Man irgi būtų įdomu išgirsti, kuom nepatogu tos bendros erdvės
.
Turėjom bute bendrą, dabar name taip pat bendrą pasidarėm. Man patinka. Lygiai taip pat, kaip
Karvutei, man nepatiktų turint svečių būti atskirai virtuvėje, kol viską suruošiu, sunešiosiu. Kiek buvo svečių pas mus naujuose namuose, praktiškai nė karto nebuvo nieks prisėdę svetainėje
, o prie stalo tik tuomet, kai karštus patiekalus valgė. Didžiąją laiko dalį praleidžiame su svečiais... virtuvėje, prie salos
.
Kasdien aš irgi nenorėčiau triūsti užsidarius virtuvėje, kai tuo tarpu kiti sėdi, žiūri teliką. Dabar galiu sau kepti kotletus ir žiūrėti teliką, matyti, kaip vaikai piešia prie stalo, kalbėtis su vyru, būti kartu su visais. Labai džiaugiuosi dar ir tuom, kad kaitlentė pas mane saloje ir dirbdama prie jos, aš būnu atsisukus į svetainę, o ne į sieną.
Aš esu iš tų žmonių, kurie priima buitį natūraliai. Iščiustyti namai, kaip muziejuje - ne man. Man natūralu, kad namuose yra virtuvė su visais rakandais, jos slėpti aš visai nenoriu, o juo labiau kartu pasislėpti pati. Turim namuose dar kambarių - tai vaikų kambariai, mūsų miegamasis, darbo kambarys, tad norint privatumo, galima juose užsidaryti ir pabūti su savim. O bendro naudojimo patalpos man turi būti bendros, be jokių barjerų
.
