Madeira autobusu

Kuo puikiausiai

Aš pati angliškai nelabai moku.
Bet susikalbėdavome. Kas dirba turizmo sektoriuje, angliškai kalba. Arba vokiškai, nes labai daug vokiečių poilsiautojų. Arba bent jau jų darbui būtiną informaciją pasako. O jei ir nesusikalbi, tam juk rankos yra. Žmonės geranoriški. Gal ne tiek, kaip italai. Bet vis vien pasakys, parodys, nuves, jeigu reikia.

---

Pagaliau tvirtai stovime ant žemės. Laikas įgyvendinti tą kelionės dalį, kuri ir buvo planuota šiai dienai. Važiuosime iki Cabo Girao skardžio.

Iš namų darbų žinau, kad skardis pasiekiamas raudonuoju Rodoeste autobusu. Grafikuose yra tik vienas autobuso numeris, važiuojantis į Cabo Girao. Kartą per dieną. Aišku, jis jau išvažiavęs. Bet iš forume rastos info sužinojau, kad netoli Cabo Girao gali pavėžėti Rodoeste autobusas Nr. 7. (Tas, kuris važiuoja tiesiu keliu per Via Rappida – netinka.)

Geltonojo autobuso kioskelyje pasitikslinu, kur yra stotelė į Cabo Girao. Darbuotoja pasako, kad eiti į raudonąjį ir mosteli, kuria kryptimi. Taigi, einame Avenida do Mar. Rodoeste autobuso kioskelis yra prie pat mūsų viešbučio pagrindinio pastato.
Kioskelyje paklausiu ir paprašau bilietų. Raudonmarškinis diedulė duoda du bilietus (2,75 eur kainuoja vienas), pasako autobuso numerį ir atvykimo laiką. Dar 15 minučių.
Į Cabo Girao pusę važiuoja ir daugiau autobusų numerių. Reikia klausti kioskelyje arba vairuotojo.

Netoliese stovinikuoja kitas raudonmarškinis vyrukas su papke rankoje. Tai pakalba su bilietų kioskelio pardavėju, tai su praeiviais.
Galiausiai pamatome atvažiuojantį autobusą, numeris lyg ne mūsų. Vyrukas su papke kalba su vairuotoju, mes klausiam, ar į Cabo Girao važiuoja. Sako, ne. Viskas, nuo šios minutės turime savo globėją.
Atvažiuoja dar vienas autobusas. Tas pats vyrukas kažkam iš minios pamoja, kad liptų. Mums rodo „nao, nao“.
Atvažiuoja dar vienas – minėtas vyrukas mums rodo, kad liptume. Ir kaip suprantu, vairuotojui pasako, kur mums reiks išleisti.

Taigi, jau autobuse. Dar ir pati vairuotojo paprašau, kad sustotų. Be to įsijungiu GPS ir seku kelią.

Autobusas lekia labai greit. Bet stotelių daug. Žmonės tai įlipa, tai išlipa. Kelias vingiuotas, suka pro kaimelius, slėnius. Važiuojame labai ilgai.


Akių neatitraukiu nuo kraštovaizdžio: žemai žemai kairėje mėlynuojančio vandenyno, žirnio dydžio namukų ir dešinėje - vos matomo kalno viršaus. Vietomis autobusas prasuka stačiu skardžio pakraščiu. Vietomis akis džiugina ir stebina nesibaigiančios bananų plantacijos. Arba vynuogių.
Šlaituose terasomis lipa įvairių spalvų daržai. Ir oranžiniai namų stogai. Namai visur gražūs. Tik vienas kitas – sugriuvęs.

Kažkur kaimelyje įlipa jauni vyrukai, turistai, su bliūdeliais ant kuprinių. Galvoju, turėsime pakeleivius. Autobusas sustoja, vairuotojas šūkteli ir jau keliasi mūsų pajudinti. Tikrai, išlipame visi keturi. Užklausiu, ar jie - į Cabo? Taip. Kviečia eiti kartu. Bet jų kojos - ilgos. Mes pasirenkame savo Caminho.

Nuotrauka su mūsų pakeleiviais ir vieta, ties kuria sustoja autobusas. Beje, laiptais prie bažnytėlės nelipome. Mat buvau prisiskaičiusi, kad neverta.


Pėstute iki Cabo Girao visai netoli. Einame gerų 15 minučių. Paskui pamatome apžvalgos aikštelę, pasileidžiame link jos.


580 metrus siekiantis Cabo Girao skardis garsus tuo, kad tai aukščiausias Europoje skardis, žiūrintis į vandenį.


Apžvalgos aikštelė turi dar vieną atrakciją: stiklines grindis. Prieš žengiant pirmą žingsnį norisi dar ilgai pagalvoti...




Žvilgsnis į Funšalio pusę.


Atsibūname ir einame į poilsio aikštelę pavalgyti. Iš kuprinių traukiame savo maistą, bet nespėjame nė pirmo kąsnio nuryti, kaip iš visų pusių mus apspinta driežai. Gal kokių penkiolika. Iš kiekvienas kėsinasi į mūsų pietų turinį įlįsti. Nežinau, kas ten juos taip viliojo: agurkas, duona ar lietuviški lašinukai? Trepsim. O jie – nebijo. Žaidžia su koja kaip kokie kačiukai. Pasidarė labai baisu. Greitomis stačiomis sukimšome po kelis gabalus lašinukų ir nešėme kailį kuo toliau.

Tiesa, prie Cabo Girao buvo vienintelis tualetas Madeiroje, už kurį mokėjome pinigus (0,50 eur).

linole, kiek grožių pamatėt
O kelionė be nuotykių juk būtų neįdomi, tiesa? Svarbiausia, kad nuotaikos jums ta pradžia nesugadino

Lauksiu tęsinio

Ta pradžia net savotiška atskira kelionė buvo.

Taigi, dabar laukia ištvermingoji kelio dalis: pėstute leisimės iki namučių.

Dar namuose išstudijavau galimybę nuo Cabo Girao pėstute nusileisti iki artimiausio kaimelio Camara de Lobos. Pabūti jame ir trepsėti pakrantės promenada link mūsų viešbučio. Mano galva, šis žygis kelionės pradžiai labai tiko. Nes nereikia toli važiuoti; gražūs vaizdai; bet kada galima mesti ėjimą ir įsėdus į miesto autobusą, grįžti namo.

Atgal nuo Cabo Girao turbūt būtų galima grįžti ir autobusu, iš tos vietos, kur išlipome iki čia atvažiavę. Bet net nesidomėjau ta galimybe.

Ėjome apsiavę basutėmis. Nors kelias vietomis buvo kiek apleistas: užneštas žvyru, apkritęs lapais ir žolėmis ar jį užkariavusi pieva. Smagiau butų buvę su kedukais.

Vos išėję iš apžvalgos aikštelės teritorijos sukame į Funšalio pusę žemyn keliu, vedančiu prie viešbučių.


Praėję juos, toliau traukiame važiuojamąja dalimi ir dairomės, kur bus kokie laipteliai ar takelis žemyn link vandenyno. Manau, tų laiptų ir takų turėtų būti ne vienas, nes vėliau praėjome daug rodyklių su veredų ir levadų nuorodomis. Mes sekame nuoroda Caminho Velho do Rancho.





Matyti Cabo Girao apžvalgos aikštelė.


Bus stogas. Arba tvora. Arba naujas toboggan.


Kelias tai cementinis, tai akmenuotas, tai žvyras, tai laiptai, tai ėjimas važiuojamąja dalimi. Kelias labai įvairus, vaizdai – ne nuobodūs, besikeičiantys.


Daržai:


Galima sakyti – pirmoji levada.


Vis dar stebina bananų plantacijos. Tiesa, pakrantėje tų didžiulių plantacijų mažiau. Bet beveik kiekviename kieme auga po keletą bananų augaliukų. Kaip kad pas mus serbentų.


Galiausiai pasiekiame miestą.

Papildyta:
Tingiu iš kuprinės trauktis GPS. Kažkur ne ten pasukame. Nuklystame. Užtat pataikome į fantastišką reginį: Camara de Lobos kaimo bažnytėlė taip gražiai pasislėpusi tarp uolų.




Čia kažkiek pamedituojame. Pasidairome į krantus – stačias uolas, brendančias į vandenį.


Sukame atgal į miestą. Madeirietiški drabužių džiovinimo ypatumai. Tiesa, dažniau išvystame į medines langines įkištus drabužius.


Padarome nemažą lankstą, kol apeiname gana ilgą ir gilų tarpeklį.
Pagaliau išvystu tunelį. Esu šimtu procentų tikra, kad einame teisingu keliu. Nes čia TAS tunelis, kurį turime pereiti, kad atsirastume Camara de Lobos.



Prieš lįsdamos į tunelį dar pasigrožime tarpekliu, kurį ką tik apėjome.


Drąsiai žengiame į tunelį. Jis nėra ilgas. Padarytas platus šaligatvis pėstiesiems. Skaičiau, kad žiemos metu tunelis buvo uždarytas patvarkymui. Atidarė likus keletui mėnesių iki mūsų kelionės.
Tunelyje geras aidas. Einame ir kaip mažvaikės šūkaujame. Iš priekio klaikiu garsumu atriaumoja britva. Likusią kelio tuneliu dalį tenka eiti stipriai išsižiojus.

Hola, Camara de Lobos.


Geros pusantros valandos neskubant užtrunka nuo Cabo Girao pėsčiomis pasiekti Camara de Lobos.

Camara de Lobos pro bažnytėlę pirmiausiai patraukiame prie vandenyno. Pirmąkart gyvenime esu prie vandenyno. Tad rūpi jį paliesti. Pauostyti. Palaižyti.
Ilgai sėdime paplūdimyje ant akmenų.


Cabo Girao pusėje matome plaukiantį senovinį laivą su burėmis. Tai Kolumbo laivo „Santa Maria“ replika, specialiai pastatyta 1998 metais Lisabonoje vykusiai EXPO parodai.


Sukame atgal į kaimą. Jaukios ir ramios gatvelės.




Žvejų kaimelio Camara de Lobos pavadinimo kilmė susijusi su ruoniais. 1419 metais išsilaipinę pirmieji gyventojai čia rado tūkstančius ruonių. Deja, per 500 metų situacija visiškai pasikeitė. Per pastarąjį dešimtmetį regiono vadovybė skiria dėmesį šių gyvūnų išsaugojimui.
Camara de Lobos yra pagrindinis salos žvejybinis taškas. Dažnas jų laimikis –Madeiros regionui priskiriama Scabbard‘žuvė. Tai 800 m. gylyje gyvenanti žuvis, kuri gaudoma naktį.
Aukštai kalnuose sirpsta vynuogės, iš kurių gaminamas vynas.
Camara de Lobos kaimelį labai mėgo britų politikas Vinstonas Čerčilis.

Kaimelio centre tiršta žmonių. Greitomis pažiūriu į krantą.


Panaršau pro krante stovinčius laivus.


Vinstono Čerčilio vardu pavadinta kavinė.


Jis mėgo čia tapyti. Yra net pažymėta vieta, nuo kurios Camara de Lobos jam atrodė gražiausia.


Camara de Lobos planavome išgerti ponchos – tikros madeirietiškos, išsuktos su mentele. Tą čia padaryti rekomenduoja visi kelionių gidai. Bet „išsimušame“ iš miestelio. Grįžti tingime. Dar tiek kelio priekyje laukia.
Metame paskutinį žvilgsnį į vandenyne plūduriuojančius laivus ir sukame į pėstiesiems skirtą promenadą Passeio Publico Maritimo, kuri ves link namų...

Sukame promenada:


Apačioje kažkas deginasi.


Vis atsisukame pasigrožėti fantastiška Camara de Lobos panorama.


Priekyje jau matyti garsiausi ir didžiausi Funšalio paplūdimiai: Praia do Arieiro, Praia Nova ir Praia Formosa.


Pėsčiųjų takas veda per tamsaus smėlio paplūdimį.




Sustojame pailsėti. Užmatome lavos kalną. Einame palaipioti.


Nuo lavos kalno - į krantą, iš kur atėjome.


Arukarijos - vieno iš Praia Formosa viešbučių puošmena.


Artėjame prie tunelio Praia Formosa paplūdimio pabaigoje.

Prieš gerą mėnesį iki mūsų kelionės po remonto atidarytas Doca do Cavacas tunelis. Mūsų pirmasis saloje praeitas tunelis. Apšviestas, jaukus. Tik kad drėgnas.


Išėję iš tunelio, pasigrožime nuo prie jo esančios apžvalgos aikštelės.
Iš kur atėjome:


Vieno iš pakrantės viešbučių lavos baseinas.


Skulptūra Madeiros atradėjui - J. G. Zarco Ponta da Cruz gatvėje.


Sukame į plačią pėsčiųjų pakrantės tako dalį.


Vaizdai žavi.


Prieiname prabangių viešbučių zoną.




Čia takas jau suka nuo vandenyno. Kyla į kalną. Yra tvankus, erzinantis daugybės praeivių ir mašinų keliamo triukšmo.


Pajuntame, kad esame labai pavargę. Kad norime valgyti, bet jėgų turime tik įgriūti į lovą. Tuo neįdomiu keliu einame gerą pusvalandį. Saulutė jau suka į lopšį.

Greitomis iš toli padarau kadrą Reid's Palace viešbučio - vieno iš seniausių - gal net pačio seniausio (informacijoje randu, kad įkurtas ankščiau nei Ritz) - ir prestižiškiausių Madeiroje, buvusio britų bastiono. Po šiai dienai viešbutyje yra išlikusi angliška tradicija "penktos valandos arbatėlei".


Diena buvo tobula. Trepsėjimo poreikis patenkintas iki maksimumo.
Gailiuosi, kad nebuvau įjungusi žingsniamačio. Koks 20 km tikrai būtų.

Boa noite.

Kuo toliau, tuo labiau viskas patinka Keliauju su jumis koja kojon

Įsitraukiau jūsų pasakojimą į Favorites. Esu buvus ir Madeiroj, esu bandžius ir praėjus ir keliomis levadomis, tad labai malonu atgaivint prisiminimus. Aš paprastai keliauju naudodamasi viešuoju transportu (auto mes tiesiog nevairuojam), tad man labai smagu matyti, kad tokiu būdu keliaujančių lietuvių vis daugėja. O kai atsiranda netinginčių, norinčių ir negailinčių savo patirtimi pasidalinti su visais, tai išvis
Laukiu jūsų įspūdžių

Iš tikrųjų savo pasakojimą apie mūsų klaiones po Madeiros salą dar tik pradedu. Šiandien pasistengsiu pateikti dar vieną gražios visomis prasmėmis dienos gabalėlį.



Ačiū. Bent viena - bendramintė. Lauksiu jūsų komentarų. Galbūt kažkur kažką buvo galima padaryti kitaip. Gal jūsų patirtis - kitokia.

Dėl pasidalinimo patirtimi - todėl ir rašau savo fotoreportažą, kad lietuvaičių, keliaujančių po Madeirą autobusais, pasakojimų taip ir neradau. Ir iš vis labai mažai tos buitinės informacijos apie keliones po šią salą. Nors žinau, kad lietuviai gana dažni Madeiros lankytojai. Tuo teko įsitikinti ieškant viešbučių ir skaitant atsiliepimus apie juos. Mums pačioms teko net tris kartus sutikti klaipėdiečių šeimą

Informaciją savo kelionei rinkausi iš Tripadvisor tinklapio.

Ech kaip gražu ir kaip įdomu. Ir kaip visad-taip linoliškai aprašyta ir atvaizduota
Seku įdėmiai toliau, paslapčia pasvajodama ten atsidurti pati

Jsgute, nuoširdžiai linkiu Tau pamatyti Madeirą. Manau, turėtų patikti.
O kad taip gražiai apie reportažą atsiliepi, tai dar gabaliuką pasakojimo įdėsiu.


2014-06-10 Antradienis. Vienuolių slėnis: Eira do Serrado – Curral das Feiras.

Šiandien jau keliausime pagal iš anksto sudarytą planą. Vyksime autobusu iki Eira do Serrado vietovės. O toliau leisimės pėstute žemyn link Curral das Feiras.

Tiesa, padarome nedidelę korekciją savo planams: neiname į septintos valandos autobusą, bet leidžiame sau kiek ilgiau pamiegoti. Keista, bet Madeiroje miegodavome ilgai. Nebuvo taip, kaip kad jau kelis metus iš eilės, kai nubustume 4 val. ir nerdavome į trasą. Čia keldavomės kokią 6-7 val., su žadintuvu.

Šis rytas gana tylus. Juk Portugalijos valstybės diena šiandien. Taigi, nacionalinė šventė. Šį maršrutą specialiai derinau prie šventinės dienos. Nes į tą pusę autobusų grafikas palankus tiek darbo, tiek šventinėmis dienomis. Tad jei ir būtų kokia painiava dėl grafikų, vis vien namo parsirastume.

Rytas saulėtas. Pusryčiams desertui suvalgome su kava po pusę vidutinio dydžio portugališko pyragėlio Pastel de natas. Skanu. Bet nesame saldumynų mėgėjos. Tai tik paragaujame.

Einame į geltonųjų/pilkųjų autobusų (horariosdofunchal interurban) stotį prie funikulieriaus.
Stotelėse pakabintos lentelės, iš kurios kur važiuoja autobusas. Mums reikalingas 81 numeris, kryptis - Curral das Feiras.

Netoliese sustoja kitas autobusas, dėl visa ko klusteliu vairuotojo, kur autobusas iki Eira do Serrado. Jis mosteli visai į kitą autobusą, ne toje stotelėje, kuri rodo 81 numerį. Klusteliu nurodyto autobuso vairuotojo, taip, jis važiuoja iki Eira. Taigi, rekomenduoju visada klausti, tikslintis.

09:05. Už bilietą iki Eira do Serrado sumokame po 4 eurus ir pirmyn. Noriu atkreipti dėmesį, kad vos keli 81 numerio autobusai suka iki Eira do Serrado. Kai kurie jų važiuoja tiesiai į Curral. Tad išlipti reiktų prieš tunelį ir dar nemažai paeiti iki Eira. Tas būtų laukęs ir mūsų, jei būtume važiavę septintos valandos autobusu.
Ši info svarbi ir tiems, kas planuoja eiti atvirkštiniu variantu: pradėti Curral ir kilti iki Eira do Serrado.

Iš pat ryto keleivių nedaug. Autobusas lekia kaip išprotėjęs. Tai miestas, tai skardžiai, tai namai. Galiausiai atsiduriame užmiestyje ir mišku stačiu serpantinu vingiuojame į viršų. Miškas retėja. Vis pasirodo ryškios kalnų viršūnės. Žaliuojantys medžiai. Neįsivaizduojamame aukštyje besisukantis serpantinas. Tarpeklyje – plati, bet beveik išdžiuvusi kalnų upė. Auštų stačių kalnų metamuose šešėliuose – tamsūs slėniai ir skardžiai.


Prieš tunelį autobusas suka į kairę, rieda siauru keliuku iki Eira do Serrado. Netrukus lipame.


Čia pat - Estalagem Eira do Serrado – populiarus viešbutis šioje vietoje. Suvaikštome į tualetus. Nuperku lauktuvių – siuvinėtų rankšluostėlių. Nusiperkame maišelį kaštainių skonio ledinukų.


Ir sukame pro Estalagem Eira do Serrado į viršų link apžvalgos aikštelės. Takas vaizdingas, lengvas, retais laiptais, švarus, apsaugotas.
Eira do Serrado: 1094 m.


Apžvalgos aikštelėje vėsu. Žmonių nedaug. Prie viešbučio buvo vos keli automobiliai ir vienas autobusas. Bet turistus palikome žemai, parduotuvę siaubiančius. Tad čia medituojame. Suvalgome dar Funšalyje nusipirktus vietinius trumpavaisius bananus.
Aplink – KALNAI. Ir žvilgsnis į aplink kalnų apsuptą ir šešėlyje snaudžiantį Curral kaimuką, kur mes ir leisimės.


Ilgą laiką buvo manoma, kad Curral das Feiras slėnis yra pats vulkano kraterio dugnas. Tačiau šių dienų geologų nuomone, šis paviršius susiformavo kaip ilgų erozinių procesų pasekmė.

Metas į kelią. Iš apžvalgos aikštelės veda tas pats takas.


Kol nulipome, žmonių aplink viešbutį padaugėjo. Jau atvažiavę net keli turistiniai autobusai. Čia vis suka lengvieji automobiliai, mikriukai, taksi.

Netoli šios vietos eina Levada do Curral. Nors mūsų planuose jos nebuvo, bet noriu pasidalinti perspėjimu. Sunflower gido atnaujinimuose randame perspėjimą, kad levanda yra sugadinta, pavojinga. Ėjimas levanda yra draudžiamas.

Nedelsiame pradėti žygį pėsčiomis. Sunflower gidas liepia eiti iki tos vietos, kur išleido autobusas ir ieškoti rodyklės su Eira do Serrado. Nuo čia turi prasidėti akmeninis takas žemyn. Bet čia - statybos, vietovės nuoroda užkišta už skydų. Randame tik ranka užrašytą plakatą Curral. Ir viskas. Susierzinu. Negi čia važiavome tik tam, kad į Curral pasidairytume iš apžvalgos aikštelės?


Bandau ieškoti kitokio tako, kiek pasuku keliu, kuriuo čia ir atvažiavome autobusu.
Dar nufotografuoju nacionalinę Madeiros gėlę - Echium candicans. Angliškai skambančia kaip Pride of Madeira. Rusiškai vadinamą Kukurūzka. O va madeirietiškai ir neatsimenu, kaip.


Greitai suvokiu, kad jei ilgiau eisime šiuo keliu, tepasieksime tunelį, vedantį į Curral. Bet jokiu būdu ne pėsčiųjų taką. Jaučiu artėjantį nusivylimą, kad negi teks laukti prie tunelio artimiausio autobuso ir juo važiuoti į Curral...

Bandome paskutinį šansą: grįžtame atgal iki Eira autobusų stotelės ir einame klausti į statybų aikštelę, ar yra kažkokia galimybė nusileisti iki Curral. Statybininkas nuveda. Pasirodo, statybų teritoriją juosiančioje tvoroje yra tarpelis, kuris ir atveria kelią į mūsų tikslą. Ant grindinio kreida net balta rodyklė nupiešta. Padėkojame statybininkui. Ir leidžiamės žemyn. Tiesa, ne akmeniniu senuoju keliu. O statybininkų grunte iškirstais laiptais.