QUOTE(gotte @ 2015 01 08, 20:30)
Be abejo, kadangi šita situacija labai skaudi mūsų šeimai tai svarstant egoistiškai, mes norėtume Marsą susigrąžinti jei tik bus galimybė. Bet vis tik jeigu sąžiningai, tai dabar jau reiktų geriau žiūrėti, kas geriau bus jam, o ne mums. Jeigu mes galėsim būstais keistis tarkime tik po kokių metų ar netgi 2 metų? Kas tada? Ar ne geriau, kad gyvūnas apsipratęs ir mylintis naujus šeimininkus ten ir liktų? Ar gyvūnai pamena senuosius šeimininkus jei buvo prie jų prisirišę? Jei galit parašykit savo nuomonę, kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?
Jau turbūt per vėlu atsakymui, bet parašysiu, jei dar kam būtų panaši situacija.
Mes saviškę palikome LT prieš 1,5m... Per visą tą laiką ji su mumis pagyveno apie 1mėn plius dar virš mėnesiuko, kol atostogavome LT. Per tą laiką pakeitė du nuolatinius prižiūrėtojus. Kurį laiką dažnai keliaudavo per 2 namus dėl poreikio vežioti pas veterinarę ar prižiūrėtojų atostogų ir pan. Kažkokių elgesio pokyčių nebuvo, jei tik mylima, tai ir laiminga.
Svarbiausia, kad prižiūrintis žmogus užsiimtų, bendrautų, nes kitaip gali linkti ir į depresiją... 
Tai va, šuo laimingas. O mum teks susitaikyti su faktu, kad galų gale vėl suėjus į krūvą, senosios padraikos nebebus. Palikom kokių 3m, dabar jau subrendo ir ganėtinai persiauklėjo. Žinoma, pabuvus su ja 2sav jau ėmė matytis rezultatai (užteko kartą užtikus ant sofos užbaubti ir prisiminė, kas namie vadas
), bet šiaip tai gali tekti kurį laiką vėl statyti į vietą, nes baisiai išlepinta. Tačiau komandas prisimena ir vykdo nepriekaištingai. 
Perskaičiusi jau pirmąjį jūsų apsvartymą dėl naujų šeimininkų iškart kilo mintis, kad nereikia skubėti ir tiesiog už kažkokį mėnesinį mokestį surasti laikinus globėjus. Pati būčiau LT, mielai apsiimčiau laikinai globai, juk neįpareigojantis džiaugsmas.
P.S. šuo tikrai nepamirš jūsų.
Mūsiškė džiaugėsi pamačiusi, lyg būtume tiesiog iš parduotuvės grįžę. Lyg niekur nieko. Toks jausmas, kad viską supranta, jaučia ir laukia, žino, kad vėl būsim kartu ir visiems dabar nelengva. Juolabiau nepamiršta namų, garsų, kvapų. Mama nuvesdavo į mūsų namus, sakė iškart atsiguldavo į savo įprastą vietą ir atsipalaiduodavo. O kai atostogavom ir visi buvom namuose, pirmą kartą po daugiau nei metų, kai vyras pasiėmęs mūsų mašiną iš draugo kiemo grįžo namo, dar už šimto metrų šuo išgirdo ir pažino burzgimą ir pašoko pasitikti lygiai kaip senais laikais...
