažinus su ekspozicijos turiniu, atsirinkti labiausiai vertus dėmesio darbus ir dėmesį skirti tik jiems..
Pastaba. Muziejų paso dar prireiks.

Šis reportažas man labai įdomus. Mene nusimanau mažai, tad toks Miesto pristatymo variantas neabejotinai veikia švietėjiškai Ačiū autorei.
O dabar du konkretūs klausimai (antras gal pasirodys ne į temą, bet visgi):
1. Koks muziejų paso veikimo principas?
2. Ar jums patinka Vilnius, konkrečiai vyresnioji miesto dalis?

Konkretūs (tikiuosi) atsakymai:
1. Paryžiaus Muziejų pasas gali būti 2, 4 ir 6 dienoms. Su juo galima ptekti į daugiau, negu 60 objektų. Dienos skaičiuojamas nuo aktyvavimo dienos, t.y., kai pirmąkart juo pasinaudojama. www puslapyje pateikiama info šiek tiek prasilenkia su realybe. - Turiu omeny tai, kad, anot jų, galima patekti į muziejus be eilės. Prie lankomesnių objektų yra dvi eilės: viena M.paso turėtojams, kita - eiliniams mirtingiesiems. Gali tekti pastovėti ir turint M.pasą. Prie Oranžeri, prisimenu, stovėjom 5 min. Pvz., norint aplankyti Šv.Koplyčią, tenka stovėti bendroje bagažo tikrinimo eilėje, kuri tikrai netrumpa. Vienok, tikrai verta, nes įspūdis - nenusakomas. Įdėtos nuotraukos to, deja, neatspindi. Ten reikia apžiūrinėti viską, net durų į balkoną skląstis - neįtikėtino grožio. - Atsiprašau už "lyrinį" nukrypimą.

2. Taip. Ypač vyresnioji dalis.
Aš užaugau Vilniaus 9-ame kvartale (Vilniaus g.atkarpa link ex-"Palangos" restorano (dabar "Novotel")-Gedimino pr.-Totorių g.-Labdarių g.). Senamiestis išvaikščiotas, iššliaužiotas, išrodytas.. 7-oje klasėje lankiau istorijos fakultatyvą, kurio vadovė daug dėmesio skyrė Vilniui. Tai Miestas, kurį myliu. - (Šiuo atveju Paryžius - Miestas, kurį įsimylėjau taip pat.)

Ir atsakomasis klausimas Jūsų 2-am klausimui. - Kodėl manęs šito paklausėt?

Na, smagu, kad suintrigavau.
Pati ieškojau atsakymo, kodėl kai kurie miestai prirakina, o kiti nepalieka jausminio pėdsako. Šiemet vaikščiojom po Pilzeną. Tik porą valandų, bet taip buvo gera, dar norėjosi pabūti ir tiesiog pabūti. Prieš tris metus vaikščiojau po Paryžių pirmą kartą, o jis atrodė toks savas ir artimas.
Po Pilzeno padaryto įspūdžio vis sukau galvą, kodėl jis man taip patiko. Ir suvokiau, kad jis daug kuo panašus į... Vilnių. Paryžiaus kai kurios vietos (ne visas miestas, žinoma) su savo nėriniuotais balkonais man tiesiog priminė Vilnių, ypač dalį nuo Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės. Iškėliau prielaidą, kad tiems žmonėms, kurie myli Vilnių, patiks ir miestai, panašūs į jį. Tad buvo labai įdomu sužinoti, ar tokia paralelė nors kiek turi pagrindo.
Ir ačiū už išsamų atsakymą!