Li, noriu toki pavyzdi pasakyti. Mano vaikas labai buvo prilipes prie manes, darzelis jam buvo katorga (isejo i darza 3 metu)..i darzeli rengiau iki 7 metu
dar ir pirmoje klaseje ji rengiau
kai jam buvo 4 metai, as paklausiau aukletojos, kaip ji susitvarko su maniskiu, kai jis visiskai nesirengia pats
ji i mane paziurejo
paaiskejo, kad jis viska susilanksto pats, pasideda tvarkingai, ir apsirengia pats ir kitiems dar padeda apsirengti. Pasirodo, kad namie rengimas jam buvo mano visisko demesio jam skyrimas, buvimas su mama, be islygu, ne, kad mama pietus daro, ar grindis plauna, tai grynai jo ir mamos laikas.
Kai paaiskejo jo kalbos bedos, as visus autokamscius isnaudodavau buvimui su vaiku, pokalbiui, kurem eilerascius, bandem kazkaip zaisti kalbinius zaidimus, ka matom pro langa, kas tai yra, nors negalejau liesti vaiko ir ziureti jam i akis, bet mes kalbejom, derinom situacija prie jo interesu.
Kodel tai rasau...kaip Klopedija rase, isnaudokite prilipima prie saves, nes kaip suprantu, Jus kaip mama greiciausiai esate vaiko pasaulio igarsintoja ir jam jus reikalinga, kaip jo balsas ir kalba. Zinau, kad tai labai vargina
bet net, kad jis zaidzia atskirai, jus galite igarsinti, parodyti, kad matote, stebite, esate vidumi salia, tai kuria vaikui sauguma, be kurio vaikas neauga, netobuleja, nesivysto, tai pirma salyga, reikalinga vaikui vystytis, buti saugiam.
Tenoriu pasakyti, kad visos cia esancios mamos kazkiek yra nuvaziavusiais stogais, su skaudanciom sirdim, nezinia ir viltim...bet nuvaziavus stogui, atsiveria zvaigzdes...pabandykit pamatyti tas zvaigzdes
visa tai mus tiesiog daro geresnem mamom, stipresniais zmonemis, ko labai reikia tiek musu vaikams tiek...musu visuomenei, kuri dar tik mokosi suvokti, kas yra kitoks zmogus, vaikas