Minčių perlai ir perliukai-II

Labryt Būkite linksmos ir laimingos

Linksmam visas pasaulis atrodo linksmas.
/Johanas Volfgangas Gėtė/



Vis galvojau kaip gi atrodo ,,laimingas dramblys"-pasirodo...taip...

Mylėkite gyvenimą, ir gyvenimas būtinai pamils Jus ...

Tavo gimimas tapo antra pačia laimingiausia mudvieju su tavo tėčiu gyvenimo diena...


Su gimtadieniu, mano mielas ir brangus žmogeliuk.Niekad neprarask savo betarpiškumo ir linksmumo.Su meile,Tavo mamytė.
Nors tu ir nesupranti rusiškai,bet noriu Tau šiandien ,,padovanoti" ir šią dainą...
Su gimtadieniu!!!!!!!!!!!

Interneto platybėse radau šią NEREALIĄ PASAKĄ tėveliams ir ne tik...Nežinau kas parašė,bet šių žodžių autorius tikrai talentingas...

BET JUOS MATE TIK TIE KAS MYLĖJO......
Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas.

„Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti..." – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų...

Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės.
Bet jas matė tik tie, kas mylėjo...
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama.
Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas.

Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo...

Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera.

Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo...

Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų.
Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų?
Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi... O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?..
Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti.
Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.

Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...

Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera...

Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį.

Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?" – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena.
„Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis", - atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai". „Kažkur tai jau girdėjau", - pagalvojo mama, bet neprisiminė kur.

Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo.

Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų.
Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga.

O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražas gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo...

Taip tėvai pasidarė labai turtingi.
Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.

Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis.

Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims.
Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios.
Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis.
Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis.

Ir jie matė, kad tai yra gera...
ir tevai tapo turtingi, bet ne visi tai mate..

Aš pasakysiu tik vieną paslaptį... Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
/Antuanas de Sent-Egziuperi/

Jei negali būti su tuo, kurį myli, mylėk tą, su kuriuo esi...
/ E. Winfrey/

-Tėtuk,galima aš tave pabučiuosiu?
-Dukryte,tai kad jau mamytė ryte pabučiavo...pinigėlių nebeliko...

Moteris gali VISKĄ dviem atvejais: kai yra dėl ko kovoti ir... kai nebėra ko prarasti...

Kuo daugiau žmogus turi blogio, tuo labiau jį turime mylėti.
/Johanas Volfgangas Gėtė/

Kai du ginčijasi, kaltesnis tas, kuris protingesnis.
/Johanas Volfgangas Gėtė/

Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo.
/Johanas Volfgangas Gėtė/

Kai labai skauda,skauda tiek...kad net ašaros iššigasta...ir neateina...skaitau šiuos žodžius...
Tuomet ašaros liejasi upeliais...
Po velniu,o aš galvojau,kad manęs niekas negali pravirkdyti...klydau...

Mylėsiu tave amžinai

Mama laukė rankose savo naujagimį ir lėtai sūpavo jį pirmyn atgal, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Laikydama jį rankose, mama vaikeliui dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Kūdikis augo. Jis augo, ir augo, ir augo. Jis augo, kol jam sukako dveji ir jis bėgiojo po namus. Jis vertė knygas iš lentynų. Jis traukė maistą iš šaldytuvo. Jis paėmėm mamos laikrodį ir nuleido jį į klozetą. Kartais jo mama sakydavo "Šis vaikas išves mane iš proto".
Bet atėjus nakčiai, kuomet dvimetinukas buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaiką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiūčiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Mažas berniukas augo. jis augo ir augo, augo ir augo. Ir jam sukako devyneri. Jis niekada nenorėdavo grįžti namo pietums, jis nenorėjo maudytis, o kuomet lankydavo močiutė, jis pasakydavo daug negerų žodžių. Kartais jo mama norėdavo parduoti jį į zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet devynmetis buvo tylus, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaiką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiūčiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Berniukas augo. Jis augo ir augo, augo ir augo, kol tapo paaugliu. Jo draugai buvo keisti ir jie nešiojo keistus drabužius, ir jie klausėsi keistos muzikos. Kartais mama pagalvodavo, kad tai ji gyvena zoo.
Bet atėjus nakčiai, kuomet paauglys miegodavo, mama tyliai atidarydavo kambario duris, pereidavo kambarį, pažiūrėdavo į vaiką pro lovos kraštą ir įsitikinusi, kad vaikas miega, paimdavo jį ant rankų ir čiūčiuodavo pirmyn ir atgal... Linguodama dainavo:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Paauglys augo. Jis augo ir tapo suaugusiu vyru. Jis paliko namus ir nusipirko savus kitame miesto gale...

Bet kartais tamsiomis naktimis mama sėsdavo į mašiną ir važiuodavo per visą miestą. Jei šviesos sūnaus name nedegdavo, mama atidarydavo jo miegamojo langą, atitipendavo per kambarį, įsitikindavo, kad sūnus miega ir pakeldavo tą didelį vyrą ant rankų ir linguodavo pirmyn atgal, dainuodama:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Na, mama paseno. Ji vis seno ir seno. Vieną dieną ji paskambino sūnui ir paprašė ją palankyti, nes ji labai sena ir smarkiai serga, Sūnus atskubėjo pas mamą ir kuomet jis atidarė duris, mama pamėgino dainuoti dainą:
Mylėsiu tave mažinai,
Patiksi man amžinai...

Bet ji negalėjo pabaigti, nes buvo per sena ir per silpna.
Sūnus priėjo prie mamos, pakėlė ją ant rankų ir ėmė sūpuoti, linguodamas pirmyn atgal, ir dainavo šia dainą:
Aš amžinai tave mylėsiu,
Tu visada man patiksi.
Kol aš gyvas,
Tu būsi mano mama.

Kuomet sūnus grįžo namo tą vakarą, jis ilgai stovėjo ant laiptų. Tada nuėjo į kambarį, kur miegojo jo naujagimė dukrelė. Jis paėmė savo dukrytę ant rankų ir ėmė čiūčiuoti pirmyn atgal, dainuodamas dainą:
Mylėsiu tave amžinai,
Patiksi man amžinai.
Kol aš gyvenu,
Mano vaikelis tu būsi.

Nori paslėpti veidą, išeik nuogas...