Sugrįžę į Santanoją, ateiname į tą vietą kur ir pradėjome šios dienos savo kelionę: netoli autobusų stotelės. Iki autobuso dar daugiau nei valanda. Pasižvalgome po Santaną.
Bažnyčia.
Skulptūra prie bažnyčios.
Santanos vandens kranelis.
Kažkiek pasibastome be jokio tikslo. Paprasčiausiai sukame gatvėmis. Jos visai mielos.
Jau greit autobusas į namus. Turiu pažymėti, kad autobusas Santanoje keleivius išlaipina ir įlaipina ne toje pačioje vietoje. Išlaipina prie tualetų. O norint grįžti į Funšalį, reikia eiti į priešingą aikštės pusę, prie Santa Anna Galeria. Išlaipinimo stotelėje yra informacija apie tai.
Stotelė norintiems važiuoti į Funšalio pusę.
Ir kaip atrodo viskas iš išvykimo stotelės žiūrint:
Yra dar likę kelios minutės. Paslampinėju po aikštę priešais stotelę.
Ir prie bažnyčios esantis modernus pastatas.
Prisirenka pilna stotelė turistų ir neturistų. Valio, važiuojam.
Vaizdai pakeliui. Šiandien šeštadienis ir autobusas važiuoja kiek kitu maršrutu, nei vyko vakar.
Erelio uola:
Krantai.
Tiltas kažkur ties Faial.
Priešingame šlaite bėgantis kelias.
Paprasčiausiai pakelės vaizdas.
Aukštuose šlaituose - nesibaigiantys kaimai.
Dar negyvenamas šlaitas.
Netrukus pasiekiame viršukalnę virš Montės. Mirę medžiai.
Erelio uola:
Krantai.
Tiltas kažkur ties Faial.
Priešingame šlaite bėgantis kelias.
Paprasčiausiai pakelės vaizdas.
Aukštuose šlaituose - nesibaigiantys kaimai.
Dar negyvenamas šlaitas.
Netrukus pasiekiame viršukalnę virš Montės. Mirę medžiai.
Grįžę einame vakarieniauti. Pagaliau - į "savo" kavinę. Po langais esančią Cantinho dos Amigos.
Buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu.
Draugės - kalmarų šašlykas. Sakė, labai skanu.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelę ir alaus).
Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Šiandien pusė vienuoliktos vyks tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Ačiū jam, užsiimame geras vietas.
Funšalyje vakarėja.
Žmonės renkasi į 2014-ųjų Atlanto festivalį.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų.
Mums tiko ir pastovėti - nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.
Žmonės pasipila švęsti. Mes - miegoti. Ryt - kalnų diena. Turime būti pailsėję.
Buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu.
Draugės - kalmarų šašlykas. Sakė, labai skanu.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelę ir alaus).
Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Šiandien pusė vienuoliktos vyks tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Ačiū jam, užsiimame geras vietas.
Funšalyje vakarėja.
Žmonės renkasi į 2014-ųjų Atlanto festivalį.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų.
Mums tiko ir pastovėti - nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.
Žmonės pasipila švęsti. Mes - miegoti. Ryt - kalnų diena. Turime būti pailsėję.
2014-06-15 Sekmadienis. Pico do Areiro Pico Ruivo Achada do Teixeira.
Man asmeniškai šią dieną galima laikyti ta, dėl kurios važiavau į Madeirą. Iš tiesų labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką birželį tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Ilgą laiką prieš kelionę stebėjau įvairių Madeiros trasų praeinamumą. Pico Arieiro iki Pico Ruivo vis buvo uždaryta. Mat šią žiemą liūčių sukelta nuošliauža kažkur nunešė dalį karnizo. Žiemos liūtys saloje vis pridaro iškadų. Kasmet vis kažkas lieka sugadinta. Kai ką pataiso, kai ko - ne.
Taigi, buvau devintame danguje, perskaičiusi, kad Pico Arieiro - Pico Ruivo trasa jau remontuojama. O visai prieš kelionę ja imta leisti lankytojai.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro - Pico Ruivo yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Kai ruošiausi kelionei, patikimesniu atrodė antras variantas. Dar namuose buvau nužiūrėjusi kelias populiarias agentūras, kurios veda ekskursijas anglų kalba. Internete agentūros rusų kalba taip ir nesugebėjau rasti. Net patys rusai iš kelių Rusijos kelionių forumų keliavo su anglakalbėmis agentūromis.
O štai draugei visada sukosi klausimas dėl šio maršruto: eiti ar ne?
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Ateiname kitą dieną į agentūrą paklausinėti, kas kaip. Ofise dirbę žmonės maloniai priima. Išrodo nuotraukas, papasakoja. Draugę įtikina, kad eiti saugu, nėra sunku ir tempas bus toks, kokio mes norėsime.
Ekskursijas į Pico Arieiro - Pico Ruivo jie organizuoja sekmadieniais.
Taigi sutarta, važiuosime su Qualispresenca . Sumokame po 35 eur. Sutariame, kad vairuotojas lauks sekmadienį prie Katedros ir J.G. Zarco paminklo.
Beje, jie organizuoja ir daugybę kitų turų. Jei kam reikia ekskursijų po Madeirą rusų kalba, tikrai rekomenduoju šią agentūrą.
Taigi, tas sekmadienis jau ir atėjo. Laukiame kiek ankščiau sutarto laiko atėję prie Zarco. Neramu, kaip čia bus.
Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Mus pasitinka mūsų būsimas gidas Igoris, su kuriuo jau teko bendrauti ofise. Važiuojame. Gidas siūlo kavos užsukti. Galvoju, o tai kada čia mus į pilną autobusą persodins. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Buvome labai maloniai nustebę ir sužavėtos.
Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis 1818 metrai.
Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Mano reguliuojamąją gidas išbrokuoja ir įsiūlo imti jų paprastą ilgą medinę lazdą. Įdomu pabandyti. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Ką gi žygį pradedame.
Man asmeniškai šią dieną galima laikyti ta, dėl kurios važiavau į Madeirą. Iš tiesų labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką birželį tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Ilgą laiką prieš kelionę stebėjau įvairių Madeiros trasų praeinamumą. Pico Arieiro iki Pico Ruivo vis buvo uždaryta. Mat šią žiemą liūčių sukelta nuošliauža kažkur nunešė dalį karnizo. Žiemos liūtys saloje vis pridaro iškadų. Kasmet vis kažkas lieka sugadinta. Kai ką pataiso, kai ko - ne.
Taigi, buvau devintame danguje, perskaičiusi, kad Pico Arieiro - Pico Ruivo trasa jau remontuojama. O visai prieš kelionę ja imta leisti lankytojai.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro - Pico Ruivo yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Kai ruošiausi kelionei, patikimesniu atrodė antras variantas. Dar namuose buvau nužiūrėjusi kelias populiarias agentūras, kurios veda ekskursijas anglų kalba. Internete agentūros rusų kalba taip ir nesugebėjau rasti. Net patys rusai iš kelių Rusijos kelionių forumų keliavo su anglakalbėmis agentūromis.
O štai draugei visada sukosi klausimas dėl šio maršruto: eiti ar ne?
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Ateiname kitą dieną į agentūrą paklausinėti, kas kaip. Ofise dirbę žmonės maloniai priima. Išrodo nuotraukas, papasakoja. Draugę įtikina, kad eiti saugu, nėra sunku ir tempas bus toks, kokio mes norėsime.
Ekskursijas į Pico Arieiro - Pico Ruivo jie organizuoja sekmadieniais.
Taigi sutarta, važiuosime su Qualispresenca . Sumokame po 35 eur. Sutariame, kad vairuotojas lauks sekmadienį prie Katedros ir J.G. Zarco paminklo.
Beje, jie organizuoja ir daugybę kitų turų. Jei kam reikia ekskursijų po Madeirą rusų kalba, tikrai rekomenduoju šią agentūrą.
Taigi, tas sekmadienis jau ir atėjo. Laukiame kiek ankščiau sutarto laiko atėję prie Zarco. Neramu, kaip čia bus.
Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Mus pasitinka mūsų būsimas gidas Igoris, su kuriuo jau teko bendrauti ofise. Važiuojame. Gidas siūlo kavos užsukti. Galvoju, o tai kada čia mus į pilną autobusą persodins. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Buvome labai maloniai nustebę ir sužavėtos.
Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis 1818 metrai.
Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Mano reguliuojamąją gidas išbrokuoja ir įsiūlo imti jų paprastą ilgą medinę lazdą. Įdomu pabandyti. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Ką gi žygį pradedame.
Judame link apžvalgos aikštelės.
Pirmiausia judėsime prie apžvalgos aikštelės, esančios šalia Pico Arieiro.
Kažkiek matyti takelis, kurį teks minti.
Kalnų viršūnės pakeliui. Ir mėlynas mėlynas dangus.
Kokiu taku einame.
Takas suka link spalvingų uolų.
Tempas nėra greitas, bet ir nemiegame. Ši agentūra į kalnus išvyksta kiek ankščiau nei kitos. Todėl džiaugiamės tyla ir ramybe kalnuose ir takuose.
Apžvalgos aikštelė jau matyti.
Gidas su drauge nupila. O man sustoja egzistuoti viskas aplinkui. Tokiose vietose ir suprantu, kad verčiau būtumėm važiavę taksi...
Jie jau mėgaujasi vaizdu nuo apžvalgos aikštelės. Šiuose kalnuose viskas gniaužia kvapą: ir patys kalnai, ir apačioje esantys debesys.
Gera dieną pradėti virš debesų.
Kylam į kelią.
Nueitas kelias.
Visas takas gerai apsaugotas turėklais.
Dar kartą apžvelgiame ant aukšto skardžio vedantį taką ir Pico Arieiro burbulą. Tuoj jis išnyks iš horizonto. Ves kelias į priekį.
Tas vaizdas. Dedu n-tąją labai panašią nuotrauką. Bet sapnuojasi dar ir šiandien...
Ir dar arčiau prieiname.
Artėja skylutė - arka uoloje.
Prie arkos papuozuojame. Ir judame vėl. Šilta čia. Bet nekaršta. Kalnai dar mums meta šešėlį daug kur.
Aukštos uolos.
Prieiname nedidelį tunelį. Vadovas abiems išdalina po ciklopiuką ant galvos užsidėti.
Nuo tunelio - vėl tolyn.
Status laiptų takas.
Žaluma ir uolos.
Vis lipame aukštyn.
Takas eina aukštai stačiame šlaite. Veda į tunelį.
Prieš akis taip įdomiai išraižytos uolos.
Buvo ir tokių takų.
Mūsų vadovas jau tunelyje. O mes "mažiname tempą".
Į jau praeitą tunelį atsisukus.
Laukia baisiai status ir suktas žvyro takas žemyn. Šioje vietoje džiaugiamės, kad keliaujame su vyruku, kuris ne tik kad gidas puikus, bet ir galantiškas. Abiems rankos paduotos, prilaikytos, apsaugotos.
QUOTE(dansak @ 2014 06 30, 21:54)
Skaitau ir įsivaizduoju, kaip ,, vežė" šis pasivaikščiojimas Linolę
Aš žiūrėdama nuotraukas jaučiau baimę
Aš žiūrėdama nuotraukas jaučiau baimę
Tikrai "vežė".
Važiuodama vis prisimindavau Elvitos pasakojimą, kai jie šiuo maršrutu ėjo per rūką. Bet daugelyje vietų tikrai nenorėčiau atsidurti per rūką ar lietų. Mums pasisekė nerealiai (kaip jaunimas sako) tą dieną: ir asmeninis gidas, ir saulėtas oras.
Ši kelio dalis ne tiek vaizdinga, bet duodanti daugiau veiksmo.
Prieiname naują kelio atkarpą. Nukritus uolai ir apdaužius karnizą, dėl ko trasa buvo uždaryta, tvarkytojai padarė naują praėjimą. Tiesa, trasa pailgėjo pusantro kilometro. Ir atsirado daugiau stataus leidimosi/kopimo.
Taigi, prasideda laiptai. Poroje vietų naujai įmontuotos kopėčios.
Vadovas sakė, kad ilgąja trasa visai nėra praėjimo.
Tokį kablį turėjome užkilti ir vėl leistis.
Gauname pompą. Gera proga sustoti ir pažiūrėti į kalnus.
Sunkiausias etapas praeitas. Stojame trumpam poilsiui.
Dabar jau kelias ves saulės atokaitoje. Tepamės kremais nuo saulės.
Nors ir pailsę, bet nebenorim ilgai sėdėti. Tempas pagautas. Greit šokstame į trasą.
Toje vietoje, kuri ryte pasitiko su žemai plaukiančių debesų jūra, dabar vos lopinėlis plūduriuoja.
Dabar kalnai mus pasitinka su gėlėmis.
O gal grįžtam atgal?
Mūsų vedlys laukia, kol išuostysime prieskonines žoleles.
Visai mielai čia atsisėsčiau ilgam. Bet... tempas tik greitėja...
Nukritusi uola, dėl kurios teko paplušėti.
Kalnuose - pavasaris.
Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių neatitraukia.
O gal grįžtam atgal?
Mūsų vedlys laukia, kol išuostysime prieskonines žoleles.
Visai mielai čia atsisėsčiau ilgam. Bet... tempas tik greitėja...
Nukritusi uola, dėl kurios teko paplušėti.
Kalnuose - pavasaris.
Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių neatitraukia.
Štai kas čia visur žydi.
Nebedaug beliko.
Prieiname Ruivo poilsio namelį.
Nuo namelio - tiesiu taikymo iki viršūnės.
Žvilgsnis į Santanos pusę ir Caldeiro Verde tarpeklį.