QUOTE(Matematikė su knyga @ 2014 08 25, 21:44)
Labas, ne, ne aš

. Aš šiaip mėgėja trilerių, detektyvų, nors nesu visiška jų fanė, nėra taip, kad ištisas detektyvų serijas skaityčiau, nors gal kada ir pradėsiu

. Bet "Purpurinės upės" man labai patinka. Ypač į pabaigą mane labai įtraukė ir, nors viskas tikrai atrodo neįtikėtina, net mistiška, man įdomu ir užburia, įtraukia... Nežinau, kažkaip ši knyga man tikrai ne pravalas

, ir žadu dar kažką skaityti šio autoriaus. Galbūt skonio reikalas, nežinau, kas lemia tokį skirtingą požiūrį apie knygą ir siužetą

.
Jetau, visai susimaišiau

Ir ne tik knygę, bet ir knygą... ,,Purpurinės upės" ir man patiko, sumaišiau su ,,Sielų mišku". Vat, ta tai ir buvo nesusipratimas, bent man.
O aš vasarą taip pavargau nuo visokių skaitalų, geresnių, bet dažniau prastesnių detektyvų, kad net nustebau. Pavargau besiilsėdama. Taigi bibliotekoje radau
S. Rushdie ,,Džozefas Antonas". Jaučiu, visus metus skaitysiu, nes knyga išspausdinta tokiu neįprastai šiems laikams smulkiu šriftu, kad faktiškai iriuosi vietoje. Perskaičiau tik gerą trečdalį, bet nuomonę keičiau ne kartą. Iš pradžių pritrenkė pasakojimo intelektualumas (nenuostabu, juk prieš tai skaičiau prastokus trilerius), prasmingos įžvalgos, nuolat šmėkščiojančios žymiausių šių dienų rašytojų figūros, vėliau pradėjo erzinti smulkmeniškas ir pasikartojantis aprašymas. Beje, knyga autobiografinė ir pasakoja apie 10 metų rašytojo slapstymąsi, musulmoniškam pasauliui paskelbus jam fatvą (susidorojimą) už ,,Šėtoniškas eiles". Šiaip tai tikrai gali būti talpi knyga. Santykis su religija, migracija, principingumas ir atsakomybė, nesusikalbėjimas - tai tikrai ne visos temos, kurias gali įžvelgt. Kita vertus, išorinio veiksmo nedaug: įsikėlė į vienus namus, turėjo keltis į kitus, susitiko su sūnumi, nesusitiko... Bet skaitau lengvai ir pakankamai susidomėjusi. Tikrai ilgai užteks, nes laikas nuo laiko norisi kažką paskaityti ir iš kito pasaulio.
R. Granausko ,, Kai reikės nebūti" tarsi tęsia jo nostalgiškų apysakų ciklą. Turbūt ši apysaka nėra išskirtinė, tikrai nėra koks literatūrinis šedevras, bet manęs ji negalėjo palikti abejingos, juk kalbama apie žmogaus ir šuns draugystę

Priėmiau ją labai subjektyviai, esu viena turbūt iš nedaugelio skaitytojų supratusių, ką autorius norėjo pasakyti, ką jautė, nes vėlgi tai autobiografinė knyga.