Paryžius, kokį jį pamačiau

ir dar viena vitrina:


Ir dar kartelį - Pont des Arts:

2008 m. daug kartų per jį ėjome. Matosi, ar ne?

Paryžiuje galima "įsitaisyti" sparnus!! Ir nebet kokius, o auksinius. Ką aš ir padariau:

Nuo Aleksandro III tilto einant link Eliziejaus laukų, 1900 m. Pasaulinei parodai pastatyti dveji - Mažieji ir Didieji - rūmai, kuriuose eksponuojama daug meno kūrinių. Tai įėjimas į Mažuosius rūmus. Užvertos ir saulės nutviekstos durys atrodo itin prabangiai.

Paryžiečių "Vilniaus (katedros) bokštas" - St.Mišelio fontanas - susitikimų vieta. Labai įspūdingas, su rožinio marmuro kolonomis:


ir gyva skulptūra:

Papildyta:
Blusturgis ant šaligatvio Kliši bulvare:


ir tipiškas paryžietiškas auto (turiu omeny jo kūno nubrozdinimus):


Dar vienas tipinis vaizdelis - arabų parduotuvėlė, mikro "supermarche" :


Vienas iš Didžiųjų bulvarų. Antrame plane - Liuksoro obeliskas Šv.Marijos Magdalenos bažnyčia.




Papildyta:

Ta pati bažnyčia pirmame plane:


vidus įspūdingas, ypač altorius:


altoriaus fragmentas:


Dar viena - bažnyčia, kuri jau nebe bažnyčia - Panteonas. Gaila, kupolas uždengtas, nes restautruojamas. Sūnus ėjo į vidų prisistatyti V.Hugo ir kitiems įžymiems prancūzams, o aš makalavausi fotoaparatu aplink. Aikštė prie Panteono tarsi įrėminta trimis pastatais:
Panteonu


D.Didro universitetu:


ir 6-ojo arondismento (man labai prancūziškai skamba šis žodis) merijos (lietuviškai - seniūnijos) pastatu:

Papildyta:
Iš aikštės prieš Panteoną tarsi upelis išteka gatvė, vedanti link St.Mišelio bulvaro ir Liuksemburgo sodų:



joje taip pat radau "inkliuzą", teikiantį nenusakomą džiaugsmą turistams:

nežinau, ar taip buvo sugalvota, bet labai įtartinai tas beveik sumo imtyininkas stovi atkišęs savo nučiupinėtą užpakalį Pranzūziją garsinusiems didžiažmogiams.. Beje, iš priekio jo niekas taip nečiupinėja...

Vaikštinėjame po Paryžių toliau. Garsioji Sorbona:


ir skveras su fontanais ir turistais prieš ją:

Papildyta:
Visokio plauko, amžiaus ir skonių praalkusius į savo glėbį džiugiai priima Lotynų kvartalas. Jo "vilionės":











ši nuotrauka mūsų vaikams padarė ypač didelį įspūdį


o čia - įrodymas, kad paryžiečiai praktiški žmonės. - Net ir nudirtas kailis neprapuola.

ir gyva muzika:

Papildyta:
Ypatingus prisiminimus apie NUOSTABIUS profitrolius kelia iškaba "Meteora":

Reklama "padaryta", keliaujame toliau.

Dar vienas įspūdį padaręs pastatas. - Pagalvojau, kad ten reiktų fotografuoti beveik visus pastatus.


ir dar:


Labai jaukus trikampis kiemelis. Gaila, nepavyko perteikti viso jo grožio:


Papildyta:
Pirmai dienai užteks. Pavargau kiloti nuotraukas, nes iš cd kažkodėl neįkelia, tai tenka kelti į darbalaukį, po to mažinti ir tik tuomet kelti čia.
Jei ryt būsiu gera, pakviesiu pasivaikščiot po Monmartrą, Eliziejaus laukus, La Defense ir gal dar kai kur.
Jei būsiu gera. Ir dar jei laiko turėsiu.
Dar noriu padėkoti už "spyrį į užpakalį", paskatinimus ir šiaip gerus žodžius. Bet labiausiai - už galimybę dar sykį atšvęsti Šventę, kuri vadinasi Paryžius.

Norejau padekoti uz issiskirianti pasakojimo stiliu ir puiku fotoreportaza, kaip vienai dienai tikrai daug nuotrauku sukelet Nors niekada per daug nesizavejau Paryzium, bet pradedat uzkrest meile siam miestui arba bent jau sudominot Lauksim tesinio, gal bus ir Versalis?

Nesileisiu į gilius filosofavimus, bet pasakysiu, kad viskas priklauso nuo to, ko tikimasi iš miesto (ta pati taisyklė galioja ir visoms kitoms gyvenimo sritims) ir kiek įdedama savų pastangų, kad tai išsipildytų. Tsakant, lūkesčiai. Jie būna arba pateisinti, arba ne. Praėjo 6-eri metai, o iki šiol prisimenu, kaip viena giliai pasipiktinusi forumietė rašė po kelionės į Paryžių, kad grįš ten tik apsipirkti. Tokia mirtina frazė: "Prisiskaičiusi čia (forume) aš jau laukiau, kad, išlipus iš lėktuvo, mane apgaubs ta ypatinga Paryžiaus atmosfera. O nieko net panašaus neįvyko!! - Toks grynai vartotojiškas, sakyčiau, požiūris. - Ei, Paryžiau, aš juk sumokėjau už lėktuvo bilietus, dabar linksmink mane.
Niekas negali patikti visiems. Pvz., mano klasiokui Paryžius - nešvarus ir brangus miestas, kuris jam nei tiko, nei patiko. Sutinku su juo. Bet man netrukdo nei šlapimo tvaikas Senos krantinėse, nei šiukšlės (visa tai mačiau nuo vaikystės savo 9-ame Vilniaus kvartale), nei benamė moteriškė, gulinti ant Rivoli ir dar kažkokios gatvės kampo, nei pasibaisėtini daugiabučiai Paryžiaus priemiesčiuose, kuriuos matėme važiuodami iš CDG oro uosto RER'u, nei išmaldos prašytojai ar pan. asmenys. Galbūt todėl, kad nuo vaikystės Paryžius man buvo apgaubtas romantikos. Galbūt todėl, kad gražūs daiktai (vaizdai) man yra gražu, o visa, kas nauja, - įdomu. O kainos.. Taip, skirtumas - 3.5 karto. Bet kam nervintis dėl to, ko negalim pakeisti? Norint pigiau, reik važiuot į Lenkiją. Ten, beje, irgi galima daug gražių vietų (ir ne tik) pamatyti. Man asmeniškai labai didelį įspūdį paliko Gdanskas.
Apskritai, manau, kad kiek žmogus įleidžia į savo širdį, tiek ir turi.
Dėl nuotraukų. Žinau, kad tiksliai žinau, ką reikės fotografuoti, kai kitą kartą lankysiu Paryžių, nes šių abiejų kelionių nuotraukos gan chaotiškos ir neatspindi miesto dvasios. Versalio šįkart nebus, nes iki jo dar nenusigavau. Bet bus Luvras ir Rodeno muziejus. Gal tiks pradžiai?

Šiandien noriu važiuoti metro. Gerbiami pakeleiviai, lipam į 1 linijos vagonus ir keliaujam į La Defense. Atsargiai, durys užsidaro.
Tik info. La Defense, pradėtas statyti XX a. vidury, yra didžiausias pasaulyje verslo centras. Praeitame amžiuje jis dar buvo "pakrikštytas" XXI a. rajonu.
Jei atsigręžtume į vadinamos senos statybos daugiabučius ir administracinius bei komercinius pastatus Lietuvos didmiesčiuose, lengvai suprastume, kokį įspūdį turėjo daryti Defensas mūsų turistams (kalbu apie 1990-2005 m.).

Išlipus iš metro vagono patenkame į šurmuliuojantį požeminį prekybcentrį. Pakilę iš stoties, žagtelime. Įspūdis toks, tarsi būtume atvykę į kitą planetą.








Visi pastatai skirtingi, visi "kabinantys" akį. Beveik atimantys žadą, bet, pažvelgus atidžiau, nusiraminame. - "Inkliuzai" ir žmonės ant pievelės, reiškia - Paryžius!

Visą šitą "50 pilkų atspalvių" (aš apie spalvas ) rajoną bandoma pagyvinti įvairiais būdais, bet - bent man - tai absoliutūs inkliuzai, esantys ten lyg ir "ne į temą". Tačiau teikiantys savotiško žavesio.





Įspūdingas, sakyčiau vertas Dali vardo, nykštys:

Beje, pirmoje nuotraukoje šalia gaublio formos kino teatro yra užrašas „Le Dome“. Tai – nenustatyto kilometrų kiekio parduotuvinės džiunglės.

Neparodžiau dar vieno - galbūt turistų tarpe garsiausio - Defenso statinio. Štai ji:
Didžioji arka


Didžiausia iš visų trijų (kitos dvi: Arka Karuselė šalia Luvro, Triumfo arka Eliziejaus laukų pradžioje), išsidėsčiusių vienoje tiesėje. Sakoma, kad, esant palankiam orui, iš Didžiosios arkos galima akimis nukeliauti iki Arkos Karuselės. Turbūt reik turėti labai geras akis. Tačiau dažniausiai tenka pasitenkinti tik Triumfo arka, iki kurios, atrodytų ne taip ir toli:


Tačiau taip itik atrodo...

Teko skaityti, kad į Didžiąją arką galima pakilti liftu. Nebandėm. Tik pasižvalgėm aplink. - Man visad smalsu, o kas gi kitoje pusėje. Dažnai tai baigiasi vienokiais ar kitokiais atradimais.

Už Didžiosios arkos yra tiltas tarsi į niekur:


ir tokie labai linksmi ir spalvoti nežinau, kas:


Dar skaičiau, kad dabar Defensas plėsis į tą pusę (už Didžiosios arkos). Matyt, yra tikimybė, kad tiltas nuves prie naujų architektūrinių įdomybių.

Bent man Paryžius - pakankamai žalias miestas. Vienas iš įdomesnių ir aplankyti rekomenduojamų - Monso parkas. Į jį užvažiavom grįždami iš Defenso. Ir pamatėm štai, ką:
architekto, įrengusio parką, fantazijos užmojus


poilsiaujančius paryžiečius


daug įvairių biustų ir kitų smulkiųjų skulptūrų


gėlynų ir alpinariumų




Gerai, kad visa tai - kaip Bernardinų sodas pas mus - rakinama...


Ups, tik dabar supratau, kas "ne taip". - 2008 m. diske, iš kurio įkeliu, ne visos nuotraukos. Bet gal taip ir geriau, nes tos, kurių nėra, matyt, bus su keliavusių asmenų "abrozdėliais". O tokių stengiuosi viešai nepublikuoti.

Labai puikus ir išsamus reportažas Sakyčiau idealus pradžiamokslis pirmą kartą keliaujantiems į Paryžių, nes labai kompaktiškai, bet informatyviai aprašoma ir parodoma tai, kas ten tikrai verta pamatyti. Pati Paryžiuje buvau jau 4 kartus ir kiekvienas iš tų kartų buvo nepamirštamas ir savaip nepakartojamas, ir kiekvieną kartą vis kažką naujo ten atrandu. Galiu pasakyti, kad apkeliavus labai daug pasaulio įvairiausių kraštų, man Paryžius vis dar miestas Nr. 1. Žinoma, kiek žmonių, tiek ir skonių, bet kaip labai gerai pasakei, Hariene, viskas priklauso nuo požiūrio

Dar viena žalia Paryžiaus oazė - Rodeno muziejus. Dalis kūrinių eksponuojame įspūdingame sode po atviru dangumi:


išnaudojamos visos įmanomos vietos :


garsiajam Mąstytojui sudarytos VIP'inės sąlygos:


rodeniškoji Pragaro vartų versija:


muziejuje eksponuojami mažesnės apimties (bet tik apimties, o ne vertės) darbai:


pvz.,romantiški


kupini ilgesio


primenantys kitų garsių kūrėjų darbus (šį pavadinčiau E.Munko "Šauksmo" skulptūrine versija)

Amžinasis pavasaris pagal Rodeną nėra didelių gabaritų ir atrodo taip:


Pabaigai palikau tai, ką LABAI norėjau pamatyti "iš arti" dar nuo mokyklos laikų.
Ponios ir ponai, Ogiusto Rodeno "Bučinys":


Tiesybės dėlei, reiktų pasakyti, kad Rodeno muziejuje yra ši skulptūra iš balto marmuro, tačiau tos nuotraukos po ranka neturiu. Teko įdėti padarytą prie Oranžeri muziejaus Tiuilri.

Tai, ką parašysiu, mano Mamai tikrai patiktų. Pasakius "A", reikia sakyti ir "B". - Jei jau "užkabinau" vieną menininką, teks keliauti į Paryžiaus "menų inkubatorių" (teatleidžia man Paryžius šiuos žodžius), įvairiomis istorijomis apipintą ir DAUG VISKO mačiusį Monmartrą.
Galbūt nuotraukų nebus daug (atrenku jas proceso eigoje), bet ir vaikščiota ten žyyymiai mažiau, negu norėtasi. Turėdama pakankamai laiko, tikrai išmaišyčiau visas gatveles. Deja.
Turėdama galimybę, visada važiuočiau tik mėlyna 6 metro linija ir išlipčiau Anvers stotelėje. Todėl, kad truput paėjus į priekį, reikia įsukti į gatvelę dešinėje, kurioje daug arabų suvenyrų, dėvėtų ir naujų (niešpirktų) rūbų , audinių, kurių rietimai guli lauke, ir pan. parduotuvėlių. Tokia materializuota "kvartalo dvasia".

tos gatvelės pabaiga matosi nuotraukoje apačioje:


audinių parduotuvės "prekystalis":


Kalvos, ant kurios puikuojasi toks savotiškas Monmartro forpostas - Šv.Jėzaus širdies bazilika:


papėdėje pasitinka gyva skulptūra. Ir kaipgi be eilinės karuselės?


Gerai jau, gerai. Šįsyk ir man ji "vietoj ir į temą"...

Karuselės stogelis, šiek tiek pasilypėjus:


Link Bazilikos kylam laiptais (yra galimybė pasikelti funikullieriumi arba Mažuoju Monmartro traukinuku). Pakeliui - matyt, atsigaivinimui, yra fontanas, bet jo mažai matosi:
.

Kad nepabostų tie patys laiptai, tenka pasilypėti ir tokiais:


Kuo arčiau Bazilika, tuo daugiau žmonių:


Faktiškai čia viena iš kelių nemokamų Paryžiaus apžvalgos aikštelių.

Kuo mes ir pasinaudojame. Ech, PARYŽIUS:





Šioje nuotraukoje gerai matyti tai, kas man "užkliuvo". Tiek ventiliacinių kaminėlių vienoje vietoje gyvenime nesu mačiusi. Darau prielaidą, kad paryžiečiai labai rūpinasi savo namų kvapu.
Kalbau apie štai, ką:

Tikras ventiliacinių kaminėlių miškas.
Ne į temą, bet. - Analogiškai Tunise ant namų satelitų lėkščių miškai.

Laikas atsigręžti į Baziliką. Jei trumpai, tai dar vienas architektūrinis sprendimas, padalinęs paryžiečius į minimum dvi stovyklas (kaip ir Eifelio bokštas, Les Halles kompleksas po žeme bei kiti). Vieniems kliuvo bizantiškas stilius, kitiems - vieta, tretiems pats faktas. Bet ji, panašu, jau pergyveno visus:


šoninis bokštas (varpinė):