QUOTE(Eiryn @ 2014 09 15, 10:32)
Vaje, tikrai seniai nebuvus čia... Milkutė pirma iškeliavo į amžinus medžioklės plotus, vėžiukas pagavo mano mergytę, pagavo ir atėmė iš manęs... O Argutės po dviejų mėnesių nuo Milkos išėjimo netekom, ji praradusi gyvenimo draugę irgi nustojo kovoti su ją visą laiką spaudžiusia epilepsija... Jau praėjo pusė, net daugiau nei pusė metų nuo šitų baisių įvykių. Kurį laiką net galvoti apie kitus negalėjome, praėjus laikui ir šiek tiek apsigydžius žaizdas pasiėmėm haskį iš prieglaudos. Gyvenam kažkaip toliau...
Vakar parašiau, po to pasiskaitinėjau senas temas. Užjaučiu labai labai...
Egoistiškai pasakysiu, bet kažkiek palengvėjo man pačiai ant dūšios, kai parašei, kad migdytum šunį epileptiką anksčiau. Man visą laiką Argos kova ir jūsų kova už ją buvo kaip pavyzdys, kad gal su mūsų dalmatinu buvo galima pakovoti... Labai sunkus tas sprendimas, kai šuo tarsi fiziškai stiprus, jaunas, o ta liga jį neatpažįstamai keičia. Ir sunku suvokti, kada ta riba, kai dar gali kovoti, o kada geriau leisti išeiti. Labai sunku tą sprendimą priimti, o ir po jo - jau kiek metų praėjo, bet tarsi koks šešėlis ant sąžinės, kad o gal ne viską išbandėm...