Madeira autobusu

Takelis staiga baigiasi. Prasideda gyvenvietė, sukame į ją. Kiek paėję, užmatome seną akmeninį taką, vedantį link Calhau Sao Jorge.



Rudas kelias vingiuodamas veda pro paprastus ir neišpuoselėtus vietos gyventojų namus, bet prižiūrėtus jų daržus.




Tokios tvoros dažnos visoje Madeiroje.


Pro properšas atsiveria užburiantis vaizdas į apačioje čiurlenančią Sao Jorge upę.


Paleistas levanda vanduo išbėga iš savo kelio ir užlieja visą senąjį kelią. Kai kur tenka bristi.


Pasirodo šio kelio pirmosios panoramos į vandenyną.


Taip atrodo dauguma senųjų Madeiros kelių.


Dabar savo vaizdais lepina kalnai.


Papildyta:
Ir augalai.




O kelias vis suka ir suka žemyn.


Pagaliau Calhau da Sao Jorge priartėja.


Tiltas per Ribeira Sao Jorge.


Šalia – viešbučio baseinas. Vandenynas čia labai audringas. Turbūt mažai kas išdrįsta maudytis.


Kažkas po vandens procedūrų kedena plunksnas.


Sveikas, vandenyne.

Ilgai sėdime prie vandenyno. Išsitraukiame pietų rišulėlį, užkandame.
Bangos šėlsta, atrodo, tik labiau įsismarkėja. Virstančios didžiulės bangos priekyje mūsų kasa vis didesnę duobę. O atsitraukęs vanduo palieka išjudintų akmenų bruzdesį. Vandenynas...






Puiki nuotaika, diena graži.

Sukame į vartus, kažką atvedančius prie vandenyno. Mus jie veda į naują šios dienos žygio etapą. Jei iki šiol ėjome žemyn, dabar teks kilti.
Calhau Sao Jorge.

Nuotraukoje ,,karvė romantikė'' ji guli prie kalijų, tai ko jai nebūti romantikei . Gera nuotrauka .Žinoma visi vaizdai

Vėl senasis madeiriečių takas.


Pakeliui.


Pamažėle kylame į viršų. Atsisukame pažiūrėti, ką paliekame.


Ir - pirmyn.


Lieka siauras žvyro takelis ant aukšto ir stačiai į vandenį žiūrinčio skardžio.


Kelyje - tiltas. Atrodo neseniai sukaltas.


Kiek paėjus vėl žvilgsnis atgal.


Draugė lekia į priekį. Neturiu kada pasimėgauti, tik ją vejuosi. Pasimėgaučiau, bet nujaučiu kažką negero.



Kelias toks.




Papildyta:
Vėl praeitas krantas. Labai žemai apačioje - siauras laukinis pliažiukas.


Nebetoli Sao Jorge iškyšulys.


Atrodo, kelias lekia tiesiai į vandenyną.


Statu.


Pavijau draugę čia. Laimei, laukiančią.


Jai prasidėjo didelis aukščio baimės priepuolis. Net šį perbrauktą ženklą ėmė suprasti kaip leidžiantį eiti. ir jau buvo pasiruošusi eiti ten. O ten bent jau gidai rėkia, kad pavojinga...
Jos panika didelė. Už sekundės suksimės atgal.

Taigi, nuo iškyšulio sukame atgal.


Nelaba žinau net ką toliau ir daryti. Vienintelis kelias yra tas, kuriuo čia atėjome. Tiesiog sukame į artimiausią serpantiną aukštyn.
Kalnas, į kurį turėsime įsiropšti, yra aukštas ir be galo status. Saulės atokaitoje. Jokio šešėlio. Draugė niekaip neatsikrato panikos, vis dar lekia ir lekia.
Kelias visiškai nevaizdingas. Nors turbūt ir vaizdingo nebūčiau spėjusi įamžinti.





Lipame labai ilgai. Neturiu nei laiko, nei jėgų net vandens išsiimti. Kartais atrodo, kad ima slysti grindinys...



Šioje nuotraukoje matyti takelis, kuriuo nusileidome iš Santanos.


Sao Jorge pasiekiu visai be jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Saulė, skubėjimas ir stresas atėmė viską.


Dar nemažas atstumas iki miestelio važiuojamąja dalimi lipant į viršų.
Sao Jorge.


Laimei, kaimas apniukęs, tai bent atgaivina.


Paguoda nebent kad sutinkame kitus tokius pat pavargusius.


Papildyta:
Praeiname nedidelę bažnyčią.


Neužilgo randame ir didesnę.


Iki autobuso dar dvi valandos. Yra kas veikia šiame kaime, bet nieko daugiau nebenorime. Jokių panoramų. Tuo labiau - lipimo.
Einame ieškoti kavinės pavalgyti.
Pavalgyti nerandam. Bet vienoje smagus diedukas, kalbantis tik portugališkai, pasiūlo paragauti ponchų. Išragaujame kelias, pasirenkame mėlynąją, marachujų. Dar imame didelį sumuštinį.
Kažkiek atsigauname.

Autobusas stoja prie bažnyčios, žemiau kiek.

Turime laiko, paslampinėjame po kaimą.





103 numerio autobusas atvažiuoja laiku.

Važiuojant namo, autobusas užsupa. Kažkoks silpnumas lydi visą likusį vakarą.















O Funšalyje jau ėjome tais pačiais takais.

Šiandien tiek.
Papildyta:


Mes tada ją karve - nuotaka praminėme. Bet nuotraukoje kažkaip į romantikę daugiau panaši patapo.

Šis vaizdas yra ant Sunflower knygutės viršelio nu jūs truputį iš toliau nufotografavot, bet vieta ta pati.
To iškyšulio ir mes nėjom, nerizikavom, bet Sao Jorge kažkaip lengvai pasiekėm. Tiesa, mes gi tam žygyje turėjom palydovą - šunį Jis prispiplakė prie mūsų prie to viešbučio ir atstojo tik Sao Jorge, kai įlipom į autobusą. Tiesiog palaukė kol pradėjom važiuot ir nubidzeno sau. Normalus, prižiūrėtas, draugiškas vilkinis šuo buvo. Oij, kiek prisiminimų Kiekvieną dieną porcija gražių vaizdų su jūsų įspūdžiais ir nuosavų prisiminimų...

Dėl viršelio. Pas mane gal jau naujesnis leidimas, su klivijomis ant viršelio.

Tai mes čia didvyrės buvom dėl to iškyšulio? Iš šono kelias iki jo baisiau atrodo. Kai pradėjome eiti, visai nebaisu. Na, draugė turi aukščio baimę. Tai jau jai kiti faktoriai veikia. Bet neturint baimės, tai visai normaliai praeinama. Gal kai kur skruzdėlytės perbėgo kūnu. Bet kad labai baisu būtų, tai ne.

Mus tik aplodavo šunys.

Tuoj įdėsiu dar vieną pasakojimo porciją.

2014-06-14 Šeštadienis. Queimadas-levada do Caldeirao Verde-Santana.

Šią dieną skirsime dar vienam objektui, kuris Madeiros salai suteikia išskirtinumą. Eisime levanda.

Levados - vandens kanalų sistema, išraižiusi visą Madeiros salą ir aprūpinanti salos gyventojus vandeniu. Tiesiog cementinis griovelis, kuriuo teka vanduo. Levadų sistema Madeiroje sudaro apie 2500 km ilgį. Dalis šių kanalų yra paversti turistinėmis trasomis.

Savo pažinčiai pasirinkome gražiausia laikomą levandą - Caldeirao Verde. Yra sakoma, kad kas nėjo levanda Caldeirao Verde, vadinasi, nebuvo Madeiroje.

Vėl važiuosime iki Santana. Tik šįryt išsiruošiame pusvalandžiu ankščiau – į 07:30 autobusą.
Autobuso numeris 103. Kaina ta pati, kaip vakar: 4,70 eur.

Noriu atkreipti dėmesį, kad autobusų grafikai darbo dienomis ir poilsio skiriasi. Vieni grafikai yra pirmadieniui – penktadieniui. Kiti – tik šeštadieniui. Ir dar kiti – tik sekmadieniui ir švenčių dienoms.

Vykstant į Madeirą kelionėms autobusu, labai pravartu pasidomėti, kaip portugališkai vadinasi savaitės dienos. Savaitė prasideda kaip ir Britanijoje – nuo sekmadienio.
Pati dar tik ruošdamasi kelionei, išvydusi, kad autobusas važiuoja pagal skambesį šeštą dieną – sexta feira. Pasirodo, ta sexta feira – tik penktadienis.

Grįžkime į kelią link Santana. Jis jau pažįstamas. Sėdžiu ir dairausi.
Santaną pasiekiame kiek po devintos. Vėl tualetai. Apeiname vakarykštį ratą iki Santana namukų. Vėl perkame vietinių bananų. Už kekę 1,50 eur paliekam. Ir grįžtame į stotelę, kur išlipome, prie taksi.

Apsukau šį ratą ne tam, kad bananų nusipirkčiau. Beviltiškai bandžiau rasti kažkokią transporto priemonę, pigiai vežančią iki Queimadas, nuo kur ir prasideda gražiausioji Madeiros levada. Britai internete visa gerkle laido, kad iki Queimadas atvažiavo už 2 eurus. O taksistas prašo 10 eur.

Na, velniai nematė. Tik paklausiu su mumis atvažiavusių žmonių, ar jie ne į Caldeirao Verde. Taksi kainą visi pasidalintume. Deja, jie kitur.

Sėdame į taksi. Ir labai greit užriedame iki Queimadas.


Queimadas – mažas taškas su dviem senoviniais namais. Čia pasijuntama atsiskyrus nuo viso pasaulio. Ypač ryte, kai beveik nėra žmonių.




Suvaikštome į tualetus. Ir negaištame, pirmyn į levadą. Mūsų laukia 6,5 km į priekį. Ir tiek pat atgal.
Gaivus rytas miške. Labai greit cemento lovelyje sutinkame upeliuką, pagal kurį ir eisime.


Kol kas jokio ypatingo stebuklo. Esame atvykę iš mažo gražios gamtos rytų Aukštaitijos miestelio. Kalbamės, kad levanda turbūt nustebintų tik miesto žmogų, gyvenantį triukšme, aukštoje civilizacijoje, minioje. Mūsų kelio pradžia įspūdžių ir emocijų prasme nieko nesiskiria nuo pasivaikščiojimų po savo krašto miškus. Nebent tik koks nematytas ar stebėtinai didelio ūgio augalas čia sudomina.
Abi vienbalsiai pasidžiaugiame, kad nėjome jokia kita levanda.

Properšose pasirodo konjonas.


Virš galvų - paparčiai ir seni apsamanoję medžiai.


Kai kur levanda pražįsta žiedais.


Visur čiurlena tai didesni, tai mažesni kriokliukai. Kai kur greit prabėgame nuo jų. Kai kur vėsiname saulės kaitinamus kūnus.


Šiandien pagal oro prognozes Madeiroje yra labai karšta diena su labai dideliu saulės aktyvumu. Tad džiaugiuosi, kad esame čia, pavėsiais ir upeliais gaivinančiame kelyje.



Levada kai kur plati. Kai kur cementinis takelis tik kojai pastatyti.
Bet labai saugi. Visur turėklai. Žinoma, pavojingesnėse vietose viršutiniai trosai daug kur nutraukyti.
Bijojau, kad draugei vėl bus negerai dėl aukščio. Nes vietomis einama prie bedugnės. Bet jai visai nebaisu šiandien.

Storos medžių šakos.

Vėl – properša į konjoną.


Nuo aukštai esančių stačių kalnų teškantys upeliukai vis pildo ir pildo apačioje greitai tekančią tylią levadą.


Pagaliau – pirmasis tunelis.




Tunelių Caldeirao Verde levandos trasoje yra 4. Du – labai ilgi ir tamsūs. Tad žibintai būtini. Nes tuneliuose ne tik kad tamsu, bet ir šlapia. Yra labai gilių balų, dėl kurių tenka ropštis ant cementinės užtvaros vandeniui.

Praėję pirmąjį tunelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Pagaliau atsirado kažkas įdomaus šiame kelyje. O netrukus – kelias kryžiuojasi. Vienas veda į Ilha. Bet mes ir toliau laikysimės savo tikslo.


Dar vienas tunelis. Šis jau ilgas.


Kas jo viduje. (Spėjau įsidėti gumbą. Juk įdomu apsidairyti ir viduje. Ne tik po kojomis. Gal kokį šikšnosparnį pamatyčiau .)


Išeiname.

Dėsiu nuotraukas vien tunelių. Atrodys, kad tolimesniame kelyje be jų daugiau nieko ir nebuvo. Bet yra šiokie tokie atstumai tarp tunelių. Tik ėjimas pačia levada jau nebestebina.
Trečiasis. Ilgiausias, bet gražiausias.


Jis toks. Dar vienas gumbas į pakaušį pareina.


Langas tunelyje.


Pati gražiausia tunelio vieta. Norime čia pastovinikuoti, bet iš kito tunelio galo atidainuoja nemaža turistų grupė.






Išeiname. Dabar veda tik kokių 40 cm cementinis levandos takas. Žmonių daugėja. Prasilenkti ar pabūti nėr kur.




Nedaug paėjus – paskutinis trumpas tuneliukas.




Papildyta:
Labai graži vieta. Ir jaučiu, kad ši trasa giriama yra ne veltui.


Pagaliau savo grožį parodo konjonas.




Nepavargsta bėgti.


Aikštelė prie išdžiuvusios upės. Girdėti vandens šniokštimas. Labai nelygus kelias į viršų akmenimis.
Kiek įmanoma į viršų užverčiame galvas ir pagaliau aukšto kalno viršuje pamatome tai, ko čia atėjome.

Caldeirao Verde krioklys iš beveik 100 metrų aukščio krintantis į ežerą.



Lipame aukštai ant akmenų, esančių priešingoje krioklio pusėje. Iš čia galime matyti visą aikštelę. Portugalai bando maudytis. Bet ledinis vanduo juos greitai išgina iš ežeriuko.
Būname čia ilgai. Suvalgome pietus. Paskui pasivaikštome palei ežeriuką.



Sukame atgal.





Papildyta:
Kelias tas pats. Kažkur nufotografuoju, kokio pločio cementiniu taku tenka eiti.




Vėl tie patys tuneliai. Susitinkame daug pirmyn einančių žmonių. Nemažai kas eina be žibintų. Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų padaryti. Kažkam pašviečiame kelią.

Viename iš tunelių sutinkame lietuvių šeimą – pirmus ir vienintelius lietuvius visos kelionės po Madeirą metu.
Su bendražyge tik įėję į tunelį, norėjome padainuoti. Bet esame bebalsės, susigėdome išgirdusios ateinančius žmones. Būtume visi iš juoko kelnes prileidę, kai į mūsų "Ant kalno mūrai" kitame tunelio gale būtų atitarę "joja lietuviai".
Taigi, maloniai šnektelime. Bet prožektorių šviesoje trumpai matytų veidų neįsidėmime, nes jau kitą dieną kalnuose tiems patiems žmonėms sakome „hello“.

Einame toliau. Vėl – jau praeiti mažieji kriokliukai.


Kelias namo trumpesnis. Tie patys 6,5 km kažkur ištirpsta.
Reziumuojant ėjimą levada Caldeirao Verde, galiu tik pasakyti, kad ji – fantastiška. Labai įdomi, labai smagi. Ir graži vis tik.



Pasitinka Queimadas sodybos vaizdai.




Pailsime kiek, aplankome tualetus, nusiplauname vaisius. Ir vėl į kelią. Dabar jau iki Santanos eisime pėstute.

Papildyta:
Mūsų kelias žemyn veda važiuojamąja dalimi. Automobilių vienas kitas. Einame eukaliptų mišku. O jau kvepėjimas.



Kai kur kelias toks status, kad bėgame žemyn.


Kelkraščiuose žydi gėlės. Jau ir Santanos pirmieji namai.



Pakelės.


Norintiems nuvykti į Queimadas, rodo rodyklė.


Kiemai.




Santana.

Papildyta: