Sveikos, merginos,
Tikiuos, ka sveikos, o ei ir nelabai, tai kad greit būsit
Aš - šiaip sau, bet pusė bėdos. Pirmiausiai tai priimu visas dilgėlių vantas, nes yra už ką. Ne tik už skaitymą kur reikia, ar ne. Nuvažiavau į kaimą, pirmą dieną galva buvo gera, tai kitą dieną susimaniau paravėti. Ryte pasikrapščiau, buvo geraI, bazilikus paravėjau, mat tėvas neskiria nei mano gėlių sėjinukų daigų ir įmantresnių prieskoninių augaliukų nuo žolės(mat jis pas mane tikras kaimietis: morkos, salotos , svogūnai, česnakai, kopūstai ir tt, tai čia daržovės, o visa kita - mano išsidirbinėjimai
), užėjo saulė, pasislėpiau kambary. Vakare niekaip nesulaukdama, kada gi ta saulė pasislėps, nuropojau toliau ravėt, maniau bus nekaršta. Pabaigiau ravėt pasėtas našlaites, dar ten visokius smulkius augaliukus, parėjau namo, tai vakare temstant beplaudama kojas, staugiau nuo galvos skausmo, visas kaimas skambėjo. Gal manė, kad vilkų įsiveisė
Kitą dieną iš lovos sugebėjau išlipt tik antrą valandą po pietų, sriuobdama saujas visokių tbl., aišku, tėvui paburbant vis, kokio velnio aš vakar saulėj dirbau.... Bet šiandien jau viskas savo vėžėse. Atsakymo neisiu, jei kas negerai, savaitgalio negadinsiu....Eisiu tik pirštuko persirišt.
Turiu nuotraukų, jei kas paprotintų , keletą įmesčiau (bet man reikia labai aiškiai "dlia osobieno tupych")
Dėl fraksiparino: esu pirkusi 4 kartus - VOUI vaistinėj, priešais Apthecoje, ir Grybo Camelijoje. Grybo Camelijoje - pigiausia, bet skiriasi pora - trim litais 10amp, kainos nepamenu, vistiek virš 200Lt.
Angele, nenuvarginkit vyro, bet vistiek gera grįžti namo.... Savos sienos ramina, o ramybė gydo.
Papildyta:
QUOTE(Wėtra @ 2014 07 16, 19:33)
Manąjam antradienį statė, trečiadienį peršvietė ir paleido kapsėti "chemiją" (jis su žarnynu, parištas būdavo dvi paras)
QUOTE(šiandien besišypsanti @ 2014 07 16, 21:22)
Po pimo porto parą gulėjau ligoninėje, po antro- vakare namo išleido.
O man ne kaip visiem žmonėm: gulėjau savaitę su visokiais cirkais: temperatūrom, antibiotikais, alpimais, galvos prasiskėlimais, galų gale aplink širdį susikaupė skysčiai (ūminis perikarditas), nuleido 1,4l ir po penkių dienų drebančiom kojom grįžau namo. Po savaitės minimaliai atsistatė širdis (širdies "atsitraukimai" - iki 50,2), tada pradėjo lašint chemiją. Bet nesigąsdinkit, sakė, niekam taip nebūna, čia mano organizmas reaguoja ten, kur kitų ramiai priima, va kur kitiems būna kas nors blogai, tai aš net nejaučiu
.....
Ida, neleiskit jam palūžti... Ar jaučia kokius pablogėjimus, ar tiesiog nervai nelaiko nuo laukimo?
Papildyta:
QUOTE(Nireglina @ 2014 07 17, 21:04)
Labai teisingas požiūris
Negraužk savęs iš anksto.
Nesuprantu savo mamos. Lyg ir nėra pasidavusi, kovoja- gydosi, tiriasis, aktyviai ėmė domėtis sveika mityba, ieško alternatyvių gydymo metodų, bet tuo metu ne kartą mums yra pasakius, kad jai tiek beliko. Atseit daugiausiai 5 m. Nežinau kaip reaguoti. Ką turėčiau jai sakyti? Dabar visi gyvenam tartum kokiame laikinume. V pakibo virš mūsų lyg koks Damoklo kardas. Tos, kurios sergate pasakykite, ar įmanoma nors kuriam laikui užmiršti ligą? Norėčiau mamai kaip nors psichologiškai padėti, bet nebežinau kaip tai padaryti. Nerandu tinkamų žodžių.
Ligos pamiršti neįmanoma, kol nemiegi, ir ji jos nepamirš. sSu ja reikia apsiprast, kad turi. Kad yra ir galimybių, ir pavvyzdžių, kad su ja žmonės gyvena, kaip su hipertonija ir pan. Tiesiog bandykit kažkaip kad ji nedramatizuotų, kad čia jau viskas. 5 m ruošiasi gyventi? Oho - šaunuolė, tai ji optimistė, aš tokia nesu.... Gal tada galima kažkaip jai įteigti,kad padarykim tuos 5 metus pačiais nuostabiausiais jos gyvenime,o ten, žiūrėk iš aukščiau kažkas pridės dar penkis, po to dar.... Na jūs svao mamą geriau pažįstat, žinot kaip su ja kalbėt, kokius žodžius parinkt....
Papildyta:
QUOTE(Gedvvita @ 2014 07 17, 18:32)
....... nelygiais kontūrais mažumo echogeniškumo darinukas.......
Visi mano pikti dariniai buvo lygiais aiškiais kontūrais.
Džiaugiuos už Remedy, Evutę. Grįžkit namo, pas mamą, grokit, juk tas bjaurybė nuo jūsųs atsitraukė, tad gyvenkit gyvenimą pilna širdim, stiprėkit (Evute, sportuok po truputį
), būkit optimistės ir tuo optimizmu užkrėskit savo aplinką. TIKRINKITĖS, kas be ko kaip priklauso.
Aš apie savo ligą pasakiau visiems su kuo bendrauju. Tad žino visi : darbe, kaimynai, giminės... Bet nesidalinu su visais nei išgyvenimais, nei gydymo etapais, nei kuo. Kas kaip nori, lai galvoja. Yra artimiausias ratas: tėvas, pora kaimynų kaime, pusbrolio šeima (ne viską), trys draugės su šeimomis - šie žmonės man padeda tada kada reikia, tai su buitim, tai su nuvežimais, parvežimais, tai geru žodžiu ir pan.... Yra pora draugių, pora žmonių darbe kur bendraujam, bet gauna dozuotą info, daug ką bendrom frazėm nupasakoju... Visi kiti gauna info tokią: gydausi, ateitis parodys, jaučiuos vidutiniškai ir pan. Esate jūs, ligoninėj palatos kaimynės - čia aš dalinuos patirtimi atviriau, nors nepažįstu beveik nieko, bet nėra to nepasitikėjimo, kaip pažįstamų, sveikų, su kuriais mažai bendravau sveika. Aš žiūriu, kaip dabar man geriau. O taip jaučiuos mažiau pažeidžiama, psichologiškai saugesnė.
. Nusipirkau pyrago, sulčių, sėdim su šeima ir smaližaujam. Kai sužinosiu kas man tada ir pasinervinsiu.
.matyt nezinia ir laukimas daro savo...Visom daug jegu.sveikatos.tikejimo.Willow kaip tu.galvoju apie tave 
Uz tai ir be nuotaikos. 
