Madeira autobusu

Gaila, kad jums nepavyko pamatyti Pico Arieiro - Pico Ruivo.
Mes rinkomės kelionės laiką, kad galėtume kuo daugiau grožio pamatyti. Tad ir išsiderinome birželiui. Norint vien giedro dangaus, optimaliausias laikas keliauti į Madeirą būtų liepa-rugpjūtis. Tik vėl gi, mes net džiaugėmės beveik ištisai kabančia debesų kepure - capacete. Nes jei ištisai būtų švietusi saulė, būtų jau per karšta keliauti.
Bet vėl gi, vasaros metu keliaujant gal pačio kaifo išvydus žalumą ir žiedus nepatiri. Su drauge ne kartą kalbėjome, kad čia atvykus kokį kovą ar spalį, efektas būtų buvęs daug didesnis. Bet kiekvienas mėnuo turi savų niuansų.

Dar parašysiu gabaliuką šiandien. Skubu rašyti, nes noriu tai daryt, kol įspūdžiai dar neapmažėjo. Man labai patinka rašyti reportažus, nes tokiu būdu išgyvenu kelionę iš naujo.

Taigi, einame Porto Moniz pakrante palei vandenyną.


Salos šiaurės vakarų pusėje esantis Porto Moniz nuo seno yra mėgiamas Madeiros kurortas. Šiam kurortui žavesį suteikia lavos uolos - tarsi liudininkės prieš šimtus tūkstančių metų vykusių aktyvių vulkaninių išsiveržimų.



Klimatas salos šiaurėje paprastai būna atšiauresnis.


Turistus vilioja specialiai nutiestas takelis, vedantis tarp tamsių lavos uolų.
Kažkur nusileidžiame žemyn, į olą.




Pasidairę, vėl kylame į viršų. Būti čia net nejauku. Bangų mūša tokia didelė, kad rodosi, užtvindys.
Dabar į tą pačią olą žiūrime iš išorės.


Prieiname lavos kauburius netoli akvariumo. Čia įrengti takai takeliai, galima pasivaikščioti.
Kunkuliuojantis vandenynas ir lyg stiklas - vanduo lavos kauburių angose.




Yra ir tiltelis. Galima pažiūrėti iš aukščiau.


Takeliai, vedantys tarp lavos uolų.

Šiai dienai buvo planuotas sėdimas į autobusą ir važiavimas iki kaimyninio kaimo Ribeira da Janela. Ten pasivaikščioti. Tada važiuoti iki Santa, o nuo Santa leistis pėstute žemyn. Bet argi norisi kažkur važiuoti, kai čia, Porto Moniše, tokia gera aura? Nusprendžiame šiandien apvaikščioti viską Porto Moniše. O iki Ribeira da Janela nueiti ir grįžti pėstute.

Vanduo lavos gniaužtuose.


Vaizdas į Sao Joao Baptista fortą.


Į užsistovėjusį vandenį.


Lavos pirštai.


Kontrastai.


Lavos kauburys skiria du pasaulius: ramų ir audringą.




Vaizdas nuo tiltelių.


Grįžtame į miestelį. Dar reikia susirasti prekybos centrą ir nusipirkti produktų. Einame ten, ką rodo GPS arčiausiai viešbučio.


Nedidelė parduotuvė atokiame Madeiros miesteliuke. Bet...
Pergalė ir Madeiroje yra Pergalė.

Su pirkiniais grįžtame namo. Netrukus - vėl į trasą.
Ketvirtos valandos autobusas jau laukia savo keleivių.


Žiedai.


Kaip rašiau, planuojamas ėjimas pėsčiomis iki Ribeira da Janela kaimo. Tad pakeliui dar apžiūrim nematytą krantinę.
Žvilgsnis į Ilheu Mole salą.


Krantas ir tolėliau - uolos, lik kurių judėsime.


Fortas iš kitos pusės.


Čia švartuojasi laiveliui.




Netrukus pasieksime kelią VE2, kuriuo atvažiavome. Žiedas su valties skulptūra.


Ant šio kelio, prie policijos, yra ir autobusų stotelė visiems kitiems autobusams į Sao Vicentės pusę, išskyrus 16:00 ir 16:45. Šie stoja prie mūsų viešbučio.

Taigi, einame į kelią. Netrukus prieiname senąjį šiaurinį kelią Via Antiga. Jis užtvertas. Lipame per užtvarą. Kelias švarus.

Porto Moniz nuo senojo kelio.

Ribeira da Janela yra už dviejų kilometrų nuo Porto Moniz.
Uolos artėja.


Kažkieno laiptukai prie vandenyno.


Senasis kelias - via Antiga.




Netrukus pirmoji senojo šiaurinio salos kelio atkarpa baigiasi. Per užtvarą lendame į VE2 kelią.
Ribeira da Janela uolos, atrodo, jau čia pat.


Staiga draugė atsisako toliau eiti. Jai čia pasirodo nesaugu. Nors judėjimo beveik nėra, o vientisinė linija nuo krašto gal per metrą.
Sukamės, bet labai supykstu. Pasiekę Porto Moniz, kylame į viršų link bažnyčios. Ir gal valandą einame tylėdamos.

Gaila prarasto vakaro. Bet Porto Moniz senosios gatvelės pasirodo visai jaukios. Tad nauji vaizdai greit užgesina nusivylimą.

Porto Moniz kranelis.


Sukame sena akmenine gatve.




Kaip suprantu, šia gatve turėtume nusileisti iš Santos.

Kaime nemažai žydinčių kiemų.


Ir šabakštynų.


Dar gabaliukas senosiomis gatvėmis.






Turbūt šeimininko laukia.

Kažkokie griuvėsiai.


Sukame į gatveles, vedančias į miestelio pabaigą.



Papildyta:
Kažkur užmatome gatvelę su fantastiškais žiedais. Žmogaus galvos dydžio hortenzijų žiedai su įvairiais atspalviais. Hortenzijos Madeiros saloje auga visur ir žiedai jų įvairūs. Bet tokios gausos ir spalvų paletės dar niekur nemačiau.




Toliau leidžiamės žemyn siauručiu takeliu.


Vis Porto Moniz panorama iš skirtingų vietų.


Kai kur kelias gana apleistas ir veda per vynuogynus.


Levadėle teka vanduo.


Šiandien - futbolas.

Kur baigiasi miestelis, išeiname virš vandenyno.




Apleistu akmeniniu keliu sukame į namų pusę.


Vietos gyventojai.




Vėl prie akis - krantas.


Vietiniai naudojasi saulės energija.


Nuo to kalno leisimės iš Santos.


Pasiekiam miestelį. Prieiname savo viešbutį. Dairomės, kurie čia mūsų langai.


Dar pažiūrim į natūralius lavos baseinus.

Tamsūs ir statūs krantai.


Vandenynas vis labiau šėlsta. Dūžtančios bangos išmeta aukštus purslus. Ošimas tampa ūžimu. Kiaurai pučia žvarbus vėjas.


Augalija.




Šiokią tokią užuovėją randame už uolų, praėję Sao Joao Batista fortą. Pavydžiai žiūrime į saulės apšviestą Sao Vicentę.


Iš po debesų išsiveržusi kalno viršūnė.


Ima temti. Nuo žvarbaus vėjo kalatojuosi. Grįžtame į viešbutį. Traukiame storus šiltus drabužius. Čia pirmąkart išbandau neperpučiamą striukę.
Apsimuturiavę dar ilgai sėdime balkone.



Miestelis vakarais visiškai tuščias. Vakare tesutikome gal kokius 5 žmones. Kituose viešbučiuose tik kur ne kur dega languose šviesa. Tikra idilė mėgstantiems ramybę.

Naktį kelis kartus nubundu nuo vandenyno bangų ūžimo. Kai kada pasidarydavo tikrai baisu.

2014-06-17 Antradienis. Sao Vicente – Santa - Porto Moniz.

Keliamės pusryčiams aštuntai valandai. Einame į viešbučio restoraną.

Pusryčių gausa nustebino. Dešros, sūrio, jogurto, džemų. Po dvi dideles bandeles. Po ragelį. Po obuolį ir apelsiną. Po litrą sulčių. Dar galėjom imti sausų pusryčių. Ir torto gabalai buvo ant bendro stalo padėta, turbūt irgi būtume galėję vaišintis. Bet neįstengėme įveikti visko, kas buvo ant mūsų stalo.


Pusryčiams paruošti tik trys staliukai. Labai maloni aplinka.


Bendras viešbučio kambarys.


Ką veiksime šiandien – teko improvizuoti. Nes buvo numatytas ėjimas šiauriniu keliu iki Seixal, o gal ir iki Sao Vicentės. Tad jau aišku, kad to nebus. Teks važiuoti. Pirmasis autobusas į tą pusę kiek po 7 val. Būtų tekę atsisakyti pusryčių. Bet to nenorime, juk tinginių atostogos šitos. Kitas autobusas – dvyliktą.
Iš pradžių planavau iš ryto porai valandų eiti į lavos baseinus pasideginti. Bet dangus apniukęs.


Eisime pavaikščioti.
Papildyta:
Internete Sunflower update radau, kad galima pakilti į virš Porto Moniz esančią apžvalgos aikštelę Vigia ir link Lamaceiros. GPS radau, kad nuo tos vietos galima išeiti į Ribeira da Janela. Žūt būt maga į tą Ribeira da Janela. Sugalvoju, kad iki Janelos galima bandyti nueiti. O iš ten sėsime į dvyliktos valandos autobusą ir važiuosime į Sao Vicentę.

Taigi, kylame į aukštą statų kalną link Vigia.


Iš pradžių lipame stačiu keliu. O paskui iki apžvalgos aikštelės veda siauras cementinis takas. Jausmas tarsi eitume levada. Tik kad nėra apsauginių turėklų.


Paskui patenkame į šunkelį. Visas apaugęs vos įžiūrimas takelis. Čia būtinos ilgos kelnės. Susibraižiau visas blauzdas.


Kažkiek tenka lipti kopėčiomis.


Pasižiūrime į kitą pusę.




Gyventojų daržai ir sodai.

Iš Vigia apžvalgos aikštelės vaizdas neypatingas. Žiūri pro cementinio mini kambariuko skylutę. Čia verta eiti tik jei neturi ką veikia.

Tad iki pagrindinio kelio grįžtame tuo pačiu apleistu taku atgal. Ir sukame aukštyn link apžvalgos aikštelės, esančios po Pico do Caldeiro.

Išeiname į labai statų vietinės reikšmės kelią. Laimei judėjimo nėra. Per visą mūsų klajonę iki šio ryto viršūnės tik vieną automobilį sutikome.


Lipame ilgai. Kažkur norime trumpinti kelią, bet namą dažantis vyrukus sušunka, kad "closed". jam.
Po prakaitu ir skaudančiais kojų raumenimis pasiekiame apžvalgos aikštelę.


Visai netoli ir Pico do Caldeiro. Pažiūriu į GPS. Esame tik trečdalį kelio, vedančio iki Ribeira da Janela nuėję. O ateiti iki čia užtrukome daugiau nei valandą. Žinoma, viršūnė netoli, o paskui turbūr prasidėtų ėjimas žemyn. Bet ar bus uždaryta trasa, ar dar kas. Nusprendžiame grįžti į miestelį ir iki Sao Vicentės važiuoti autobusu.

Žemyn kojos neša geriau.




Savo viešbučio suvenyrų krautuvėlėje klausiu, kur rasti 12 valandos autobuso stotelę į Sao Vicentę. Pardavėja pasako, kad prie policijos. Paprašau, parodo žemėlapyje. Laiko visai nedaug, skubame.

Netoli stotelės jau vakar matyta skulptūra valtyje.


Kažkur užmatau gėlyną.

Taigi, laukiame autobuso. Stotelėje nemažai žmonių. Dauguma - mokiniai. Rodoeste dryžuotas autobusas vėluoja. Bet kai esame ne vienos, neimame to į galvą.

Netrukus judame, už bilietus iki Sao Vicente sumokėję po 2,60 eur.

Pravažiuojame mano taip trokštą Ribeira da Janela.




Paskui daug kelio judame tuneliais. Keista, bet po vienu tuneliu net autobusų stotelė yra. Čia išlipa močiutė. Kažkur matosi šoninis išvažiavimas iš tunelio.

Netrukus privažiuojame Seixal kaimelį.


Autobusas suka žemyn į Antiga kelią.

Seixal irgi turi lavos baseinus, mažytį senamiestį. Žinau, kad yra paplūdimys, į kurį nuo labai stačių uolų krinta didelis krioklys. Važiuojant jo užmatyti nepavyko.



Nors planuose Seixal buvo numatytas kaip lankomas taškas, bet pravažiuoju jį labai ramiai.


Pasukiojęs senuoju šiauriniu Madeiros keliu, autobusas vėl kyla į VE2.


Ir vėl greit neria į ilgus tunelius.
Tose vietose, kur autobusas išnyra iš tunelių, matyti senasis šiaurinis salos kelias - Via Antiga.




Greit lipame Sao Vicente. Kitoje kelio pusėje - stotelė, kurioje stoja visi, tiek tarpmiestiniai, tiek vietiniai, autobusai, važiuojantys į Porto Moniz.

Vietovė apie dabartinę Sao Vicentė labai senais laikais buvo tapusi prieglobsčiu vietos gyventojams, besislepiantiems nuo piratų.
1928 m. dalį kaimo palaidojo stipri nuošliauža.
1980 m. bendru vietos gyventojų sutarimu didžioji dalis kaimo namų buvo renovuota. Viena priežastis buvo siekis išsaugoti namus. Kita - padaryti šią vietą patrauklesne. Nes turistų, aplankančių Sao Vicentę tik didėjo.

Sukame į senamiestį.




Prieiname Sao Vicente bažnyčią ir kapelius.






Apsidairę, kylame gražia laiptuota gatve.




Matau, kad viršuje yra kelias. Juo beveik niekas nevažinėja. Pasiūlau užlipti ten.


Miestelis nuo Estrada da Vigia kelio atrodo fantastiškai.