Madeira autobusu

Oras geras, einame toliau. Užsukame į 20 a. viduryje įkurtą Santa Catarina parką.
Maža Santa Catarina koplytėlė nukelia į 17 amžių.


Čia pat ir paminklas K. Kolumbui. Kolumbas stipriai susijęs su šia sala. Mat jis čia mokėsi naviguoti.


Einame tolyn į parką.






Darželiuose gėlių kaip ir pasigendu. Jos visos gana lietuviškos. O ir tvarkos trūksta gėlynuose.
Dar viena Madeiros gėlė - strelicija.


Kampelis su pavėsine.


Prie parko yra vieši nemokami tualetai. Nustebau, kad tokie švarūs ir net popieriaus yra.
Papildyta:


Matyt jau toks Portugalijos išskirtinis bruožas - azulėjos ir grindiniai. Juk ir į Madeirą visa tai atkeliavo iš žemyno. Tai nekeista, kad šie elementai susiję.

dėl Kanarų - gal būt kitais metais išeis palyginti.

Šiandien dar nepavargę, tai einame dar į vieną objektą – Sao Jose fortą, esantį Pontinha islet.






Įėjimas nemokamas, bet prižiūrėtojas paprašo išeinant paaukoti kiek negaila.
Viršuje stovi senis šaltis.
Vaizdas į apylinkes.


Ir tie, dėl kurių verta aukoti.









Papildyta:
Viršuje užsibūname. Paskui sukame tolyn link islet Pontinha.


Kiek paeiname iki kruizinių laivų, bet pasijuntame pavargę, tad grįžtame.
Pakeliui dar pasižiūrime n-tosios Kolumbo laivo replikos. Pastaroji jau savo atitarnavusi.




Ate logo.

2014-06-11 Trečiadienis. Portela – Porto da Cruz.

Šiai dienai buvo planuotas planas maximum dar ir aplankant Faial. Bet kažkaip tai aptingę esame. Vėl nusprendžiame neiti į septintos valandos autobusą.
Einame į vos už poros minučių nuo mūsų studijos esančią žaliųjų SAM autobusų stotelę. Autobuso Nr. 20. Važiuoja maršrutu Funchal / Santo da Serra / Funchal. Laikas 09:30.
Autobusas atvažiuoja beveik laiku. Paprašome, kad sustotų Porteloje ir pasakytų, kur lipti.
Autobusas suka į tą pusę, kur mums dar skaityk neteko būti. Mėgaujamės saulės apšviestais pakelės vaizdais.
Vėlgi autobuso stotelių yra daugiau nei nurodyta sustojimo vietų grafike. Norint išlipti mažose stotelėse, turi klausti, kur autobusas važiuoja ir kaip stoja. Nes ten jų nesuprasi. Portela nėra laikoma maža stotele.
Kvailiausia, kad nėra žaliųjų kioskelio Funšalyje. Belieka tik susistabdžius autobusą vairuotoją iškamantinėti, jei yra kokių klausimų dėl važiavimų.

Keletas pakelės vaizdų:


Privažiuojame oro uostą. Šis autobusas neužsuka iki oro uosto, bet sustoja prie jo tvoros. Tiesa, tolokai būtų eiti į oro uostą.


Matyti lėktuvų pakilimo takas. Bet tai nesiseka - nieks nekyla.


Matosi rytdienos žygio objektas - Sao Lourenco uolos.


Priekyje Machico šviesaus smėlio paplūdimukas. Šviesaus smėlio paplūdimių vos keli Madeiroje.


Autobusas ilgai sukinėjasi po Machico. Kartu atlieka ir miesto autobuso vaidmenį turbūt. Machico yra SAM autobusų stotis. Kelias minutes pastovima.

Paskui kelias suka ir suka kalnais. Kelią seku GPS. Nustebau, kad pravažiuota Madeiros dalis yra smarkiai užstatyta. Atrodo tarsi vienas nesibaigiantis miestas.




Kaip ir planuota, Portelą pasiekiame kažkur 10:45.

Autobusas Porteloje pirmyn ir atgal stoja prie šio restorano.


Portela – tik nedidelis kaimukas. Gal ir nebūtų šis taškas kažkuo ypatingas, jei ne iš čia atsiverianti nuostabi panorama į Penha de Aguia – Erelio lizdą – uolą ir vandenyną.
Taigi, išlipę iš autobuso kylame laiptais į viršų, į panoramos aikštelę.


Ji išties .


Panoramos šlaitas skendi žiedų jūroje.


Mėgaujamės.
Paskui einame prie čia pat esančios suvenyrų parduotuvės ir ant stelažų gėles pardavinėjančių moterų. Prisimenu Elvitos pasakojimą, jog čia pirko gėlių sėklų. Tą patį padarau ir aš. Nuperku krūvą sėklų mamai ir draugėms, po 2 eur. Protėjų. Pardavėja įduoda dar du pokučius dovanų.
Šįmet žinoma gėlytės nebebus pasėtos. Bet gal dar ir kitais metais bus daigios. Įdomu, Elvitos sudygo? Ar išaugo koks žiedelis?



Paskui sukame link namo, už kurio turėtų prasidėti mūsų numatyta trasa.


Čia prasideda dvi populiarios levados.


Bet mes esame tinginės šioje kelionėje. Noriu greit ir lengvai pasiekti Porto da Cruz.
Tad leisimės gal tik Sunflowerio gido mylėtojams žinomu keliu.

Dar atsisuku pažiūrėti į kalnus.

Tad renkamės labai nepopuliarų, bet smagų kelią.
Sunflower gide patraukė dėmesį 15 žygis: leidimasis nuo Portela iki Porto da Cruz iš pradžių senu akmeniniu keliu, o paskui – normaliais keliais ir takeliais.
Pagal Sunflower turėtume užtrukti 2 valandas (Sunflower gide laikas nurodomas gryno ėjimo, neįskaitant poilsio akimirkų).

Nuoroda akmeninio kelio, vedančio iki Cruz da Guarda kaimo vos įžiūrima. Jei ne namuose vietovės išnaršymas su google žmogiuku, turbūt šio kelio būčiau ir nepastebėjusi. Viršuje, automobilių stovėjimo aikštelėje viena iš eiti levadų besiruošiantys žmonės labai keistai į mus pažiūri.

Pradžia visai neestetiška:


Neslėpsiu, buvo nerimo dėl trasos. Nes net ir anglų forume apie ją neradau jokių atnaujinimų.
Bet galvoju vis tik rizikuoti ir eiti. Blogiausiu atveju juk grįšime į Portelą ir iki Porta da Cruz važiuosime autobusu. Arba pasuksime kuria nors levada.


Kalnų viršūnėmis jau plaukia debesys. Mintyse net pasigailėjau, kad nevažiavome septintos valandos autobusu. Nesinorėtų čia patekti į tokį rūką kaip vakar.

Taigi, einame gana sparčiu žingsniu. Kelias eina mišku. Jis toks. Nėra labai smagus, nes visas nuklotas lapais, kai kur paneštas gruntu. Bet nėra baisus. Tikrai normaliai praeinamas kelias.


Po kokių penkiolikos minučių nuobodaus ėjimo mišku ima rodytis panorama.


Miške vėsu, gera.


Kaip Madeira be vandens upeliuko?


Vis artėjam.


Miškas išretėja, lieka pavieniai medžiai. Saulė jau plieskia.

Papildyta:


Prieiname pievas, pilnas žiedų.


Netoli gyvenvietė, laiptai jau cementiniai, tvarkingi ir švarūs.


O ant kalnų, nuo kur atėjome, jau milžinišku greičiu leidžiasi rūkas.




Prieiname Cruz de Guarda kaimelį.

Cruz de Guarda visai mažutis kaimeliukas pagal miniatiūrinę gatvę išsidėstęs. Iš pradžių jis pasirodo visai apleistas. Vėliau namai ima gražėti. Tylu. Tik savo pasirodymu šunis išjudinome.



Kiek pasiblaškome, nes GPS susipainioja protas. Klausiame balkone sėdinčių moteriškių, kur į Porto da Cruz. Parodo statų siaurą keliuką žemyn.


Kaimelis apsnūdęs. bet vaizdai – pritrenkiantys.


Kokių tik hortenzijų čia nėra.


Žemyn.




Šlaituose - tokios skirtingos spalvos.


Visai kaimiški motyvai.


Apačioje matyti į tunelį įbėgantis VE1 kelias.


Vis ta neįprasta augalija.


Papildyta:
Prie vieno namo kaimo gale – palmė su smulkiais vaisiais.


Erelio lizdas lipa virš mūsų. Dabar jau mes esame žemai.


Vis tas jaukus tylus kaimas palei kelią.


Milžiniška banano kekė. Ją fotografuodama pagavau pirmąjį zuikį. Negana kad nugriuvau, bet saugodama fotoaparatą dar ir apsikočiojau. Bet svarbiausia, kad nesusižalojau ir labai menkai nusibrozdinau.



Pakelės augalija.


Romantiškai pietaujame pakelėje ant bordiuro Penha de Aguia papėdėje.. Net driežai nepuolė.
Kiek dustelėję prieiname kitą kaimelį – Maiata.

Matome, kad važiuojamoji dalis labai toli vingiuoja. Jau esame išmokę pėsčiųjų vaikščiojimo paslapčių kalnuotose vietovėse. Tad ieškome laiptų ar kokio takelio, nesunkiai nuvesiančio mus žemyn.

Žinoma, tokį randam. Tik jis tos pavargęs, menkai naudojamas turbūt.


Laiptuotas takas tai gražėja, tai vėl virsta į šabakštyną.


Šalia levadėle bėga vanduo.


Netrukus išeiname į važiuojamąją dalį. Nuo Maiata kaimo einame kiek ne taip, kaip rašo kelionių gidas. Bet koks mums skirtumas. Svarbu, kad judame reikiama kryptimi ir randame visus reikalingus objektus.


Tiltas per Maiata upę.


Kaimo panorama žiūrint į Larano vietovės pusę.


Dekoratyvūs augalai prie vieno namo.




Keliu einame gana ilgai. Vis stabtelim praleisti atvažiuojančios mašinos. Ar tiesiog pasimėgauti vaizdais.


Galiausiai panorama keičiasi.

Papildyta:
Galiausiai priartėjame apačioje esančią upės deltą.






Nuo važiuojamosios dalies žemyn suka cementinis pėsčiųjų takas.


Pasigrožim panorama iš aukštai ir nerime į cukranendrėmis apaugusį taką.


Didžiulių cukranendrių plotuose pasijuntu tarsi girioje.


Jau prie vandenyno. Dairomės tai į vieną pusę, tai į kitą. Taip netoli iki Porto da Cruz.

Kelias iki Porto da Cruz atrodo netolimas, bet kažkiek užtrunkame. Paplūdimiu iš mokyklos grįžta mokiniai. Gal ir smagu eiti į mokyklą vandenyno krantu.



Jau matyti bažnyčios bokštas. Jau ne pirmame salos kaime pastebiu, kad iš tolo bažnyčios atrodo tarsi būtų pastatytos ant kranto.


Porto da Cruz iškyšulys ir uola atsiskyrėlė.


Kelias, kuriuo atėjome. Anoji pusė irgi žavi.


Keisti griuvėsiai.


Vėl - praeitas krantas.


Sukame promenada aplink iškyšulį. Čia be proto karšta.
Dažytojai ruošia būsimą baseiną šalia. Ir dažo tvorelę. Žinoma, dirba vienas, žiūri gal kokie 7.



Atsigręžiame į miestelio pusę.


Promenados vingiai.




Papildyta:
Ties viduriu. Jau suksimės į kitą pusę.




Praia da Lagoa.
http://i1292.photobu...zps823d3352.gif



Pradinė mintis buvo pabūti prie vandenyno. Pasideginti, pasimaudyti. Bet paplūdimys – ant saulės. O ji taip negailestingai pliekia. Nebenorim jau ir paplūdimio.



Sukame į miestelį.

Labai greit prabėgame lyg pečiumi karštu Porto da Cruz centru. Norime kur nors atsigaivinti.




Pradžioje dar nusprendėme susirasti autobuso stotelę.
Autobuso į Funšalį stotelė yra Estrada da Cruz gatvėje (ER110 kelias), prie pat Penha de Aguia uolos. Prie stulpo su žaliu Paragem ženklu kabo autobusų atvykimo grafikas. Čia pat ir parkingas, taksi.


Einame į kavines, kurias matėme tik atėję į miestą. Šia minutę svarbu tik turėti pavėsi, vaizdą į vandenyną ir kažkuo atsigaivinti. Įsitaisome. Prieš akis – Atlanto mėlis ir rytdienos maršruto uolos.


Imame gėrimų atsigaivinti, bet sugalvojame ir pavalgyti. Šįkart išbandome padavėjų vis siūlomą duoną. Beprotiškai skani. Šilta duona, pertepta alyvuogių aliejumi su prieskoniais. Siūlau būtinai paskanauti.
Ir gėrimai: mano – nikita su ananasais. Draugės – poncha. (Beje, ponchą kiek kur gėriau, ji man nebuvo skani.)


Nusprendžiame ir pavalgyti čia. Aš imu kalmarų žiedų patiekalą. Draugė – tuno kepsnį. Valgius vyrėjas akyse ruošia. Bet tik pirmi kąsniai dieviškai skanūs buvo. Po to patiekalas greito maisto prieskonį turėjo.


Pasisotinę ir atsimeditavę vandenyno vaizdu, einame į gatves. Tiesa, tų gatvių viena, gal dar antrą rastum Porto da Cruz. Nori nenori atsiduriama prie bažnyčios.


Pasidairome ir einame laukti autobuso. Iki jo dar vos ne pusvalandis. Neturime jėgų, sėdame ant šaligatvio.
Susirenka ir daugiau turistų. Pagaliau – važiuojam. Bilietas tiek pirmyn, tiek atgal atsiėjo po 4 eur žmogui. Kainos yra pagal zonas.

Mėgaujamės pakelės vaizdais.




Papildyta:
Link Portelos vėl brendame į rūką. Ar jis ir čia bus toks stiprus kaip vakar?


Toli gražu neprilygsta vakarykščiam.


Dar pakelės vaizdų.










Vėl autobusas sustoja Machico autobusų stotyje. vairuotojas dar rikteli keleiviams pereiti į ekspresą į Funšalį. Kažkas dar paklausia, ar šis autobusas važiuos į Funšalį. Taip važiuos, tik aplinkui. Mes laiko turim, važiuojame aplinkui.
Dabar autobusas jau užsuka į oro uostą.

Pakilimo tako kolonos.


Oro uostas nutolsta.


Apie Madeiros Santa Catarina oro uostą pridėsiu nebent tai, Kad oro uostas yra už 18 km nuo Funšalio miesto. Pirmasis lėktuvas –mažas vandens lėktuvėlis - Madeiros saloje nusileido 1921 m.
1960 m. Porto Santo saloje oro uostui imta naudoti nedidelė NATO lėktuvų bazė. Iki Funšalio keleiviai atplaukdavo laivu.
Buvo mintis pastatyti Madeiros oro uostą Paul de Serra plokštikalnėje. Bet jos atsisakyta dėl rūkų. Galiausiai pastatytas oro uostas dabartinėje vietoje. Dėl geografinės padėties čia leistis būdavo tikras iššūkis. Tik 2000 m. buvo prailgintas oro uosto takas pastačius dabartines kolonas. Dabar čia leidžiasi ir dideli orlaiviai.

Parvažiavę planavome užeiti į parduotuvę, pirkinius užnešti į namus. O tada jau tęsti pažintį su Funšaliu. Pamatome, kad žmonės lipa prie Lido Autonomia. Lekiame lauk ir mes.
Kitoje gatvės pusėje – įdomus pastatas. Tarsi sena įmūryta į nauja.


Jau trasoje. Šiandien eisime beveik tais pačiais keliais, kaip ir vakar. Norime pasiekti Fortaleza do Pico. Laukia status lipimas į kalną.
Pro Sao Pedro bažnyčią sukame link Santa Clara vienuolyno.


Pakeliui dar užsukame į das Cruzes apžvalgos aikštelę. Nieko blatno. Tik kad pačios aikštelės sienos azulėjomis nuklotos. Bet gana nešvaru ir apleista.


Neužeidamos praeiname muziejų Quinta das Cruz.


Prieiname Fortaleza do Pico. Priekyje vos yra vaikų žaidimų aikštelė ir kavinė.


Sukame link panoramos.






Į pačią tvirtovę įėjimo neradome. Turbūt jau nusivėlinome ir buvo uždaryta. Radau info, kad įėjimas nemokamas, bet dirba tik iki 18 val.

Leidžiamės kiek kita gatvele nei atėjome. Žemai – gražuolis katedros bokštas.


Papildyta:
Vandens kranelis das Cruz gatvėje. Madeiroje tikrai daug vietų, kur yra pritaisyti vandens šaltiniai.




Nusileidę dar kurį laiką maklinėjame jau gerai pažįstamomis gatvėmis. Bet kai ką atrandame ir dar nematyto: mokyklos pastatas. Labai gražiai sutvarkyta aplinka.


Vakarienė.


Šiandien tiek.

Nesudygo man Maciau, kad vokietes pirko su saknimis is karto, ko gero reikejo tokias pirkti

Gaila. Aš irgi norėjau su šaknimis imti. Bet iki namų tada dar buvo labai daug laiko. Galvoju, nukeips tos šaknys dar.