QUOTE(Tinka @ 2014 11 13, 12:08)
maziui 2.5 m.
didisys tokio amziaus varydavo frazem - as verkiu, nes tu mane palieki. cia kai pradejom eit I darza.
per anksti nusiteikinejama
Mano dickis budamas 5m raiskaus deklamavimo konkursus prizinem vietomis nukaudavo.
O mazasis va 5.5m dar nesugeba aiskiai minties suregzti.
As stengiuosi neuzsiciklinti ant vaiko trukumo- jis toks -kitoks- yra ir jo prigimtis savaip unikali ir jis atras savo vieta ir kelia
Tik nervija biski darzelio darbuotoju poziuris...
Pvz. aukletojos labai vienpusiskai sprendzia ta klausima- liepia dirbti su 'atsilikeliu' patiems tevams ydant isvengti nesusipratimu bendravime kolektyve (pvz. a al "mokinkit vaika tarti Florijano varda, nes Florijanas labai pyksta del to ir bijau kad Jusu vaikuciui gali 'liudnai' baigtis.."), BET savo ruoztu nelabai suvokia(arba/ir nenori), kad jos privalo savo aplinkoje ugdyti, lavinti ir kitu vaiku poziuri, tolerancija 'kitokiam' zmogui. Aukletojos is paziuros labai mielos ir lyg ir suvokia sudėtinguma tevu padety, taciau vistiek kazkodel uzsiciklinusios daugiau dirbti su tais, su kuriais lengva sutarti - kurie ir taip jau is savo potencialo puikiausiai savarankiskai rieda i prieki.
Papildyta:
QUOTE(shantal @ 2014 11 13, 12:30)
Nuostabus šuo, labai retas Lietuvoje, man jis labai į zenenhundus panašus, tik spalva skiriasi. Mes tai irgi pasvajojam - mažasis svaigsta nuo
samojedų, o kiti nuo
aliaskos malamutų.
Oi vėžliai tai nuostabūs - visi sako, kad lėtapėdžiai - pabandykit palenktyniaut, kuris greičiau. mano vyriausias kai ant kilimo atsigulęs knygą skaitydavo, tai mūsų Varlius jam ant nugaros užlipdavo ir snausdavo.
Galima ir žuvytes laikyt, gal paukščiai ne taip alergizuoja. Svarbiausia, kad vaikas stebėtų, džiaugtųsi, maitintų, turėtų kuo rūpintis, mokytųsi atsakingumo. Gyvūnų terapija - tai teigiamų emocijų terapija
mes gyvename bute, tai pagal praktiska poziuri mielai turetume (jei biudzeto galimybes leistu) koki Dzeko raselo terjera- jis tooks gyvas ir veiklus ir nepretenzingas prieziurai