Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nusčiuvęs, ir Dievas šypsosi danguje. Nes tai, kas geriausia-atitenka per didžiausias kančias. Bent taip sako legenda .
/The thorn birds/Colleen McCullough/
