Madeira autobusu

Link pačios viršūnės lydi raudono grunto takai ir slėniai.




Ir, žinoma, gėlės.




Yaaaahhhoooooooooooo...............


Atsižymime prie aukščiausio Madeiros salos taško - Pico Ruivo. Ir leidžiamės link apžvalgos aikštelės.


Čia pietaujame. Vadovas mus vaišina madeirietiškomis gėrybėmis. Mes mainais pasiūlome naminių lašinukų, draugės mamos augintų ir gamintų.
Paskui laikas apsižvalgymui ir pasimėgavimui.
Tuo taku leisimės link Achada da Teixeira.


Apylinkės.




Pico Ruivo nykštys - virš mūsų.

Dar kartą kalnai, kur pradėjome žygį.


Vandenyno pusė ir Žaliasis konjonas.


Pico Ruivo.


Netrukus ši diena liks tik gražus prisiminimas...




Takelis jau išveda namo...


Sukame į geltonų žiedų karalystę.


Tokių akmeninių poilsio namukų pilna visoje Madeiroje.


Kažkur čia sutinkame žoliaujančią šeimą. Mes jiems "hello". Jie mums - irgi taip pat. Ir kai jau buvom kiek nutolę, girdim už nugarų: "Sveikos, merginos". Kol susivokiam, jau esame nemažai nuėję. Gidas lekia iš visų jėgų. Jei būtume buvę be agentūros, būtume tikrai sugrįžę prie anądien tunelyje sutiktos lietuvių šeimos.

Dar kartą atsisuku į Pico Arieiro. Matyti kaip taškelis baltas radaras ir kiek takelio, kuriuo ėjome.


Kaip norėčiau čia pamedituoti , bet mikroautobusiukas jau laukia.

Visi trys prisipilame po butelį šaltinio vandens.


Sudie, KALNAI.




...ir Žaliasis konjone.


Net mašinų stovėjimo aikštelė čia graži.




Mikriukas.
Nueita 10-11 km. Žygiuota 5 valandas.

Diena buvo fantastiškai graži. Tik tempas mums neįprastas. Tarsi beprotiškai skanus pyragas vienu kąsniu prarytas. O norėtųsi pasimėgauti... Jei galėčiau kartoti, dabar važiuočiau su taksi. Ne todėl kad agentūra likome nepatenkintos. Mūsų vadovas - super. Tiesiog jau esame įpratę pačios sau ritmą diktuoti.

Mikriukas neužsukinėja į kaimus kaimelius. Funšalį pasiekiame gana greit. Trečią jau būname namuose.
Užkremtame. Dar daiktus pasidėliojame - mat ryt gyvenamąją vietą keisime. Ir dar po Funšalį 10 km padarome.

Linole, gražumėlis neišpasakytas Šis žygis vaizdų prasme man pats pačiausias Na, ir dar tas su tuo kyšuliu ir vėju dideliu įstrigo labai Linole, su šiuo reportažu, kas keliaus tokiu pat būdu, gaus ir nemokamą gidą, taip smulkiai viską aprašei

Žiauriai skanus šitas kalnų gabaliukas. Bet tikrai nenorėčiau, kad per tokį grožį šitaip greitai varytų. Plius ir nepasivilkčiau taip greit

smagu keliaut kartu, laukiam tesinio

Ačiū.

Ingel, to ir siekiu savo reportažu - padrąsinti žmones važiuoti. Prisimenu, kai pati nusipirkau bilietus į Madeirą, verkti norėjosi. Visi tie autobusai tokia neviltis atrodė. Bet Sunflowerį įsigijau. Tripadvisor paskaitinėjau. Dar rusų forumus. Realius autobusų grafikus pradėjau dėliotis - viskas lyg ir nušvito.
Tad tegul tik padeda mano pasakojimas kažkam.

Dar pridursiu, kad jei į Pico Arieiro - Pico Ruivo ir atgal būtume važiavę taksi, tas malonumas būtų atsiėjęs 70-80 eur (tripadvisor duomenimis). Šiaip agentūrinių ekskursijų kainos svyruoja nuo 18-20 iki 35-37 eur vidutiniškai. Yra pigesnių, yra brangesnių, žiūrint kur ir kaip viskas. Tad jei vyksta 3-4 žmonės, tai tikrai labiau verta imti taksą nei agentūros kelionę.
Jau kažkur rašiau apie tai.

Grįžę į studiją, dustelime. Bet dar tik popietė, negi sėdėsime kambaryje? Pamaklinėjame tais pačiais keliais senamiestyje.


Sugalvojame nueiti iki Formosa paplūdimio.


Po ilgo ir nuobodaus ėjimo miestu pagaliau pasiekiame pėsčiųjų taką, einantį palei vandenyną. Ilgai einame pakrante. Paskui prisėdame ant suoliuko. Ilgai sėdime ir stebime praeivius. Galiausiai apima toks tingulys. Vis tik ilgas trepsėjimas kalnuose, o dabar ir čia, padaro savo darbą. Nusprendžiame grįžti atgal į senamiestį.
Ties čia prasideda pėsčiųjų pakrantės takas.


Vėl prasideda nuobodus kelias miestu. Užmatome parką, bandome trumpinti kelią.


Galiausiai suprantame, kad čia tas pats Santa Catarina parkas, kurį lankėme čia vos atvažiavę.


Pavaikštome, pasukame ratus. Traukiame prie kito išėjimo, kuris veda prie vandenyno. Ir čia sutinkame savo draugus, kuriuos matėme virš Sao Jose tvirtovės, prie Kruizinių laivų terminalo.


Netoli savo namų, prie Sao Lourenco forto pamatome kažką įdomaus.




Nuimama vėliava.


Nesuprantame, kas vyksta. Mintys tik dvi: arba Madeira paskelbė nepriklausomybę nuo Portugalijos. Arba portugalai prakišo futbolą.
Vos kelias minutes trukusi ceremonija ir rikiuotė nužygiuoja į ministrų rezidenciją. O mes, pagūžčioję pečiais, einame ieškoti vakarienės.


Vakare parėjusi, internete radau info, kad kas sekmadienį 20 val. vyksta vėliavos nuleidimo ceremonija. (Tik nežinau, ar ją vėl pakelia taip pat iškilmingai?)

Ieškome vietos vakarienei. Prie mūsų namų restoranėliai sekmadienį nedirba. Kitur – irgi ne. Arba nepatinka. Arba brangu. Užmatome veikiančią kavinukę, kurioje vakarieniavome lygiai prieš savaitę – valgėme mūsų pirmąją vakarienę Madeiroje. Nusprendžiame užsukti ir simboliškai pažymėti paskutinį atostogų vakarą Funšalyje.
Labiausiai esame nustebę, kad kavinės savininkai mus atpažįsta ir atsimena.

Po vakarienės einame krautis daiktų. Ir mintys, kaip seksis gyventi kitas dvi naktis Porto Moniz miestelyje.

Šioje vietoje gyventi buvo labai gera.

2014-06-16 Pirmadienis. Porto Moniz.

Keisime gyvenamąją vietą.
Iš pradžių planavau atostogas dalinti į dvi dalis. Viena – pietinėje salos dalyje, kita – šiaurinėje. Tačiau planuodamasi važinėjimus autobusais, supratau, kad geresnio susisiekimo kaip iš Funšalio nelabai rasiu. Tad keičiu viešbučių rezervacijos laikus. Nakvynės laiką studijoje Funšalyje prailginu. O Porto Monišė – sutrumpinu. Be to dar derinu, kad tas pervažiavimas nevyktų savaitgalį, kai į Porto Moniz per dieną vyksta vos vienas autobusas.

Taigi, suplanuotas išvykimo laikas 09:00. (Kitas autobusas darbo dienomis į Porto Moniz dar yra dešimtą valandą).
Raudono autobuso Rodoeste stotelė vos už poros minučių nuo mūsų studijos. Bet dar turime atiduoti raktus. Draugę palieku su lagaminais gatvėje. Pati užbėgu ir užnešu raktus. Viskas gerai, šeimininkė palinki gero kelio. (Atrodo, nerašiau, kad 9 naktys studijoje (be maitinimo) Funšalyje mums bendrai atsiėjo 270 eur).
Einame prie kioskelio. Perkame bilietus iki Porto Moniz. Į vieną pusę atsieina po 6 eur. Iki autobuso dar vos ne pusvalandis. Esame abi atsargios, tai visada išeiname kiek ankščiau.

Kaip ir anąkart važiuojant Rodoeste autobusu, matau netoliese stovintį raudonmarškinį vyruką su papke rankoje.
Po kiek laiko atvažiuoja autobusas, bet stipriai dryžuotas, kaimus aptarnaujantis. Spėju, turi būti ne mūsų. Bet vyruko su papke klausiu, ar Porto Moniz? Viskas, vėl turime globėją, galime ramiai laukti savo autobuso.

Atvažiuoja Nr. 139, baltas su raudonais pavingiavimais, o jau ir po devynių kelios minutės. Mūsų „globėjas“ liepia mums pasidėti bagažą į bagažinę. Pats atidaro, įdeda. Tada įsodina, kaip suprantu, duoda komandą vairuotojui.

Važiuojam. Gal valandą sukinėjamės, kol pasiekiame Ribeira Brava miestelį. Stojame. Vairuotojas praneša, kad stovėsime 10 minučių.
Ribeira Brava - Laukinė upė.


Taigi, išnaudojame tą laiką prasmingai.






Vos minutei likus iki termino pabaigos, grįžtame iki autobuso. Susitinkame išeinantį mūsų vairuotoją. Lyg nujausdama, kad jis netrumpam, norėčiau jo klustelti, kur eina. Bet kaip ir susisarmatijau.
Taigi, gal 10 minučių dar sukiojamės prie autobuso. Vairuotojo nėr. Sėdame ir laukiame dar gerų dešimt minučių.
Pagaliau pasirodo. Matyt, kavos sugalvojo atsigerti.

Ribeira Brava autobusų stotis.


Pagaliau pajudame.

Iš Ribeira Brava - link Serra de Aqua. Paskui vingiuos kaimais kaimukais. Kol galiausiai pasieks Sao Vicente miestelį salos šiaurėje.
Vos pajudame nuo Ribeira Brava, kelyje pasipila puikūs vaizdai. Kelias eina skyrimu tarp dviejų kalnų.












Pamažu kylame į viršų. Tik čia – vėl nauja kliūtis. Stovi automobilių virtinė. Eismas sustoja. Ilgam užstringame. Nieko nežinom, darbai vyksta ar avarija. Kai kurie automobiliai sukasi ir leidžiasi atgal.
Po gero pusvalandžio pajudame. Buvo kertami medžiai.



Pasiekiame Aqua de Serra vietovę. Ne veltui ji taip giriama. Jei kada dar lankysiuosi Madeiroje, ši vieta bus pažymėta lankomų vietų adatėle.





Papildyta:
Jau lin Sao Vicentės. Kalnai dideli, vaizdai tik gražėja. Sėdime neteisingoje pusėje. Bet gi neprilakstysi.






Jau ir Sao Vicentė.


Keistas tiltas per upę.

Porto Monišą pasiekiame kelios minutės po 12-tos (turėjome būti lygiai). Autobusas sustoja prie lavos baseinų ir mūsų viešbučio. Jis čia stovės iki 16 val. Kuomet pro Ponta do Pargo ir Calheta pusę grįš į Funšalį. Dar vienas autobusas, į Funšalį pajudantis be penkiolikos penkios, jau važiuoja tuo keliu, kaip mes atvažiavome čia: pro Sao Vicentę.

Taigi, vairuotojas atiduoda mūsų bagažą. Jis purvinas, kaip iš smalos ištrauktas.
Į viešbutį atvykstame beveik pora valandų ankščiau nei prasideda jo registracijos laikas. Prieš tai parašiau viešbučiui, kada atvyksime. Ok, jokių bėdų.

Einame prie viešbučio.
Pensao Salgueiro . Matome tik barą. Klausiame ant laiptų stovinčio vyruko, kur čia eiti į viešbutį. Vyrukas nuveda. Pasitinka mergina. Duoda raktus nuo kambario. Sumokėsime kai išvyksime (booking kaina 84 eur dviems naktims už dvivietį). Ok.





Kambarys su vaizdu į vandenyną.


Išsidedame daiktus ir einame pietauti. Mieste tiek daug žmonių. Saulė plieskia, nėr kur dėtis.
Jausmas atvykus į Porto Moniz – tarsi į kitą salą atplaukus. Vandenynas čia audringas, garsiai šniokščiantis. Nuostabu.
Norime pietauti ant vandenyno kranto. Sukame į kavinukę su vaizdu į lavos baseinus.





Šioje saloje dar neragavome espetadas – madeirietiško šašlyko. Žinau, kad jis vyniojamas į lauro lapus ir kepamas ant žarijų. Šioje kavinėje greičiausiai negausime nei lauro, nei žarijų. Šašlas toks šiaip sau, lietuviškas skanesnis.



Kavinė, kurioje pietavome.


Pavalgome ir einame pakrante link senojo Sao Joao Baptista forto, dabar - Akvariumo. Išnaršome visas kerteles.

Pico Areiro - Pico Ruivo diena labai labai graži, net seilė nutįso. Ten ir man nepatiktų lėkt, norėtųsi pasėdėt nors 15 min. pasigėrėt. Mes todėl ten ir nenuvykom ne tik dėl to, kad pasirinkimas buvo agentūra arba taksi, bet dar ir dėl to, kad svečiavomės šioje saloje vasario mėn., kuomet didžiausia tikimybė šią trasą praeiti rūke. Balcoes tą patyrėm, gal valandą sėdėjom gaudydami, kol debesys prasiskleis ir kažką parodys Tai tokiom atkarpom ir pamatėm
Šaunuolės jūs, graži ir turininga kelionė. O išvis džiugu, kad netingit, atrandat noro ir laiko tuo taip smulkiai pasidalint. Tikrai kažkam keliaujančiam po jūsų atkris pusė darbo organizuojantis.