Madeira autobusu

Nebūsiu pirmoji keliautoja po Madeirą, pasakiusi, kad smalsumas pažinti šią salą atsirado išgirdus jos pavadinimą. Prieš gerą dešimtmetį, kai dar pasaulio nevaldė internetas, vieno populiaraus dienraščio kelionių skiltyje perskaičiau pasakojimą apie šeimos poilsį Madeiros saloje. Pavadinimas nuskambėjo labai egzotiškai. Interneto laikais įsitikinau, kad sala turi ne tik viliojantį pavadinimą, bet ir unikalų kraštovaizdį, svetingus salos gyventojus ir skanų maistą. Smalsumas tapo svajone. Artėjantis kuklus jubiliejus buvo gera proga pasidovanoti kelionę į ilgai mintyse nešiotą salą.

Keliavome po Madeirą visuomeniniu transportu.
Pasakojimą rašyti nusprendžiau, kad pasidalinčiau šia keliavimo patirtimi. Tiesa, jokio specialaus tyrimo ar žygdarbio renkantis informaciją apie keliones po Madeiros salą autobusu nepadariau. Viską padarė Sunflower kelionių gidas „Madeira car tour and walks“.. Labai rekomenduotinas kelionių gidas tiek vaikštantiems pėsčiomis, tiek keliaujantiems automobiliu. Su išsamiais trasų ir levadų aprašymais, smulkiais žemėlapiais, kita kelionėms būtina informacija (visada pravartu pasitikrinti trasų atnaujinimus internetiniame Sunflower puslapyje). Man beliko tik pasitikrinti ir atnaujinti informaciją, autobusų grafikus ir stoteles.
Kitas kelionių gidas – Baedeker „Madeira“ kiek plačiau papasakojo apie salos ir miestelių istoriją, lankytinas vietas.

Savo pasakojime laukiu komentarų, pastebėjimų ir klausimų.

Lietuviai dažniausiai Madeiros salą pasiekia keliaudami su lenkų kelionių agentūra „Itaka“, kuri iš Varšuvos skraidina tiesiogiai. Kas nenori prisirišti prie agentūrų, paprastai renkasi skrydį iš Londono Gatwick oro uosto su oro bendrove Easy jet.
Nenorėjau agentūros kelionės. O Easy jet skrydžiai į Madeiros salą šįmet buvo kaip niekad brangūs. Kelionei galiu skirti nedaug finansų. Tad teko plušėti, ieškoti, kas dar skrenda į salą. Mintį kištelėjo skyscanner.com, užrodęs gana nebrangų variantą skristi iš Varšuvos su portugalų oro bendrove TAP.

Taigi, iki kelionės likus 8 mėnesiams iš flytap.com tinklapio perku discount kategorijos bilietus. Jungtinis skrydis Varšuva-Funšalis-Varšuva su persėdimu Lisabonoje įskaitant kiekvienam po registruotą bagažą, maitinimą lėktuve atsiėjo 1007 Lt žmogui. Simple autobuso bilietai Vilnius-Varšuva-Vilnius – 20 Lt žmogui.
Buvo kiek nerimo nusipirkus bilietus su TAP. Juokais visas pasaulis šių oro linijų pavadinimą iššifruoja kaip TAKE ANOTHER PLANE. Klientų ištisi atsiliepimai apie vėluojančius skrydžius, pamestus bagažus, net gręsiantį bankrotą labai neramino. Tad rinkausi ilgą laiko tarpą tarp skrydžių Lisabonoje. Bet sulaukusi lietuvaičių padrąsinimų prieš kelionę jaučiausi rami.

Keliauju su savo nuolatine bendrakeleive.

Daugumai TAP oro linijų skrydžių galima užsiregistruoti internetu arba mobiliuoju telefonu likus 72 valandoms iki skrydžio. Tą ir padarau. Namuose atsispausdinu įlaipinimo dokumentus abiems segmentams. TAP „Boarding pass“ niekuo nesiskiria nuo Ryanair ar Wizzair išduodamų. Registruojantis jokios papildomos informacijos įvesti nereikėjo. Tik patvirtinti keleivių vardus ir reikalavimus dėl draudžiamų daiktų bagaže.
Papildyta:
2014-06-06 - 07. Penktadienis- šeštadienis. Kelyje.

Penktadienį vakariniu Simple Express autobusu Vilnius-Berlynas pajudame iki Varšuvos. Jau nebe pirma mūsų kelionė pagavus 10 Lt žmogui tekainuojančius bilietais.
Viskas vyksta sklandžiai. Naktis neprailgsta. Ryte nustebina tankus rūkas, užklojęs Lenkijos laukus. Ir storžieviškas autobuso vairuotojo elgesys atiduodant bagažą.

Varšuvos Dw. Centralnyj autobusų stotis irgi nebe naujiena. Kylame į poilsio salę, kur papusryčiaujame iš namų įsidėtu maistu. Nusimaudome. Vienoje iš stoties kavinukių išgeriame kavos.
Nematuškė. Ta mergaitė taip gražiai derėjo kavinukės fone:


Stotyje puikiai veikia nemokamas wi-fi, tad išsiunčiu el. laiškus namiškiams.
Susirandame traukinį, nuvešiantį į oro uostą. Įsitikiname, kad Warszawa Centralna stotis būna atidaryta visą naktį. Bagažą paliekame automatinėje bagažinėje (didelės dėžės kaina – 12 zl.) Ir turime visą pusdienį Varšuvoje.

Planuose – senasis rajonas Praga, esantis kitoje Vyslos pusėje.
Kam įdomu, ką pamatėme Varšuvoje, galima pažiūrėti mano patrepsėjimų po Lenkiją temoje.

Atrodo, nieko nenuveikėme Varšuvoje, o pusdienis taip greit praėjo.

Susirenkame daiktus iš bagažo saugyklos ir judame link traukinuko, nuvešiančio į F. Chopin oro uostą. Žinau, kad iš Varšuvos Centrinės stoties oro uostas patogiausiai pasiekiamas S2, S3 ir KML traukiniais. Švieslentėje nurodomi traukinių išvykimo takai. Viskas labai paprasta. Tik protingasis bilietų pardavimo aparatas niekaip nerodo reikiamos oro uosto stotelės. Klausinėju praeivių, gal kas gelėtų padėti. Jauna pora paaiškina, kad traukinių, vežančių į oro uostą bilietai parduodami traukinyje.

Einame į nurodytą taką. Dega švieslentėle „Lotnisko F. Chopina“. Traukinys atvažiuoja. Viduje – geltonas aparatas, valgantis tik monetas. Kartu su kitais užsieniečiais pavargstame, kol nuperkame bilietus. Sau netyčia nusiperku pigesnį, 20 minučių galiojantį bilietą. O į oro uostą važiuojama 23-26 minutes. Ką darysi, atžymiu bilietą, kai traukinys jau būna pajudėjęs. Dauguma keleivių pasielgia taip pat.

Oro uostas. Traukinių stotis yra prie pat autobusų. Susigaudome lengvai. Tiesa, iki išvykimo salės reikia šiek tiek paėjėti. Išvykimas antrame aukšte (mums buvo reikalingas I oro uosto terminalas). Registracijos salė iš pirmo žvilgsnio man pasirodo labai chaotiška. Suskirstyta raidėmis. Didelė švieslentė. Visur begalės laukiančių žmonių. Informacijos apie mūsų skrydį vis nėra, net einu klausti į informaciją.

Galiausiai išvystame mūsų registracijos stalelių numerį. Prisiregistruojame. Lagaminus atsiimsime tik Funšalyje. Belieka apsauga. Pirmąkart kažkuo stipriai neįtinku nei aš, nei mano kuprinė. Tikrinanti moteris net kelnaites ištampo. Vyrai išrausia kuprinę. Galiausiai pažvengę iš fotoaparato paleidžia.

Paskui viskas kaip ir įprasta oro uoste. Susirandame vartus. Pasižvalgome po parduotuves.
TAP‘ui tiesiama rankovė.

Lėktuvas pilnas. Vietos prie lango.
Širdyje šioks toks džiugesys. Juk dar niekad neskridau su persėdimu. Ir taip toli.
Iš Varšuvos į Lisaboną skrydis trunka 4 valandas.
Kai apsiprantame su įspūdžiais ore, atnešami pietūs. O jie išties neblogi. Visai skanūs koldūnai. Salotos. Bulkutė su tepamu sviestu ir sūriu. Pyrago gabaliukas. Kelionės pradžiai aplaistyti paprašome balto vyno. Paskui pasimėgaujame kava.


2700 km kelio visai lengvai įveikti. Belieka mėgautis Lisabonos vaizdais pro besileidžiančio lėktuvo langą.




Vasco de Gama tiltas - ilgiausias Europoje tiltas:


Atskridome:

Kaip šaunu Jau Madeiros temoj norėjau rašyt,kad pasidalintumėt įspūdžiais Laukiu su nekantrumu tolesnių įvykių

Tų įspūdžių ir įvykių tiek, kad atsibos jums skaityti.

Portugalijos sostinėje Lisabonoje turėsime 5,25 val tarpą tarp skrydžių. Tad einame ne į Transfers salę, o link išėjimo.
Lisabonos oro uostas labai prabangus. Ir didelis. Šiaip ne taip išeiname. Ačiū Vasariukui už rekomendacijas apsilankyti netoli oro uosto esančiame moderniame Lisabonos rajone Oriente.

Rankinį bagažą nešamės su savimi. Iš pradžių planavome jį palikti bagažo saugykloje (2,90 eur dienai už vieną vienetą bagažo). Bet tik būtume sugaišę laiko saugyklos neieškant.

Einame link metro. Aparatuose bandome pirkti Viva viagem kortelę (0,5 eur). Ir du bilietus (1,40 eur vienam). Apeiname kelis aparatus, kol suprantame, kad 20 eur kupiūros jie nevalgo.
Galiausiai einame į mums reikiamą S. Sebastiao kryptį raudonoje linijoje. Lisabonos metro man paliko prasčiausią įspūdį iš visų naudotųsi. Nuorodos neryškios, parašytos mažomis raidėmis ir neaiškios. Bet iš esmės viskas paprasta. Švieslentėje prie bėgių dega krypties pavadinimas, laikas, kada atvažiuos traukinys.


Taigi, lipame trečioje stotelėje - Oriente.
Eskalatoriumi pakylame į modernų pastatą.


Ispanų architekto suprojektuota Oriente stotis – Gare Oriente – laikoma vienu pagrindinių Lisabonos transporto mazgų. Iš čia rieda ne tik metro, bet ir vietiniai bei tarpmiestiniai autobusai, traukiniai.
Netoli yra didžiulis Vasco de Gama vardu pavadintas prekybos centras, policijos būstinė.

Intuityviai leidžiamės žemyn – juk ten turime rasti vandenį. Pasiekiame parką das Nacoes. Toliau judame dailia promenada link Vasco de Gama tilto.
Jardim Garcia da Orta.


Priekyje – Myriad by Sana viešbutis. Kiek domėjausi, jo viršuje turėtų būti apžvalgos aikštelė. Kiek prieš jį – funikulierius – Telecabina. Suaugusiems į vieną pusę kainuoja 2,95 eur. Rūpėtųsi pasikelti, bet laiko ne tiek daug turime.
Labai patinka vaikščioti pakrante. Taip tylu, žmonių nedaug, maloniai šilta, tyliai praskrieja funikulieriaus kabinos.


Nueiname tik iki viešbučio. Grįžtame į kitą pusę, link prieplaukos.


Moderni skulptūra das Nacoes parke.



Papildyta:
Vėl tuo pačiu keliu sukame į metro. Sėkmingai pasiekiame oro uostą.
Turime boarding pass, bet nežinome, ar vis vien turime eiti prie registracijos langelio. Labai greit abejones išsklaido salės darbuotojai. Jie dirba tikrai dėmesingai. Tad gauname rekomendaciją eiti tiesiai prie vartų.

Sėkmingai praėję apsaugą, laukiame kol užsidegs informacija apie būsimus vartus. Švieslentėje skelbiama, kad vartai bus paskelbti likus valandai iki skrydžio. Taip ir buvo. Viskas tvarkoje. Vartai surasti, įlaipinimas pradedamas.

Į eilę atsistojame vienos iš pirmųjų. Ties mumis įlaipinimas pastringa. Iš pradžių maniau, kad vis tik su mūsų įlaipinimo dokumentais kas negerai, gal vis tik reikėjo eiti prie registracijos stalelio. Bet darbuotojų veidai labai rimti ir labai susinervinę.
Klausiu netoliese stovinčios jaunutės praktikantės, kas vyksta. Paaiškina, kad mūsų skrydis atšaukiamas...

Kažkas iš personalo nueina išlaipinti jau į lėktuvą nuėjusių keleivių. Vėl klausiu tos jaunutės merginos, kas vis tik darosi. Ji atvirai paaiškina, kad lėktuvo įgulos kapitonas neatvyko....
Ar mes apskritai išskrisime? Taip, kada nors rytoj. Ar ryte, ar dieną ar vakare....

Keli portugalai paleidžia gerkles. Viskas vyksta portugalų kalba. Tad belieka tik laukti.
Pirmiausia paskambinu transfero bendrovei. Kadangi Funšalyje turėjome leistis pirmą valandą nakties, buvau užsakiusi transferą per madeira-airport-transfers.com
Pasakiau esamą situaciją ir atsiprašiau, kad vis tik mums nereikės jų paslaugų, nes nežinome, kada išskrisime ir ar apskritai išskrisime.

Kiek apie madeira-airport-transfers transferą: užsakinėjau dar būdama Lietuvoje. Kaina 23 eur už automobilį į vieną pusę. Pagal jų taisykles per 72 val. į el. paštą turi ateiti patvirtinimas. El. Laiško sulaukiau po kelių valandų nuo užsakymo. Reikėjo patvirtinti, kad visa pateikta info yra teisinga. Jokių asmeninių duomenų išskyrus kontaktus vesti nereikėjo. Viskas labai paprasta, lengva internetinė užsakymo forma. Tikrai rekomenduoju.

Mintyse juokiausi iš savęs, žmogaus – plano: va, teks spontaniškai sukurti per naktį naują kelionės planą po Portugalijos žemyną. Namo juk neskrisime. Štai ir gavome į nosį, kad pažintį su Portugalija pradedame ne nuo žemyno, o nuo salų.

Salėje apart kelių parėkavusių portugalų jokio chaoso. Visi šypsosi vieni kitiems ir laukia. Gal būt kitaip ir neturėjo būti, nes šiuo reisu be TAP keleivių buvo skraidinami ir Lufthansos, Sata, Ukrainos oro linijų, dar kažkieno keleiviai.

Netrukus kažkas prie vartų pardeda pradeda vykti. Darbuotojai jau ir anglų kalba paaiškina, kad mūsų bilietai bus pakeisti į naujus artimiausiam skrydžiui, kad mes būsime nuvežti į viešbutį Lisabonoje. Kad būsime pamaitinti, bus išdalintos kortelės skambučiams.

Ir ilgas laukimas kol kokiems 130 keleivių pakeičiami bilietai.
Lisabonos oro uoste nemokamo interneto rasti nepavyko. Boeing reklamose skelbiasi, kad suteikia nemokamų 30 minučių. Bet niekaip nejungė prie jų, telefonas rėkė, kad nesaugu. Tad paskambinu į viešbutį Funšalyje prašydama neatšaukti mūsų užsakymo. Rytoj tikimės pasirodyti.

Pagaliau turime naujus bilietus. Einame prie šone laukiančios minios. Esame nuvedami į didžiulį autobusą, kuris veža į viešbutį. Gana prabangus 4 žv. Marriott viešbutis. Esame labai greit apnakvindinti. Pasakomas pusryčių ir išvykimo laikas.


Papildyta:
Kaip netikėtai viskas pasisuko: kaip tik šiuo metu turėjau gultis į lovą kuklioje studijoje Funšalyje. O mėgaujuosi minkštais patalais Lisabonoje.

Ryte šeštą nusileidžiame į vestibiulį. Ten jau susirinkę pusė lėktuvo. Gauname dosnų maisto paketą. Papusryčiaujame, atvažiuoja surinkti autobusas. Praeiname oro uosto apsaugą, kuri man jau alergiją kelia. Visada jaučiu stresą čia. Ieškome savo vartų. Niekaip nesuprantu, kodėl turime praeiti pasų kontrolę.

Esame ES pilietės, tad sukame prie automatinės pasų patikros. Bent vienoje vietoje biometriniai pasai tikrai praverčia. Nusifotografuoti niekaip neišeina. Budintis pareigūnas vartelius atidaro rankiniu būdu.

Pagaliau įlaipinimas pradėtas. Eilė nutįsta milžiniška, tokios dar nemačiau. Būsime vežami autobusais. Riedame gal kokį 10 minučių. Sustojame prie didžiulių orlaivių.
Mmmmdas, lėktuvai skirti transatlantiniams skrydžiams. Tik dabar daėjo, kodėl švieslentėje prie mūsų reiso degė ir pavadinimas „Karakasas“. Taigi, lėktuvas, skrendantis į Venesuelos sostinę, mus paleis pakeliui.

Kiek netikėtumų ir naujų patirčių šioje kelionėje. Niekad nesu skridusi tarpkontinentiniams skrydžiams skirtu lėktuvu. Stulbina lėktuvo dydis. Tiesa, viduje visai nebaisu, nors šiaip bijau didelių lėktuvų.


Kiekvienas turime po savo pagalvėlę ir dekį, po savo ekraną su filmais, muzika ir kitomis pramogomis. Labai įdomu išbandyti, kaip viskas veikia. Labai greit pateikiami pusryčiai. Bandelė, sultys, sausainiai, kava.

Skrydis tetrunka vos pusantros valandos ir netrukus leisimės viename iš 10 pavojingiausių pasaulio oro uostų – Funšalyje. Deja, sėdime vidurinėje eilėje, tad nieko nematome. Bet neatrodo, kad didžiulis A330 pavojingai leistųsi.

Ką gi, sveiki sėkmingai nusileidę Madeiros Santa Catarina oro uoste.

Karakasiečiai sodinami į kairį autobusą, madeiriečiai – į dešinį. Oro uostas tylus, mažytis. Kiek džiaugsmo, kad ir mūsų bagažas kartu atvyko.

Einame ieškoti autobuso stotelės, nes transferą kaip ir atšaukiau vakar. Atvykimo salėje grupelė laukia atvykstančių. Draugė jau norėjo pasijuokti, kad naktį taip ir mus būtų sutikę su mano vardu popieriaus lape. Bet sako, žiūrėk, tavęs laukia...

Transfero firma, pati išsiaiškinusi, kada mes turėtume atskristi, atvažiavo pasiimti. Buvo labai malonus netikėtumas. Apsvaigę nuo tokios daugybės malonių netikėtumų, žiūrime pro langus ir grožimės pirmaisiais Madeiros vaizdais.

linole, te krūva balionų už tokį operatyvumą Tik keista, kodėl Lisabonos oro uostas pasirodo didelis ir metro painus Man kažkaip viskas buvo labai paprasta Net ir prie nemokamo Interneto pasijungiau

Aš nesu buvusi dideliuose oro uostuose. Gal Heathrow ir Stansted priskirčiau prie didesnių lankytų. O visi kiti - nedidelės dėžutės, į kurias skraidina Ryanairai ir Wizzairai. Tai Lisabonos man pasirodė didesnis toks.

Metro iš esmės ne painus, bet nuorodos man neaiškios/neryškios buvo. Kituose miestuose pažiūri - ir aišku, kur reikia eiti. O čia kartą į priešingą kryptį buvome išlindę. Žodžiu, nepatiko Lisabonos metro.

Na, Linole, esate šaunuolės. Man turbūt nuo streso būtų infarktas Žaviuosi tokiomis keliautojomis

Niekas čia neatsibos, tu tik pasakok.
Kažkiek įspūdžių esu paklausius ir pamačius iš kitų buvusių, bet ten su nuomotais auto važinėjo, o čia viskas visuomeniniu, todėl dar įdomiau
Bet tai šikarnai panakvojot

JUngiuosi ir aš į skaitytojų būrį pradžia, nors ir neplanuota,bet visai faina kiek pirmų kartų

Liuks pradzia

Skaitau ir žaviuosi žmonėmis kurie nepraranda optimizmo atsiradus pirmiesiems nesklandumams. Aš tai amžinai iš baimės pavėluoti amžinai per daug laiko užsidedu, taip per trumpą laiką nieko ir nepamatau, o jūs šaunuolės

Infarktas galėjo būti, jei visa tai būtų nutikę kelionėje namo. O dabar - na, kad ir būtume neišvažiavę, gi žemyne prabūtume. Ne bėda juk. Iš žemyninės Portugalijos blogiausiu atveju ir pėstute pareitumėme.



Na, jei neatsibos, sakai, tai laikykis.



Dar bus ir daugiau tų pirmų kartų.



Ačiū, kad skaitote.




Aš esu lygiai tokia pati: visur pasilieku n rezervo. Bet šįkart matematiškai paskaičiavome. Žinoma, galima buvo dar daugiau pamatyti. Bet - gero - po truputį.

Dabar šiek tiek neįdomios "techninės" informacijos:

Ant afrikinės techtoninės plokštės išsidėstęs Madeiros archipelagas, kuriam priklauso dar ir Porto Santo bei llheu Desertas salos – vienos iš vidurio Atlanto (Makaronezijos) vulkaninių salų grupei priklausančių salų. Mes lankėme tik Madeiros salą.
Madeiros sala nuo žemyno nutolusi per beveik tūkstantį kilometrų. Per 500 km – nuo Maroko krantų, 450 km nuo Kanarų salų. Salos ilgis - vos 57 km. Ir 23 km pločio,
Madeira – Portugalijos autonominis regionas, turintis savo sostinę, vėliavą, herbą ir parlamentą. Valstybinė kalba – portugalų. Dominuojanti religija – Romos katalikų.
Pats Madeiros pavadinimas reiškia girią.
Salos sostinė – pietinėje jos dalyje esantis bene didžiausias miestas – Funšalis. Jame ir gyvensime 9 (dabar jau – 8) naktis.

Kelionė nuo oro uosto iki Funšalio su transferu trunka kokių 20 minučių. Stebina geri keliai. Didelį plotą užimantis miestas. Gėlės. Giedras dangus. Ir žydras Atlanto vandenynas.

Kaip paprastai, ir po Madeirą renkamės keliavimą visuomeniniu transportu. Tad ir gyvenamoji vieta reikalinga strategiškai geroje vietoje: netoli autobusų stočių. Rašau „autobusų stočių“, nes Funšalyje nėra vienos stoties. Salą yra pasidalinę 4 transporto bendrovės. Kiekviena jų turi savo autobusų stotis ir stoteles (Paragem). Galima sakyti, netgi kiekvienam maršrutui po stotelę. Ir gali būti, kad dėl pakrantės rekonstrukcijos darbų stočių bei stotelių vieta gali keistis.

Kiekviena transporto bendrovė turi savo autobusų spalvas. Konkurentai (ar partneriai) mielai pasidalina informacija apie kitas stoteles, maršrutus ir autobusus.
Norint pasigauti autobusą gatvėje, reikia ieškoti reikiamos spalvos Paragem ženklo. Ant jų būna parašyti čia stojančių maršrutų numeriai. Neteko stabdyti autobuso tiesiog bet kur gatvėje ar kelyje, kaip kad Italijoje. Ir neteko matyti taip darančių. Nežinau, ar stotų. Realiai tų sustojimų būna kur kas daugiau nei pažymėta tvarkaraščiuose. Bet jau geltonos spalvos Paragem turbūt kiekvienas namas turi savo nuosavą. Stovint stotelėje kur nors kaimuke, visai pravartu mostelti ranką prieš atvažiuojantį autobusą.

Išlipant iš autobuso, reiktų dar prieš stotelę paspausti kažkur autobuso lubose esantį stop mygtuką. Mums jo spausti neteko. Nes visada išlipdavome arba su kitais keleiviais. Arba prašydavome vairuotojo, kad sustotų ir pasakytų, kur lipti.

Išlipti iš autobuso neskubama. Paprastai pirma paspaudžiamas skambutis. Sustojama. O tada jau keliasi nuo sėdynės keleivis ir eina link durų. Dažnai vairuotojai padeda išlipti ar įlipti senukams. Iškelia jų daiktus.

Autobusai geros būklės. Tolimesnių atstumų – net labai komfortiški. Vietinio tipo – kiek labiau padėvėti. Bet švarūs, tvarkingi.

Funšalio miestą aptarnauja geltoni horariosdofunchal firmos autobusai. Jų stotis yra Avenida do Mar, netoli funikulieriaus.


Camacha, Curral das Feiras ir Santana regioną aptarnauja sidabrinis http://www.horariosdofunchal.pt/ autobusas. Jo stotis irgi prie funikulieriaus. Prie funikulieriaus stovi ir žalias kioskelis, kur galima sužinoti bet kokią info.


Taip pat reiktų paminėti, kad ši autobusų bendrovė turi ir geltonąjį autobusą (yellow bus) atviru stogu, skirtą turistų atrakcijoms pasivažinėti po miestą. Veikia kaip hop-on, hop-off autobusas. Nors teko matyti ir tradicinių hop-on, hop-off spalvų autobusus.
Yellow bus:


Canico regioną aptarnauja Eacl autobusai. Mums jais naudotis neteko, bet mačiau stovinčius pagrindinėje gatvėje – Avenida do Mar - netoli funikulieriaus.

Rytinę salos dalį aptarnauja SAMautobusai. Žalieji. Jų autobusų stotis yra Machico mieste. Funšalyje jie turi tik mažas stoteles (Centre -prie Fortaleza Sao Lourenco). Specialus žaliasis autobusas, vežantis į oro uostą, gali turėti ir atskirą stotelę.
Žaliasis autobusas:


Ir jo "Paragem" - stotelės ženklas:


Vakarinę ir šiaurinę salos dalį aptarnauja raudonasis autobusas - Rodoeste
Stotis - kioskelis yra Avenida do Mar kiek prieš Fortaleza Sao Lourenco einant nuo Lavradores turgaus pusės.
Toks raudonasis važiuoja ilgesnius atstumus:


O toks bilda po kaimukus:


Bilietus galima pirkti tiek žaliuose kioskeliuose, tiek iš vairuotojo.

Miesto autobusui yra Giro card. Ji veikia panašiai kaip Lisabonos Viva Viagem kortelė. Nusiperkama, o tada papildoma kreditais. Jei planuojama daug važinėti miesto autobusu, tada verta. Nes perkant iš vairuotojo, kelionė kainuos vos ne 60 euro centų brangiau. Mes važiavome gal kartą, pirkome iš vairuotojo.

Žinoma, dar yra taksi. Taksi dažnai teikia pavėžėjimo iki levadų ar pažintinių takų paslaugas. O paskui turistus pasiima. Reikia pažymėti, kad taksi paslaugos nėra pigios. Nors jei keliaujama keturiese, tikrai smagiau nusisamdyti taksi nei pirkti keliones iš agentūrų.

Tuo tarpu autobusų kainos yra nedidelės. Brangiausia kiek teko sumokėti – 6 eur į vieną pusę už 3 valandų kelionę vykstant iš Funšalio iki Porto Moniz.

Autobusai laikosi grafiko. Žinoma +-5 minučių paklaida visada yra. Bet bent jau iš pradinių taškų išvažiuojama laiku. Vėliau juk visko gali pasitaikyti: ar darbai kelyje, ar vairuotojo noras tiesiog išgerti kavos.

Autobusai Madeiros saloje atlieka tiek susisiekimo, tiek socialinę funkciją, mokinių pavėžėjimo, siuntų gabenimo, turistinių vietų lankymo paslaugą.
Beveik visi autobusų vairuotojai kažkiek kalba angliškai. O jei ir nekalba, tai turi pirštus. Bet būtinai visur reikia klausti dėl stotelių, dėl sustojimų. Nes būna, kad įlaipinimo stotelė – viename aikštės krašte, o išlaipinimo – kitame.

Žinoma, pati sistema turbūt tik jiems patiems suprantama. Bet kartu ir labai paprasta, aiški. Tad nevairuojančius noriu padrąsinti nebijoti šios transporto priemonės Madeiros saloje. Autobusu galima aplankyti beveik visą salą.

Rodoeste autobusas Porto Moniz:


O čia - jau agentūros - užsakomasis/ekskursinis:


Tai tiek trumpai apie autobusų reikalus. Savo pasakojime aprašysiu smulkiai, kaip kada ir kur sekėsi važiavimas.