Knygų skaitytojų klubas, 89 laida

Na, įkalbėjot... Skelsiu ir aš savo dešimtuką. Tik nenumeruosiu, nes skaityta įvairiais laikais ir skirtingų "svorio kategorijų".

Migelis Anchelis Asturijas, "Senjoras Prezidentas". Už tai, kad atradau Lotynų Amerikos literatūrą.
Gabrielis Garsija Markesas, "Patriarcho ruduo". Už tai, kad įsimylėjau autorių.
Jose Saramago, "Aklumas". Dėl to paties: įsimylėjau autorių.
Henry Miller, "Ožiaragio atogrąža". Dėl to paties...
Haruki Murakami, "Mylimoji Sputnik". Dėl to paties...
Kenetas Greihemas, "Vėjas gluosniuose". Už tai... kad daugiausia kartų skaityta. Ir dar skaitysiu, nes visada kelia malonumą ir lengvą nostalgiją.
Torgny Lindgren, "Dorė Biblija". Už tai, kad sudomino skandinavų literatūra.
Gi de Mopasanas, "Vieno gyvenimo istorija". Už tai, kad pasėjo feminizmo sėklą. (Pasipiktinimo pėdsakai vis dar išlikę.)
Alenas Furnje, "Didysis Molnas". Už tai, kad lig šiol išliko romantiškas įspūdis.
Juozas Erlickas, "Knyga". Už tai, kad nenustoja mane linksminti. Ir dar dėl to, kad labai patinka Erlicko eilėraščiai.

Ir nusižengsiu taisyklei, pridėsiu dar vieną:
Anais Nin, "Dienoraštis".


Kai po metų-kitų, o gal greičiau, kils panaši diskusija, rašysiu kitas knygas , nes yra nė kiek ne menkesnių autorių už paminėtus.

Ši fraze persekios mane visa likusi gyvenima

Įdomu, kodėl niekas neskelbia labiausiai nepatikusių knygų -tukų.

Galim!

1. Antoinas Sent-Egziuperi "Mazasis princas".
2. Dzeromas Selindzeris "Rugiuose prie bedugnes".
2. Jurgos Ivanauskaites ankstyvoji kuryba.
3. Renata Serelyte "Ledynmecio zvaigzdes".
4. Herman Hesse "Stepiu vilkas".
5. Richard Bach "Iliuzijos" ir "Dzonatanas Livingstonas zuvedra".
6. Elenos de Strozzi meiles romanai.
7. Peter Hoeg "Paneles Smilos sniego jausmas".
8. Herbjorg Wassmo "Tora" ir "Begimas nuo Franko".
9. Suzanne Collins "Bado zaidyniu" trilogija.
10. Jaroslavas Melnikas "Paryziaus dienorastis".

***

ir vel - surasiau, bet galesciau testi si saraseli dar ne viena desimtuka...

Beje, mano "numeravimas" salyginis. gal daugiau chronologinis pagal skaityta laikmeti.

Reikėtų prafiltruot metų ataskaitas ir išsamstyt nuograužas.

Šiaip aš klausiau daugiau tų visų masinių dešimtukų skelbėjų, tipo, bet šaunu, kad atsiliepėt. Reikia ir man savo permest iki rytojaus. Vat ko niekada nepamiršiu, tai kaip man žiauriai nepatiko Bokačo "Dekameronas". Iki šiol negaliu be pykčio jo prisiminti.
Tutele, man padarė įspūdį tavo dešimtukas.
Klopedija, nuograužos nesiskaito. Reikia būt perskaičius visą knygą.

Pabaigiau Elizarovo "Bibliotekininka". Pati ideja apie knygu poveiki man labai patiko, del jos ir emiausi knygos. Knygos vis delto nerekomenduociau, ypac jautresnems. Net man, ypatingu jautrumu nepasizyminciai, buvo per daug kovu aprasymo su smulkmenomis: kas kaip ir ka suzalojo, nuzude ir t.t.
Beje, smagu, kad isitrauket i desimtuku zaidima Ir pritariu Klopedijai, kaskart sudaromi desimtukai tikrai skirtusi. Mes FB net aptarinejom ideja rasyti tokius kasmet ir paskui palyginti. Bet tingumas ko gero nugales
Siuo metu skaitau Tana French detektyva, treciaji is serijos apie Dublino zmogzudysciu poskyri. Labai neblogai, nors kaip ir kai kurios is jusu kartais pamastau, kad reiketu skaityti rimtesnes knygas, kad kai kurios smegenu dalys neisatrofuotu

čia ta pati, kur 'Miškuose' parašė? O kokia kalba skaitai, kad jau trečiąjį kremti?

Hmm, tikrai

per savaitgalį - dvi nuograužos: Dvasių virtuvė (o taip daug tikėjausi - reikia priminti sau, kad neimčiau knygų apie neįgalius žmones) ir Siuvėjas, bastunas ir t.t. - nuobodybė.
va.

o dešimtukų nerašysiu - nepatinka man knygų vertinimas.

prie anos savaitės diskusijų:

Kaip Teklė Stasę norėjo vesti

Perskaičiau Simone de Beauvoir "Visi žmonės mirtingi". Knyga pasakoja istoriją prasidėjusią XIII amžiuje, Karmonoje, Italijoje. Miesto galva Rėmonas Foska, trokšdamas savo miesto žmones padaryti laimingus, išgeria gėrimo, kuris jį padaro nemirtingu. Tačiau amžiams keičiantis nemirtingumas jam apkarsta.
Tiesą sakant niekad nenorėjau būti nemirtinga - juk tai turėtų būti baisu. Matai kaip miršta visi aplink tave, bet supranti, kad pats niekada nemirsi - taip ir liksi po po daugelio amžių vienas visame pasaulyje. Knyga man patiko. Nemažai istorijos (XII a. Italija, Karolio V valdymo laikai, Liuteris), tačiau tuo pačiu romanas filosofinis - susimąstai apie žmogiškojo gyvenimo prasmę - juk kai žmogus regi kaip aplink jį visi miršta, net ir gyvus žmones ima matyti mirusius. Galvoji - gal gyvenimas beprasmis - ką bedarytum - mirsi. O gal būtent tas žinojimas, kad mirsi, pati mirtis ir įprasmina gyvenimą? Kokia prasmė mylėti, būti mylimam, bendrauti su žmonėmis - juk visada viskas tas pats. O galiausiai - mirtis. Tokios mintys sukasi Foskos, o kartu ir skaitytojo, galvoje.
Liūdna knyga.

"Gaila, negaliu padiskutuot su autorium", "ar nekilo klausimų - tikrai ne" Apie ką galima diskutuoti, jei nekyla klausimų? Viskas aišku, viskam pritari ar viskas neaišku ir niekam nepritari? "niekas neprivers pasijusti prastesne ar žemesne" - bet prieštarauji sau, nes jau pasijautei prastesne pati sau prisitaikydama kito mintis be argumetų Skaudžią vietą užgavau, manau, savivertė jautriai dilgtelėjo, tik nuo pačio žmogaus priklauso, kaip jis jaučiasi, vertas, menkas, žemesnis, menkesnis ar ne. "kažkieno samprotavimai" "pritempti" - ne kažkieno, o konkretaus žmogaus, nurodžiau kontaktus, jei vis dėlto kyla klausimų, klausk jo asmeniškai. Aš išsakiau savo nuomonę savais žodžiais už nieko nesislapstydama, nesu kalta, jei ji nepatiko ar nepriimtina ir jei, kaip minėjau, prisitaikoma sau konkrečiai. Jei man kyla specifinių klausimų, kreipiuosi į konkretų specialistą, parašiau:"jei kam tikrai įdomu, galit paskaityti" (išmanančio žmogaus mintis).Jei kyla tik noras ginčytis, be klausimų kilimo, argumentų, tai diskusija neįmanoma.

Dėl tikėjimo - ne taip supratai, sakydama "niekas žmogaus neįtikins", turėjau omeny, kad jei rašoma ":mintys įdomios, bet neįtikinančios", nekyla nė vienas klausimas, vadinas,žmogus turi išankstinę nuomonę, priešiškaI nusiteikęs nepriimti informacijos, suprasti, atsirinkti, kritiškai vertinti, tai nors verskis per galvą, jokie argumentai ar teiginiai neįtikins. Ne apie tikėjimą Dievu kalbėjau. Čia kiekvieno asmeninis kelias, tikėjimas, niekam neturi būti peršamas.O kitų mintys ir neturi tikslo supurtyti vertybes ar pasaulėžiūrą, bet gali praplėsti žinias, inspiruoti diskusijai ar detalesniam pasigilimui.

Apie viską! Tiesiog be polemikos išsakant nuomones.
Pvz., niekam nekyla klausimų, kas yra medis, bet imam diskutuoti: "man medis yra..." "O man medis - ..."
Sakyčiau, ne ginčuose gimsta tiesa, o diskusijose. (Diskusija ir ginčas - nėra tapati sąvoka.) Iš daugybės nuomonių kiekvienas individualiai išsifiltruojam tai, kas mums priimtina. Taip pilnėja ir platėja individualus požiūris, formuojasi individuali tiesa.