Knygų skaitytojų klubas, 89 laida

Mirė Granauskas

Amžiną atilsį...

Liūdna

Taip, liūdna.

Amžiną atilsį, daug nuveikė, tegul ilsisi užpelnytai.

Mirė Granauskas ir labai liūdna... Kaip tik tuo metu, kai jį iš naujo atradau. Tai vienas iš rašytojų, su kuriuo bent 2 kartus žiauriai norėjau pakalbėti. Pirmą kartą, perskaičius ,,Gyvenimą po klevu". Pirmas įspūdis buvo toks didelis, kad skaitydama mačiau ne taip seniai mirusią babą ir pykau ant rašytojo, kad neparašė tos apysakos bent kiek anksčiau, kol ji buvo gyva. Nors žinau, kad baba meninę tikrovę priemė kiek kitaip: kam rašyt apie tai, kas tikrai yra... Rašytojas, jaučiu, būtų supratęs ir priėmęs kaip komplimentą. O antras kartas buvo visai neseniai. Rašiau apie novelę ,,Trys vienatvės". Slogi, baisi ta novelė, bet... Nė vieno nereikalingo žodžio, tobula kompozicija - chrestomatinis kūrinys, galintis mūsų literatūrą reprezentuoti bet kuriame kontekste. Kiek suprantu, Granauskas buvo rašytojas iš prigimties, savamokslis, o tai dar labiau stebina. Ne visada jis man patiko, yra kūryboje ir baltų dėmių, buvo tarpai, kai jo knygų negalėjau į rankas paimti. Bet, dabar galvoju, ar čia nebus tas atvejis, kai pats savęs negali matyti veidrodyje...., labai panašus mūsų pasaulio matymo kampas...
Išėjo toks in memoriam

sveiki, nusprendžiau prisijungti prie knygų skaitytojų klubo ar reikia kokio prisistatymo?


aš skaitydama "Gyvenimą po klevu" irgi galvojau apie savo babą, skaičiau mokykloj paskutiniais metais, tada galvojau, va, kaip aš nieko nesuprantu, kiek daug nepasakau, kiek daug nežinau. man dar lb patiko "Duonos valgytojai" ir "Jaučio aukojimas", chrestomatinės apysakos, bet paliko itin ryškų atsiminimą. ilgi sakiniai, taip ir matai, kaip vyksta viskas, kaip reikia brangit duoną ir viską, kas tikra.

sveika prisijungus

Perskaičiau Davido Lodge'o „Terapiją“.
„Mintijimai...“ paliko stipresnį įspūdį, bet ir ši tikrai nebloga. „Mintijimai...“ gal pagaulesnė, įtraukia nuo pradžios iki pabaigos. „Terapijos“ svarbu nenumesti per anksti – iki vidurio gana nuobodoka, pats įdomumas prasideda persiritus į antrąją pusę. „Mintijimai...“ artimesnė dūšiai, „Terapija“ populiariau parašyta, bet už puikų humorą, stilių ir nenuspėjamumą dedu didelį pliusą – tikrai mano autorius. Noriu daugiau D. Lodge'o, bet dabar nebent anglų kalba siųstis...
Tiesa, Lodge'o knygos tikrai nesubalansuotos karštiems katalikams Religijos tema jis išties provokuoja. Nors, kaip D. Zabielaitė rašo, užsienio literatūros kritikai Davido Lodge’o kūrybą ir priskiria katalikiškojo romano krypčiai.

taip, privaloma
sveika prisijungusi
kokias knygas/autorius mėgsti? ką dabar skaitai?
lauksim perskaitytų knygų įspūdžių, 'senbuvės' kiek sutingo skelbti savo atsiliepimus (čia ir save turiu omeny ), reikia 'šviežio kraujo'

Gerai skamba. Ypač šiandien

Labas rytas iš karto prisiminiau Čechovą, Dostojevskį ir Murakami. patiktų man jie ir dabar, nes mano skonis knygoms šiek tiek keičiasi, kažkada kalbėjom su drauge, kad kai kurios knygos yra tam tikram amžiaus tarpsniui ir jei pavėlavai į traukinį, įspūdis gali būti ne tas, pvz., kai buvau visai jaunutė didelį įspūdį paliko Karlas Majus, dievaži, buvau pamišus dėl indėnų, paauglystėj patiko Remarko, Kamiu knygos, na, kai jautiesi svetimas, nieks tavęs nesupranta ir pan.

dabar skaitau Irvingo "Paskutinė naktis Tvisted Riveryje", Irvingas visad buvo kitos mano draugės, dar mokykloj, autorius, na, ji visad jį skaitydavo ir žavėdavosi, man šiek tiek siužeto pasakodavo, dabar, kai viską, ką pasakojo, užmiršau, jo ėmiausi aš. tai jau antra jo knyga, kurią skaitau, pirmiausia perskaičiau "Našlę vieneriems metams", tai žinot, man kai kurie siužeto motyvai vienodi tose knygose. taip, jis - bestselerių autorius ir tai jaučiama - siužetas įtraukia, puslapis veja puslapį, bet jo kalba nėra tokia subtili (kaip kad mano mėgstamo Čechovo), gal net paviršutiniška. dar turiu pasiėmus "Maldą už Oveną Minį", manau, jeigu šita nepakeis pirmojo įspūdžio, Irvingą kuriam laikui paliksiu nuošaly. gal kada vėl grįšiu. Murakamį irgi skaitydavau su pertraukom, nes skaitant vieną knygą po kitos, ima maišytis vietos, herojai ir pats siužetas.

Neseniai perskaičiau "Nacį kirpėją", po ilgo laiko grįžau prie nacių tematikos (kažkada lb domėjausi II pasauliniu karu, skaičiau viską, ką radau), knyga patiko, gal kiek per aštri, bet humoras juodas, ne visiems patinka, daug grotesko. Šiaip iš šitos tematikos man dar patiko neseniai skaityta "Lygiosios trunka akimirką", šita jautresnė knyga, apie Vilniaus getą, efektinga pabaiga, ilgam susimąstai po jos.

Gal ne visai į klausimus atsakiaus, išdėsčiau pirminį minčių srautą.