O tu sakei, kad vėjas išdraskys, Kad lietūs paskandins, o laukas žalias Į šalį nuviliojęs paklaidins Ir jau neras pas mus takų birželis, Kad vasara, lyg stirna nušuoliuos Nespėjus pasinert į šiltą gelmę, O aš vis laukiu nuostabios pradžios, Kai viskas tarsi verda, tarsi alma. Ir nesvarbu - ruduo tai, ar žiema, Ir nesvarbu ką tu sakei įpykęs. Žinau, gal ne dabar ir dar ne čia- Suras mane gyvenimas palikęs. Ir niekas niekada nepaklaidins, Nepaskandins ir liūtys šaltą naktį. Likimas viską lygiai padalins - Taip lygiai, jog ir man galės užtekti. /Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.9/
Žinau, ką tu sakysi - ne lemtis Ir pasitrauksi paprastai ir tyliai Tik man ilgai vaidensis naktimis, Kad šneka su manim kažkas nebyliai, Kaip, kad įpratę buvom - be garsų, Be gestų, mimikos, be tikro veido, Dirbtinės šypsenos ir net "pykstu" Tik trafaretiniais ženklais.
"A T L E I D A U" Štai tokio ženklo, apskritai, nėra Visi ir visad esam tokie teisūs. Jausmai išreiškiami nauja kalba Ir pastangos širdim kalbėt bevaisės. Žinau, kad nuraminsi - ne lemtis, Kad aš iš ten - iš abstraktaus pasaulio. Taisyklės tavo griežtos, lyg mirtis- Tokia tvarka virtualiam pasauly. Tikra tiesa - aš netelpu tarp jų - Tarp surikiuotų vienetų, nuliukų. Širdim jaučiu, kvėpuoju, gyvenu, Gal būt todėl visur tiek daug klaustukų. Ne laimė, ne likimas, ne lemtis... Tik dar viena skausminga patirtis. /Eglės eilėraščių rinkinys, Nr.9/
Siekdami pilnatvės ir laimės, žmonės renkasi skirtingus kelius. Vien todėl, kad žmonės nėra tavo kelyje, dar nereiškia, kad jie pasiklydo. /Dalai Lama XIV/