Madeira autobusu

2014-06-12 Ketvirtadienis. Ponta de Sao Lourenco.

Vėl žaliasis autobusas SAM. Funchal – Machico (Abra bay) Nr. 113. 08:30. Bilieto kaina: 3,35 eur į vieną pusę.
Priekyje - pusiau vakarykštis kelias. Debesuota iš ryto.


Vėl pro oro uostą. Ir vėl nieks nesileidžia/nekyla.


Dangus sunkus ir pilkas.






Pagaliau atvykome. Su mumis prie Sao Lourenco lipa ir dvi britės.
Iškart pasitinka stingdantis vėjas. Turiu tik flysą. Pučia kiaurai.

Prie starto vietos jokių tualetų, nieko. Nelaukiame ir mauname į trasą.




Jau pačioje pradžioje Sao Lourenco stebina neįprastomis spalvomis.




Čia pagaunu antrą zuikį šioje kelionėje. Kiek apsibrozdinu delną.


Papildyta:
Pirma panorama. Vėjas košia net neša. Nusiimu ir į kuprinę įsidedu kepurę.


Raudonplėmė uola - viena iš šio iškyšulio vizitinių kortelių.


Vėjas čia pučia taip, kad vos nulaikau fotoaparatą. Geriau jau eiti tolyn.
Pirmoji panorama nutolsta. Bet ir vėjas kiek aprimsta. Užuovėja šiokia tokia.
Takas, vedantis per Sao Lourenco iškyšulį yra labai geros būklės, tvarkingas, saugus. Gal tik vietomis, kur yra pabyrėjusio žvyro, reiktų kiek pasisaugoti.



Atsiveria Marso spalvos.




Takas toks.


Papildyta:
Prieiname dar vieną spalvingą šlaitą.


Matosi kupris ir vingiai. Gaila, kad nuotrauka parodo tik mažą dalį to įspūdžio.


Turbūt jūros gėrybos auginamos - būsimi mūsų pietūs.


Matyti pabaiga ir kupra, į kurią turėsime įlipti.


Bet kol kas - dar viena įlankėlė. Ryški, spalvinga. Tik vėl - vėjuota.

Lyg krauju srūvančios uolienos.


Kurį laiką einame ramiai. Užuovėja, čia jau galima gyventi. Net šilta darosi. Tolumoje pamatome trobelę tarp palmių. Sukame link jos kairiuoju keliu.
Raudonas gruntas ir lyg miražas maža trobelė tarp palmių.





Trobelė artėja. bet niek joje neveikia. Nei tualetų, nei vandens.


Sukame aplinkui.


Netinginiauti juk čia atėjome. Reikia dar į aukščiausią iškyšulio tašką užsiropšti. Kelyje vis prasilenkiame su britėmis, su kuriomis atvažiavome.



Atsisukame į trobelę.


Kopimas status. Atrodo nesunkus, bet užtrunkame. Trobelė ir palmės – tik mažas taškiukas.


Apžvelgiame tą iškyšulio dalį, kuria atėjome.




Papildyta:
Oi dar kiek liko....


Kaip atrodo takas. Sunkiausiose vietose turėklų trosai nutraukyti.




Užlipome.


Viršuje kiek pabūname. Bet vis ateina nauji žmonės, leidžiamės žemyn.
Lipti žemyn – ne mano kelias. Tai tik beveik pačioje papėdėje išsitraukiu fotoaparatą.




Einame ieškoti „tualeto“. Lendame į gilesnį griovį kiek nuošaliau tako. Matom, mūsų britės – pasijuokdamos irgi iš paskos.


Prie trobelės labai daug žmonių. Randame ramų kampą, pavalgome.


Pamedituojame. Ir sukamės grįžti atgal.

Atgal iš Ponta de Sao Lourenco iškyšulio grįžtame taku, vedančiu palei vandenyną.
Dar vienos neįprastos spalvos.


Sukame link poilsio aikštelės.


Prie poilsio aikštelės pasėdime, nors ji pilna žmonių. Randame čia ir brites. Juokiamės, kad pastoviai miname viena kitoms ant kulnų.
Apačioje – laukinis pliažiukas. Čia pat pamūryta platforma prisišvartuoti nedideliam motoriniam laiveliui. Mačiau, kad į čia atplaukia žmonės laivais.



Raudonas paviršius.


Tokiais turėklais apsaugoti kraštai.


Takas įsilieja į buvusį, kuriuo čia ir atėjome. Atrodo, viskas lyg ir matyta. Bet tai spalvos pasikeitę nuo apšvietimo, tai žvilgsnis į kitą pusę krinta. Atrodo, tarsi naujai viskas.



Mėnulio-Marso spalvos.


Kai kur reikia palipti.


Žvilgsnis atgal: toks takelis vedė.


Papildyta:


Ateiname vėl į vėjuotą vietą. Sūkuriai tiesiog bloškia. Fotografuodama prisilaikau suoliuko. Dabar suprantu, ką reiškia patarimas, draudžiantis čia lankytis vėjuotu oru.



Vėl rodau vieną iš takų, kokiu tenka eiti čia atvykus.


Uolos.


Pritraukiu iškyšulį su arka.


Grįžtame prie pačios pirmos šio iškyšulio panoramos. Vėjas jau nebetoks kaip ryte, bet vis vien pučia.


Laiko dar turime. Leidžiamės į vieną iš Baia da Abra paplūdimių.

Baia da Abra paplūdimys, į kurį nusileidome po žygio iškyšuliu, atrodo laukinis. Čia randame šeimą su vaikais. Vaikams tikra atrakcija kelti ir mėtyti į vandenyną didžiulius akmenis.









Vienu metu lyg ir bando lyti. Lendame po uolomis.

Iki soties atsibuvę, kylame į viršų ir sukame link autobuso sustojimo vietos. Laiko iki autobuso dar vos ne valanda. Einame pasižvalgyti į netoliese esančią pakrantę. Čia labai daug žmonių.

Visas laukas nustatytas turiecais.




Grįžtame prie stotelės. Čia labai karšta, Slepiamės po palme.


SAM autobusas atvyksta laiku. Pajudame tuo pat keliu, kaip atvykome ryte.


SAM autobusas tradiciškai sustoja Machico autobusų stotyje. Tik šios dienos vairuotojas visus išveja iš autobuso. Liepia eiti į šalimais stovintį Funšalio ekspresą.
Ką gi, einam. Ekspreso vairuotojas dar paprašo bilieto. Ok, važiuojame toliau.
Nepasakyčiau, kad tas autobusas pavadinimu ekspresas daug greičiau atveža. Nes irgi užsukame į oro uostą.

Šįkart čia kažkas atskrenda. Nespėjau susivokti, kaip spalvingas TAP labai žemai praneria tiesiai virš galvos.


Vingiuojame, atrodo, įprastomis gatvėmis. Gal kelias minutes kažkur ir sutaupėme.
Keli įdomesni žiedai.


Papildyta:


Funšalyje šiandien mus pasitinka žymusis Mercado dos Lavradores turgus.


Su krūvomis daržovių, visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių mums nematytų ir tik Madeiroje auginamų vaisių. Madeiriečiai kryžmina viską, ką tik įmanoma. Kai ką vis nusiperkame, išragaujame. Kai kas patinka, kai kas - ne.



Taigi, perkame anoną (labai skanus).
Antrame turgaus aukšte duoda paragauti kelių rūšių iš marachujos išvestų vaisių. Ragaujant visi jie beprotiškai skanūs. Nusiperkame gal trijų rūšių. Šiaip tie hibridai yra nepigūs. Šiame turguje siekia po 14-17 eur už kg. Taigi, vienetui išeina ir virš 3 eur.


Už 5 eur perku tą žalią tarsi konkorėžį. Pardavėjas įspėja, kad jis bus prinokęs po 10 dienų. Taigi, dar ir dabar ant palangės namuose guli. Bijau ir ragauti. Nes vėliau gatvėje iš dieduko pirkome tokias pat, tik mažesnes šiškas. Tai išmetėme tą pačią dieną. Klaikiai neskanu.



Šiaip vaisius pirkdavomės kitur. Gal būtume ir šiame turguje dažniau pirkę. Bet tik dvi dienas grįžome į Funšalį tokiu laiku, kai jis buvo atidarytas.

Užsukame nusipirkti cukranendrių sulčių. Akyse išspaudžia. Labai skanu. Kitą kartą norėjome dar paragauti, bet šito „kioskelio“ nebebuvo.



Deja, neteko išvysti ir įdomiojo žuvų paviljono. Jis dar ankščiau baigdavo savo darbą.

Tai tiek apie ketvirtadienio žygius.

Atsiprašau, kad dalies nuotraukų jau nematote. Einu pasiūlyti fotobukietui pinigiukų, gal padės.
Lyg ir suveikė jau.

Oho, kiek pasikeitimų Sao Lourenco Kai mes buvome (prieš kokius 4-5 metus), tai toliausiai galima buvo eiti tik iki trobelės. O toliau buvo pristatyta daudžiamų ženklų ir nebuvo jokių nei laiptelių nei turėklų Aišku mes užsikorėm į tą viršų, bet tokių kaip mes buvo nedaug, tad viršūnėj sėdėjom kiek širdis geidžia ir išvis, žiūriu nuotraukas ir galiu pasakyti, daug jie padirbėję dėl saugumo. Tiek apsauginių tvorelių tada tikrai nebuvo, vos viena kita
O dėl vaisių tai visą gyvenimą nepamiršiu kaip mes prisipirkom tų spalvingų passion fruit ir tą ilgą žalią mūsų neperspėjo, kad jis tiek nokt turi. Praktiškai viską išmetėm Žalią iškart, nes jis buvo absoliučiai nevalgomas. O tas "marakujas" kiek nesuvalgėm, neapgalvotai palikau nakčiai ant stalo, tai ryte radom skruzdėlyną (mūsų apartamentuose buvo skruzdžių) Nuo to laiko mes kur bekeliautumėm, turguose esam įtarūs, paragaujam, bet pirkt... retai besiryžtam, atgraso Funšalio turgaus prisiminimai

Labai labai gera skaityt, laukiu dar dar dar

Ačiū, Liniok.

Iš tikrųjų tai labai saugu ne tik Sao Lourence. Visur tie turėklai. Na, gal dar priklauso ir kokį mėnesį važiuoji. Gal tik ant vasaros tas trasas idealiai sutvarko?

o jūsų įspūdžiai su vaisiais tai . Mes jau įpratę jus šaldytuve laikyti. Tai niekad neapipuolė.
Tik pirmąjį anoną supuvusį suvalgėm. Mat nusipirkom iš ryto eidamos važiuoti į Portelą. O ten kažkaip nenusiplovėm ir liko nevalgytas. O vakare jau jis visa juodas buvo. Ale esam abi skūpos, nuplaunam, nulupam, bandom valgyt. Skonis lyg mielių... O ką mes žinom, koks turi būti?
tai kitą dieną pirkom naują, kad sužinotumėm, koks tikrasis anonų skonis. Labai labai skanu šviežias buvo.

Pasikartosiu-nuostabu! Kažkuo labai artima Madeira,sekiau jūsų takais ir toks jausmas,
kad ir ten buvus,ir ten Su nekantrumu lauksiu tęsinio.Foto jau visas rodo,valio valio !

Smagiai praleidau valandą, "keliaudamas" kartu. Gražūs vaizdai, puikus aprašymas, vienu žodžiu .

O Madeiroje ne akmeninių pliažų yra (rašei, kad yra keli balto smėlio - tai tik keli visoje saloje, ir su juodu smėliuku nėra?) ? Ar išsimaudėte Atlante?

Laukiu tęsinio .

Ačiū labai. Gal susigundysi nuvykti?



Ačiū už tiek komplimentų.

Dėl pliažų - nesu jų specialistė. Normalių, kad ir juodų, bet vien smėlio tai nematėme. Tik nelabai ir ieškojome. Žinai jau mane, man tie paplūdimiai - buvę nebuvę. Bandėm maudytis, bet iš mūsų tokios maudytojos...

Šiaip tai dauguma keliautojų norintiems paplūdimių pataria važiuoti į Tenerifę. Madeira skirta daugiau aktyvaus poilsio mėgėjams.
Kažkas tokio į juodą žvyrą buvo Funšalyje Formosa paplūdimyje. Bet ten žvyras, ne smėlis. Taip pat ten yra ir akmenukų.

Gal būt pietiniuose miesteliuose: Ribeira Brava, Ponta da Sol.
Calheta pietuose turi šviesaus smėlio paplūdimį.
Šiaip pietuose, galima sakyti, nebuvom. Nes susidariau įspūdį, kad gamtos grožis didesnis šiaurėje. Tai ten ir bazavomės.

Visai malonu buvo Porto Moniz lavos baseinuose. Tokio tipo baseinėlių mačiau ir kituose miesteliuose. Arba kai kurie viešbučiai savo turi.

2014-06-13 Penktadienis. Santana - Sao Jorge

Dėl šios dienos maršrutas tiek ruošimosi metu, tiek jau nuvykus, buvo didelė galvos sopė.

Kai dar tik planavau atostogas, įsivaizdavau, kad kelionėje labiausiai norėsiu matyti tai, ko dar gyvenime nesu mačiusi. Tai yra vandenyną ir juodas į jį brendančias uolas. Taigi, ši diena buvo planuota ėjimui vandenyno pakrante.
(Beje, atvykus į Madeirą, juodi lavos krantai ir skardžiai buvo neįprasta, gražu. Bet tikrai nebuvo kažkas wow .)

Galvoje sukosi du maršrutai: Boaventura – Arco de Sao Jorge (27B pasivaikščiojimas pagal Sunflower). Lygiai taip pat rūpėjo ir Santana – Calhau - Sao Jorge (Sunflower 18 pasivaikščiojimas).
Galiausiai kilo mintis abu maršrutus sujungti (kas, kiek pakoregavus maršrutą, ko gero būtų buvęs visai protingas sprendimas ).

Sujungtas maršrutas buvo atmestas dėl klaustukų apie autobusų grafikus. Boaventura – Arco de Sao Jorge atkrito perskaičius Sunflower update apie išplautą kažkurią dalį.
Prieinamiausias variantas pasirodė Santana – Sao Jorge. Kad maršrutas būtų intensyvesnis, priekyje įrašau Ribeiro Frio –Balcoes. Taigi, veiksmo – visai dienai.
Kaip sakiau anądien, per šias atostogas buvo nuspręsta tinginiauti. Tad žygio išvakarėse buvo atmestas ir Balkonas (Ribeiro Frio –Balcoes)
.
Šiandien važiuosime geltonaisiais/pilkaisiais Horariosdofunchal autobusais. Einame į pilkųjų stotį prie funikulieriaus. Autobusas 08:10. Pamačiusi einantį vairuotoją, iškart klausiu, kuris bus autobusas.
Sėdame į 56 numerio autobusą. Išvykstame laiku. Už bilietus sumokame po 4,70 eur. Važiuosime iki Santana.

Stačiais vingiais sukantis kelias bėga aukštai aukštai į kalną virš Montės. Viršūnėje pasitinka nuo amžiaus ir gaisrų mirę medžiai. Pasiekęs viršūnę, autobusas neria į mišką. Properšose džiugina žydinčios pievos. Fotografuoti net nebandau, nes autobuso vairuotojas lekia kaip akis išdegęs.

Stoja daugelyje stotelių. O pasiekęs Ribeiro Frio, vairuotojas pasako, kad stovės 5 minutes. Galime eiti atsigerti kavos.

Kavos esame jau atsigėrę. Bet pasisukinėti po kaimelį galime.

Penkiaminutis (realiai - gal 10 minučių) sustojimas Ribeiro Frio.


Čia pat ir nuorodos į garsųjį Balkoną. Kiek suskauda širdį, kad esame tinginės šioje kelionėje ir atmetėme mintį nueiti iki Balcoes. Ryto saulės spinduliai skverbiasi pro kalnų viršūnes. Tad prie Balkono turėtų būti tikras grožis. Bet yra kaip yra.

Šaltinis.


Judame toliau. Neužilgo išvažiuojame į atvirą vietą. Galime grožėtis kelią lydinčių kalnų viršūnėmis.




Vienoje jų užmatau Pico Arieiro baltą burbulą, draugei rodau, kur atsidursime po kelių dienų.
Pakelės vaizdai. Autobusu važiuoti smagu, nes išvežioja, išsukinėja į kaimus kaimukus.











Papildyta:




Kažkur apsukę ratą, vėl grįžtame netoli Faial.




Visai neužilgo lipame Santanoje.

Lipame centre. Kadangi stotelė prie tualetų, suvaikštome į juos.
Einame pažiūrėti bažnyčios. Tada ieškome žymiųjų Santana namukų.

Senieji Madeiros namai.








Šalia esančiame turgelyje nusiperkame bananų. Ir einame ieškoti starto pradžios.
Nežinau, kada būčiau radusi starto vietą, jei ne GPS. Dabar suprantu, kokia buvau didvyrė, kai keliaudavau be GPS.

Taigi, nuo Santana namukų ir turgaus leidžiamės tiesiai link VE1 kelio ir Continente prekybos centro.
Karvutė romantikė.


Trumpai paeiname šaligatviu, vedančiu palei VE1 kelią. Tas ėjimas miestu ir šalia važiuojančių automobilių man ima rodytis beviltišku laiko gaišimu. Žinoma, galėjome važiuoti kito numerio autobusu, vežančiu toliau nei Santana. Prašytis išleisti stotelėje prie senojo viešbučio. Bet yra kaip yra. Einame.



Galiausia dešinėje pamatome tamsią akmeninę tvorą, vedančią aukštyn. Iš atminties sugrįžo prisiminimai, žinau, kad čia – mūsų kelias.
Jis veda per tylią ramią gyvenvietę.


Kaimu einame netrumpai. Galiausia – sankryža. Sukame į dešinę. Link Quinta do Furao.


Kelias bent jau puošnus.


Randame restoraną, nuo kurio turi prasidėti takelis į vandenyno pakraštį. Netyčia dar kažkam patrypiam kiemą.
Taigi, pirma panorama.


Papildyta:
Aplinka žavi. Ir mediniai turėklai, kurie man taip autentiškai atrodo.



Pati quinta.


Priekyje pasislėpęs esančių uolų šlaite krinta krioklys.


Šios dienos žygį pradedame.




Netrukus gražioji medinė tvora baigiasi. Lieka tik siauras laukinis takas šalia krašto.


Priekyje – plikos į vandenyną puolančios uolos.




Mėlynas vanduo, žalios kalnų kepurės ir geltoni slėniai.