Madeira autobusu

Bet laikinasis takas netrunka įsilieti į senąjį akmeninį. Čia pat atsiveria ir pirmoji panorama.


Prieš pat draugės nosį iš viršaus nukrinta akmenys. Baisus šokas jai. Man irgi dreba kojos. Bet negi grįši atgal? Mažumėlę pastovime, paklausome. Ir tyliai, ant pirštų galų pramauname tą vietą.

Toks kelias vedė šios dienos žygyje.


Panorama tik gražėja.


Netrukus išgaruoja pirma nemaloni kalnų patirtis. Šiaip šis takas laikomas saugiu. Yra prižiūrėtas. Bet aplink juk stačios ir aukštos kalnų uolos. Kalnuose niekada negali dėl nieko būti visiškai tikras.

Dešinėje aukštai stačios uolos šlaite veda senasis Curral kelias. Tiesa, jis šiuo metu yra visiškai nenaudojamas, uždarytas.


Aplink pilna senų nudžiuvusių medžių.


Žvalgomės į visas puses. Visur taip gražu. Tai kalnai, tai priekyje vis artėjantis Curral kaimas. Ant kalnų viršūnių pasirodo debesys. Iš pradžių jie taip lengvai kabodavo užsikabinę už viršūnės. Vėliau debesų ima daugėti, jie sunkėja ir pilkėja.




Curral das Feiras jau čia pat.


Iš ten atėjome. Kelyje pasigirsta klegėjimai. Mus aplenkia pavieniai keliautojai. Kažkas kopia į viršų.


Curral.

Papildyta:
Ant kelio bordiūrų sėdi mus kelyje aplenkę žmonės. Klausiu, į kurią pusę Curral. Jie sako, kad galima eiti tiek į viršų, tiek į apačią. Į apačią einant kelias turėtų būti vaizdingesnis.
Paeiname važiuojamąja dalimi kiek į apačią.


Curral smarkiai toksta, artėja kiti kaimai. Klausiu keliu einančio vietinio, kur į Curral. Jis rodo į priešingą pusę, nei einame mes. Traukiu GPS. Taip, galima eiti ir apačia, išeiti į dar vieną pėsčiųjų taką. Bet kelias prailgtų. Šiandien nenusiteikę pavargti.
Tad grįžtame atgal į viršų. Pasėdime ant bordiūrų, kur sėdėjo mūsų pakeleiviai.


Štai nuo čia nusileidome.


Pamažėle važiuojamuoju keliu einame į viršų, dairausi vaizdų.


Atsisukame atgal. Ant kalno vos įžiūrėti miniatiūrinis statybinis kranas ir trikampės Estalagem Eira do Serrado viešbučio stogo viršūnės.


Curral ranka pasiekiamas.




Karšta. Noriu nusirengti. Bet žvilgt - ogi esu apsirengusi išvirkščia maikute.

Taigi, Curral. Vos priėję kaimelį, pamatome autobusų stotelę. Ji moderni. Švieslentė rodo artimiausio atvykstančio autobuso maršrutą ir likusį laiką iki jo. Čia pat esančios kavinės maloni darbuotoja kviečia užeiti. Mielai, tik pirma apžiūrėsime kaimuką.

Jau rašiau, kad Curral das Feiras slėnis į lietuvių kalbą verčiasi kaip Vienuolių slėnis. 1566 m. besislėpdamos nuo įsibrovėlių prancūzų čia prieglobstį rado Funšalio Santa Clara vienuolyno vienuolės. Pats kaimas įsikūrė beveik 200 metų vėliau.
19 a. vienuolių iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia Nossa Senhora do Livramento.


Užeiname į bažnyčią.




Čia pat ir kapinaitės.


Paprastos, kuklios.




Čia, kalnų ramybėje, atsigulti būtų didžiausia svajonė.


Lipame į Curral kaimelį.


Nuo kalnų, iš kur atėjome, vis smarkiau leidžiasi sunkūs pilki debesys.

Grįžtame į kavinukę, kur mus taip maloniai kvietė užeiti. Curral regionas garsus savo patiekalais iš kaštainių. Taigi, šios dienos gurmaniškąją pažintį skirsime jiems.
Lipame į terasą. Vaizdas čia fantastiškas.




Sakomės kaštainių likerio. Imame kepsnį su kaštainiais. Taip pat kaštainių pyrago desertui prie kavos.




Likeris fantastiškai skanus. Karštas patiekalas – toks per vidurį. Pyragas – visai šiaip sau. Bet aptarnavimas užtat superinis. Padavėja kas kelias minutes teiraujasi, ar ko netrūksta. Pamačiusi, kad fotografuojamės, pasisiūlo mus abi įamžinti. Galiausiai pasiūlo paragauti marachujos (passion, pasifloros) ir vyšnių likerių. Marachujos – fantastiškai skanus.

Pietūs atsieina kiek virš 20 eur už abi. Įskaitant arbatą paliekame 25 eur.
Iki autobuso laiko – geras pusvalandis. Einame dar pamarširuoti po kaimą.


Sukame pėsčiųjų gatve.






Grįžtame į pagrindinę gatvę. Akis paganome į madeirietiškus rankdarbius.




Papildyta:
Einame link autobuso.


Debesys jau beveik siekia Curral. Kiek nejauku net. Gerai, kad autobusas jau greitai.
Atvažiuoja 81 numerio autobusas. Vėl 4 eur. Veža pirma į galutinį tašką – Lombo Chao. Mums tai puiki ekskursija. Nes autobusas prasuka kaimus kaimelius.







Pagaliau grįžta į Curral, tik suka kitu keliu per kaimelį. Ir rieda į tunelį. Išlindęs – juda mums jau žinomu keliu iki Eira do Serrado. O ten.....



...... pienas....


Toks rūkas, kad už metro atrodo vientisa balta juosta. Dabar suprantu, ką reiškia saugotis rūkų Madeiroje ir visas išvykas pradėti kaip galima ankščiau.

Kad ir ne kas matyti, autobusas važiuoja gana greit. Žinau, kad kelias siauras ir vingiuotas. Iš priekio atlekia agentūrinis autobusas su turistais. Vos nebūna būmbt. Bet kažkaip išsivingiuoja abu vairuotojai.



Pagalvojau, va ir važiuok su kokia agentūra.
20 eur sumoki, o atveža pažiūrėti pieno....

Iš Eiros judame atgal link pagrindinio kelio. Raumenys kiek įsitempę, nes dabar jau mes išorinėje kelio dalyje, pačiu šlaito kraštu riedam.





Leidžiantis žemyn, rūkas mažėja. Medžiai ir kalnai vėl įgauna ryškius savo kontūrus, o bendras kraštovaizdis – spalvas.
Sėkmingai pasiekiame Funšalį.
Planuose buvo išlipti netoli Pico dos Barcelos apžvalgos aikštelės Funšalyje. Bet pagalvojom, kad Funšalio panoramų jau apsčiai matėme. Tad lipame Avenida do Mar.

1.Kokia spalvinga bažnyčia Nossa Senhora do Livramento. Ypač raudonas pagrindinis altorius.
2. O už pietus tikrai normaliai sumokėjot, juk ir likerio smaližavot
3. Jo, rūkelis . Tikrai nenorėčiau vairuotoja ten būti.

O čia tarp kitko. Zakopanės nuotraukas vėl matau

Abi vienu metu komentavome viena kitos reportažus.

Bažnyčios ten labai neįprastos. Vienos kuklios, kitos - prabangesnės. Bet beveik visose galima rasti azulėjų detalių.

Už pietus visada tiek palikdavome. Nes sąskaita būdavo 21-23 eur. už abi. Tik Porto Moniz savo viešbučio restorane valgėme brangiau. Bet tikrai ne skaniau.

Tas rūkas jau mums, keleiviams, buvo panika. Tai nenorėčiau vairuotojo vietoje atsidurti.

Zakopanės nuotraukos matosi? Tada . Ten vis praeina kažkiek laiko ir photobucket atnaujina rodymą. Šiam reportažui sukūriau naują fotobukieto paskyrą. Gal nebus tų kvailų nuotraukų nerodymų?

Tai kad nieko baisaus tas rukas, ne viena ir ne du kartus buvom papuole. Kam ta panika?

Gal jūs įpratę esat. Mums tikrai nebuvo smagu. O ir kiti su mumis įlipę keleiviai ohhh'sėjo.

Na, be abejo, ne sauleta, bet panikuoti net minciu nebuvo. Mes ne tik automobiliu vaziuodami esam pateke, vienas didziausiu buvo kylant i Cabo Girao, bet ir tokie debesys uzplaukdavo einant link Pico Ruivo virsunes.

Prisimenu jūsų žygį į Pico Ruivo. Kai pati ruošiausi į ten, vis prisimindavau jūsiškį žygį.

O aš dar papasakosiu, ką nuveikėme grįžę iš Vienuolių slėnio:

Lankysime netoli namų esantį fortą Fortaleza de Sao Tiago.






Automobiliai.




Fortas pastatytas 1614m. Šiuo metu čia veikia restoranas ir šiuolaikinio meno muziejus. Beje, muziejus išeiginėmis ir šventinėmis dienomis nedirba. Tad pavaikštome tik po fortą.






Vaizdas nuo forto į "mūsų" pusę.


Ir - į priešingą.


Papildyta:
Fortas išsidėstęs per kelis aukštus.


Vaizdas į senamiestį ir Igreja do Socorro bažnyčią.


Mažas langelis kažkuriame forto bokšte.


Išeiname į gatvę, sukame link Igreja do Socorro. Gatvelėje.


Igreja do Socorro - senamiesčio parapijos bažnyčia. Pastatyta 16 a., Funšalio globėjo šv. James Jaunesniojo garbei. Po poros šimtmečių buvo sugriauta per žemės drebėjimą. Šiuo metu bažnyčioje esantys paveikslai ir drožiniai skirti Dievo motinai. Tačiau kiekvieną gegužės 1-ąją čia vyksta iškilmės, skirtos šv. James.

Nuo bažnyčios grįžtame senamiesčio – Zona Velha – Santa Maria gatve. Be proto jauku čia. Ir daug piešinių ant pastatų. Pažeriu visą puokštę.







Ir skalbinių džiovinimo ypatumai.


Sala gėlių, o žiedų beveik nerodau.


Papildyta:
Vėl - piešiniai:

Dar nesame buvę prie Igreja do Colegio bažnyčios. Be to žinau, kad sumokėjus eurą, galima užlipti į apžvalgos aikštelę pasigrožėti Funšalio panorama su katedros bokštu. Atidaryta nuo 10 iki 15 val. Deja, nė karto nespėjome.



Ir gražioji aikštė prie jos.


Aikštė labai graži, tikrai verta užsukti. Aplinkui daug gražių pastatų. Tik man buvo kažkoks nefotografavimo momentas, tai nuotraukų daug neturiu.

Patraukiame link Igreja Sao Pedro - nedidelės bažnytėlės su gražiu ir išskirtiniu, azulėjomis išklotu interjeru, gražiais paveikslais. Bet mūsų vizito metu bažnyčioje vyko mišios. Trumpai pasimeldėme su visais. Bet nuodugniau apžiūrėti bažnyčios nebuvo kaip.


Truputį pakylame į kalną link Santa Clara vienuolyno. Igreja Sao Pedro smaigalys.


Sukame link namų į netoli esantį miesto parkelį.






Išeiname į gatvę.


Žiūrim į parką iš gatvės. Gulbė mėgaujasi SPA.

O tų portugališkų grindinių grožis kažkaip įstrigo jie man ir žemyninėj dalyj, panašiai kaip ir azulėjos

Kad nežinočiau, jog buvai Madeiroj, sakyčiau kad vaikštai po kurią nors Kanarų salą-architektūra ir gamta tikrai labai panaši