Madeira autobusu

Einame Estrada da Vigia keliu į vandenyno pusę. Už nugaros likęs miestelis.


Vandenynas ir prie jo esanti Capela de Sao Roque koplytėlė.


Atsižiūrėję sukamės atgal. Vis dar stebina aukšti cukranendrių stiebai.


Kažkur apačioje kelias veda į tunelį.


Kalnai.


Grįžtame į tą pačią apžvalgos aikštelę. Išsitraukiame dėžutę su pietumis. Besigėrėdamos vaizdu užkandame.


Tuo pat keliu leidžiamės žemyn. Pasiekę miestelį, jau sukame kitomis gatvėmis. Kažkur kampe užmatome mums reikalingo autobuso stotelę. Laiko dar per akis. Einame link Vulkaninių urvų.






Prieiname upelį. Norisi eiti šalia jo. Bet nėra jokio priėjimo ar nulipimo. Sukame į artimiausią posūkį, galvojam patekti prie upelio. Prie įėjimo sėdėjusi moteris labai keistai į mus pažiūri. Atsimušame į akligatvį. Pataikėme į kažkokį 112 centrą. Išrikiuotos greitutės, įvairių dydžių gaisrinės mašinos, policijos automobilis, dar kažkas. Sukamės.

Einame tolyn.




Pasiekiam automobilių stovėjimo aikštelę, esančią šalia vulkaninių urvų.


Sukame link jų.






Grutas de Sao Vicente - prieš 400 tūkst. metų susiformavę urvai lavai iš kalnų veržiantis žemyn.
Deja, į patį muziejų nenueiname. Ekskursija tik anglų kalba (ir portugalų). Draugė angliškai nekalba visai, aš - tik paprastus pokalbius tesuprantu. Tad pagailime 7 ar 8 eurų. Kitas dalykas - nespėtume į planuojamą autobusą.
Tad sukame atgal.

Einame pėsčiųjų taku iki koplyčios.


Takas bėga palei Sao Vicente upę.


Pereiname upę plačiu ir tvirtu mediniu tiltu.


Toliau takelis veda kalno papėdėje ir suka į nedidelį tunelį su arkomis.


Vaizdas nuo kelio.




Einame keistuoju Sao Vicente tiltu.


Apeiname koplyčią.


Einame link pakrantės viešbučių. Palyginimui - kokie aukšti kalnai aplinkui.

Sustojęs upės vanduo ir vandenynas.


Vandenynas ties Sao Vicente kaip niekur kitur žydras. Tolumoje matyti pirštas, ant kurio įsikūręs Seixal.


Čia labai karšta. Tad sukame atgal. Einame tuo pačiu taku.




Sukame į miestelį.


Iki 16:10 valandos Nr. 150 autobuso į Santa dar geras pusvalandis. Sukame po senamiestį.


Futbolas labai populiarus. Čia irgi daug važinėjančių su vėliavomis.


Ateiname į stotelę.


Vienas dryžuotas autobusas stovi. Stotelėje prisirinkę nemažai žmonių.
Ties autobuso išvykimo laiku atvažiuoja kitas autobusas. Vairuotojai kažką pašukavę, susikeičia vietomis. Susirenka visas šmutkes ir sėda į naują vietą. Ką žinoti, į kurį lipti?
Klausiu prie vieno, ar į Santa? Sim. Vairuotojas nekalba angliškai. Klausiu, ar iš Santa "possible - rodau pirštais einantį žmogų - para Porto Moniz"? Sim. Ir vairuotojas irgi pirštais pazigzaguoja. Taigi, perku bilietus. Vienas vėl kainuoja 2,60 eur.
Išvažiuojame.

Vėl sukame tuneliais. Paskui Seixal. Paskui - Ribeira da Janela.


Iš Sao Vicente iki Porto Moniz kelionė autobusu trunka kažkur 40 minučių. Šis autobusas nesuka prie mūsų viešbučio. Važiuoja tiesiai į kalną ER101 keliu, viena iš stotelių netoli bažnyčios.
Paskui leidžiasi kažkur... Sustoja. Laukia. Šalimais suskamba skambutis. Po 5 minučių suguža pulkas mokinių. Pajudame. Iki Santa važiuojame apie 15 minučių. Kylame link tos viršūnės - Pico do Caldeiro, kur ėjome ryte. Paskui viršumi lygiu keliu rieda link Santa.

Mes išlipame prie bažnyčios, autobusas nuvažiuoja dar toliau.
Bažnyčia remontuojama, tad prie jos neiname.

Santa kaimas ne toks ir mažas iš pirmo žvilgsnio pasirodė. Plačios gatvės, gražūs namai. Po jį nemarširuojame. Ieškome kelio žemyn, į Porto Moniz.

Sunflower gidas rašo, kad leidimasis žemyn užima 1 val. 15 min. Trasa yra 3 km ilgio. Ši trasa įvardijama kaip vidutinio sudėtingumo. Bet mums ji pasirodė juokinga. Na, nebent kad stati. Kitų aspektų nematau.

Kam įdomu, GPS rodo, kad nuo Santos yra takelis, vedantis iki funikulieriaus prie Achadas da Cruz. (Nežinau, koks praeinamumas.) Funikulieriumi galima nusileisti žemyn, iki Calhau das Achadas. Nuo Santa iki funikulieriaus kelias nebūtų labai tolimas, apie pora km. Širdį kiek skauda, kad nėra kada pasiduoti į tą pusę. Bet gi visko neaprėpsi.

Šiaip visai smagi neilgai dienai ar geram pusdieniui trasa gautųsi. Iš Porto Moniz keliamasi iki Vigia ir Pico do Caldeiro (kur mes ėjome ryte). Tada nedideliu keliuku iki Santa. Tada - iki funikulieriaus. Ir grįžtama atgal į Santa, nuo kurios leidžiamasi žemyn.
Va ir sufantazavau.

Leidžiamės ieškoti kelio.


Veda tiesus asfaltuotas kelias. Apžiūrime namus.


Gėlės tokios pažįstamos. Ir turbūt medingos, nes aplink tiek daug bičių sukasi.


Piktas šuo.


Visa apleistos sodybos pieva pilna mambrečių.


Namai retėja.


Smagu pažiūrėti ir į daržus. Išžiūrim, kokios kultūros auga. Labai mažą dalį pažįstame. Ir vienbalsiai pritariame, kad daugumai daržų trūksta darbščiųjų lietuvaičių rankų.


Užleisti plotai.


Apleistų pakelių gėlės.


Ir puošnių didelių vilų puošmenos.

Dar viena gėlė, pas mus auganti tik vazonuose.


Netrukus namų pakelėje nebelieka. Beliekame tik mes, žygiuojančios keliu. Aplink nė gyvos dvasios.


Man čia taip gera. Ramu, tylu ir gražu. Tai daržai šalia. Tai tolėliau stačiuose žaliuose slėniuose raštus išraižę miškai.


Asfalto kelias pereina į cementinį.


Neužilgo jau išvystame vandenyną.


Vėl pakelės gėlės.


Žemai apačioje matyti kelias, kuriuo čia užkyla automobiliai.


Pasirodo pirmoji Porto Moniz panorama.


Sukame galvą į kairę - čia terasomis išsidėstę daržai ir vynuogynai.
Rekultivacija Madeiroje prasidėjo dar senovėje, atvykėliams pradėjus stumti vietos gyventojus. Auštuose stačiuose šlaituose nieko nebuvo įmanoma auginti. Tad buvo pradėtos rengti terasos.


Kelias ima vingiuoti žemyn. Priešais matyti kalnas, į kurį lipome ryte.

Pagaliau pasiekiame apžvalgos aikštelę.


Pasėdime čia kiek, pasigrožime. Dar užkremtame, atgauname jėgas. Ir - į kelią. Užmatome laiptelius, trumpinsime kelią. Šalia laiptų - mimosa.


Kelias kurį laiką eina šešėlyje esančiu šlaitu. Tematome tik uolą. ir girdime šalimais bėgantį vandenį.
Dabar jau sukame į senovinį madeirietišką akmeninį kelią.


Kelias labai vaizdingas. Visada lydi tai vandenynas, tai žali slėniai, tai Porto Moniz panorama.






Pagaliau pasiekiame miestelį.


Atsirandame prie bažnyčios.
Kelio pabaiga. (Gal būt kažkam - pradžia - bet tik tuo atveju, jei kylama ir leidžiamasi tuo pačiu keliu. Einant šiuo keliu aukštyn vaizdo jokio nebūtų turbūt.)


Dar sukame į miestą.


Bandome eiti dar neitomis gatvėmis.

Pareiname į viešbutį. Recepcijoje matome, kad tik mūsų numerio langelyje nėra raktų. Vadinasi, kol kas esame vienintelės viešbučio gyventojos.

Šiandien turiu padaryti du svarbius darbus: užsiregistruoti skrydžiams namo. Ir užsakyti transferą į oro uostą. Einu į balkoną, kur leidžiasi vagiamas kaimyninės kavinės internetas.


Registruotis skrydžiams namo sekasi neblogai. O štai su Madeira airport tranfers pastringu. Negana kad mobiliuoju labai sunku įvesti duomenis, bet dar nepavyksta užbaigti veiksmo.
Leidžiuosi žemyn, galvoju, užsakysiu su stacionariu viešbučio kompiuteriu. Gėda, bet nesugebėjau įsijungti kompo... Išmaigiau visus mygtukus, ištikrinu kištukus, bet jis nesureagavo. Mūsų viešbutyje recepcijos darbuotojų beveik niekada nebūna. Parašyta kreiptis į barą arba suvenyrų parduotuvę. Bet argi eisiu ieškoti?
Bandau dar kartą su telefonu per viešbučio wifi. Lyg ir prasisuko. O lyg ir ne. Žinau, kad anąkart buvo kitaip.
Ką gi, lauksiu elektroninio laiško.

Visą valandą sugaišau su tomis rezervacijomis. Einam vakarienės. Juk paskutinis vakaras Porto Moniz.

Šiandien oras labai šiltas, vandenynas - ramus.
Papildyta:
Prasukame promenada. Bet mažai kas dirba. Į barus nenorim.
Sugalvojame, kad grįšime į savo viešbučio restoraną.
Sėdame lauke, kaip tik po mūsų kambario balkonu.
Užsisakome Espada žuvies kepsnį su marachujos padažu. Funšalyje mūsų gatvės kavinukėje šis patiekalas buvo labai skanus.
Čia jis - šiaip sau.
Už vakarienę sumokame brangiausiai visos viešnagės Madeiroje laiku.

Pilvams prakratyti einame pasivaikščioti. Nueiname iki prieplaukos.


Tada sukame prie fortą ir netoli jo esančias uolas.


Saulelė jau pasislėpusi.


Vandenynas tyliai ošia, išmesdamas vos vieną kitą didesnį purslą. Gatvės tuščios. Sutinkame vakarykščius du žmones.


Pakeliui pamatome einantį ir mūsų berniuką: recepcionistą-pardavėją-restorano darbuotoją.
Viešbučio durys užrakintos. Atsirakiname.
Lentynoje vis dar - nėra tik vieno mūsų rakto.
Gerai, kad draugė sugalvojo patikrinti, ar užsitrenkė viešbučio durys. Pasirodo, jas reikia užrakinti iš vidaus. Užsirakiname. Keistas jausmas, kai žinai, kad viešbutyje daugiau nieko nėra.

Einame pakuotis.

2014-06-18. Trečiadienis. Porto Moniz – Funchal

Rytas prasideda labai gražiu saulėtekiu. Puolu į balkoną fotografuoti. Lauke šilta. Iš apačioje esančio restorano kvepia bulkutėmis.





Rengiamės ir einame pusryčių. Šiandien restorane paserviruotas tik vienas staliukas. Tačiau lygiai toks pat gausus kaip ir vakar.
Po pusryčių su visa manta leidžiamės į apačią. Susimokame už viešbutį. Paliekame recepcijoje bagažą pasaugoti. Ir einame pasivaikščioti.


Šiai dienai yra suplanuotas visiškas relaksas.
Iki devintos valandos, kol atsidarys lavos baseinai, vaikštome promenada. Paskui sumokėję po 1,50 eur einame pažiūrėti, kas ten per baseinai.


Viduje sočiai persirengimo kabinų, tualetų. Spintos daiktams (eurą mokėjome).
Prie baseinų tik vienas kitas žmogus. Bet netrukus lankytojų prigužėja. O apie pietus jau nelabai yra vietos kur atsigulti.


Pamatome savo lietuvaičius, sutiktus tunelyje ir vėliau nepažintus kalnuose. Pakalbame, kaip tiek vieniems, tiek kitiems sekasi. Palinkėję vieni kitiems geros kloties, išsiskiriame.

Saulė visą dieną kepina. Basos kojos neįmanoma ant cemento pastatyti.







Ir bangos nėra didelės. Baseinuose vanduo pasikeičia natūraliai. Vandenynas, atsimušęs į lavos uolas, papildo baseinus nauju vandenyno vandeniu.





Papildyta:


Apie trečią jau nerimstu. Negaliu gulėti ilgai. reikia naujo veiksmo.

Užkandame, einame susirinkti iš viešbučio lagaminų. Ir traukiame prie stovinčio autobuso.

Ketvirtos valandos autobuso Nr. 80 vairuotojas – piktas. Pasakome, kad reikia įdėti bagažą į bagažinę, bagažinę atidaro. O jau bagažą atseit dėkitės pačios.

Sumokame po 6 eurus. Važiuosime šiandien kitu keliu, nei atvykome į čia. Pro Ponta do Pargo, Calheta. Buvo smalsu pamatyti pietinę salos dalį, kad jau aplankyti jos nepavyko.

Pirmiausia vingiuojame į mūsų jau lankytą Santa. Viršūnės, kurias vakar lankėme.


Autobuso langas stipriai tamsintas, tai nuotraukos ufonautų spalvos.

Paskui važiuojame link Ponta do Pargo. Vietovės šioje vietoje išties kitokios. Vieta plokštesnė. Nėra aukštų smailų kalnų viršūnių. Daug žalumos. Ištisos šlaitais lipančios sodriai žalios terasos.











Po netrumpo važiavimo pamatome žemai esančius pietinės Madeiros miestelius.

Papildyta:
Galiausiai pasiekiame Calheta. Calheta garsėja kaip vienas iš nedaugelio Madeiros kurortų, turinčių šviesaus smėlio paplūdimį. Tiesa, dirbtinai supilamą.

Turime 10 minučių kurorto apžiūrai. Turistai su fotoaparatais rankose kaip skėriai pasipila iš autobuso, neturistai lieka jame.







Pats kurortas man pasirodo prabangus. Žinoma, per nepilnas dešimt minučių ne ką pamatysi. Visi palaksto vieni paskui kitus. Bet punktualiai renkasi į autobusą – vairuotojas piktas, nieks nenori likti.
Judame link autobuso.

Paskui ilgai vingiuojame link Ribeira Brava, Funšalio.
Labai tikėjausi pamatyti tiesiai ant kelio krintantį krioklį. Bet šis autobusas važiuoja kitu keliu.















Nuo Ribeira Brava autobusas važiuoja per Via Rapida, todėl Funšalį pasiekiame gana greit. Iš viso kelionė iš Porto Moniz truko kiek virš 3 valandų.


Paskutinei nakvynei Madeiroje esame užsisakę kuklų Residencial Funchal hosteliuką Funšalyje prie Mercado dos Lavradores turgaus, 23 eur nakčiai tekainuojantį.

Piktojo vairuotojo klausiame, ar stoja netoli turgaus. Taip, stoja. Išlipdamos pasakome, kad mūsų bagažas apačioje. Vairuotojas parodo, kad jei reikia, išsiimtumėme pačios. Išsiimti išsiimame, bet vos bagažinės duris uždarau.

Nuo autobuso stotelės iki hostelio vos 5 minutės kelio. Hostelis yra senoviniame pastate, tad tenka aukštais laiptais temti lagaminus.

Kambarys labai kuklus. Bet mums reikia tik permiegoti.


Visur švaru, tvarkinga, kas svarbiausia.

Viešbučio savininkas kalba tik portugališkai. Šiaip labai smagus diedukas. Gaunu wifi slaptažodį, einu tikrinti pašto. Patvirtinimo iš transfero firmos vis tik nėra.

Rytoj Portugalijoje religinė šventė ir išeiginė tuo pačiu. Šventadienių autobuso, vežančio į oro uostą, grafikas mums nepalankus. Nusprendžiame nerizikuoti.
Einu pas receptionistą prašyti, kad rytdienos rytui užsakytų taksi. Ant lapelio užrašau „Taxi 06:30 para aeroporto“. Atrodo, suprantame vienas kitą.

Paskui traukiame į parduotuvę rytdienos pusryčiams ko nusipirkti ir paskutinių lauktuvių. Grįžtame, diedukas pasako, kad užsako taksi ir jis pasirūpins, kad mes atsikeltume.

Einame persidėlioti daiktų. Ir miegoti.

2014-06-19. Ketvirtadienis. Funšalis – Lisabona – Varšuva

Ryte nubundame, puolame ruoštis. Apačioje bare portugalai ošia dar nuo vakar.
Išeiname be poros minučių pusę septynių. Recepcionistas diedukas sako, kad jau taksi mūsų laukia. Padėkojam. Palinki gero skrydžio.

Išvažiuojame į oro uostą žinoma, kad per anksti. Ale gi negaliu nepasilikti laiko kokiam nors nenumatytam ekstra.
Madeira, apšviesta gatvės žibintų, dar miega. Taksistas pakalbina anglų kalba, kaip patiko, kur buvom, ką matėm. Nuveža labai greit.
Sumokam 35 eur. Plėšikas.

Einame į oro uostą. Iš gudraus TAP ir SATA bendro savitarnos aparato išsiimu bilietus. Atspausdina iškart abiems segmentams. Tik popierius jau toks plonytis.

Kokį pusvalandį dar medituojame. Tada jau paskelbia stalelių numerius, priduodame lagaminus. Juos atsiimsime tik Varšuvoje.

Oro uoste – avalynės tikrinimo reidas. Visiems iš eilės liepia nusiauti, duoda maišelius ant kojų.

Laiko turime per akis. Apžiūrime oro uostą. Trečiame aukšte randame išėjimą į lauką.


Lauke užtrunkame. Paskutinį kartą pažiūrime į klivijų žiedus, į kalnus. Pirmąkart gyvenime po atostogų nenoriu grįžti į namus.



Nusileidžia miniatiūrinis lėktuvėlis.


Paskui einame į parduotuvę, dar nuperku šokolado. Kalba, panašia į vokiečių, kalbantys žmonės perka daug cigarečių.

Įlaipinimas vyksta normaliai. Darbuotojas žmones grupelėmis veda prie lėktuvo. Vietos prie lango. Bet vis tik neteisingoje pusėje.



Skrydis prasidės. Supurškiamas visas rankinis bagažas, esantis skyriuose viršuje. Apsisaugojimui nuo Dengue fever plitimo, kaip vėliau sužinojau.











Netrukus pusryčiai. Bet nepalyginsi su tais, kuriuos davė atskrendant čia. Sumuštinis tik už vieno danties.
Bandau per lėktuvo monitorių žiūrėti Mr Bean.

Pusantros valandos labai greit praėjo. Leidžiamės Lisabonos oro uoste.