QUOTE(matrioska @ 2018 02 26, 14:17)
Koks jūsų klausimas, toks ir atsakymas.
QUOTE(nefifi @ 2018 02 26, 14:20)
Koks jūsų klausimas, toks ir atsakymas.
kokia isvis prasme tokio klausimo? jei laikot save lobiu, tai koks skirtumas, ka patiria kitos moterys ? Zmonems su per didele savimeile niekad neteks augint " donoriniu" vaiku, tai ner apie ka cia ir diskutuot.
Beje, merginos, radau nebloga foruma rusu kalba BABYPLAN, daug temu donorystes tema.
QUOTE(matrioska @ 2018 02 26, 14:36)
kokia isvis prasme tokio klausimo? jei laikot save lobiu, tai koks skirtumas, ka patiria kitos moterys ? Zmonems su per didele savimeile niekad neteks augint " donoriniu" vaiku, tai ner apie ka cia ir diskutuot.
Beje, merginos, radau nebloga foruma rusu kalba BABYPLAN, daug temu donorystes tema.
Beje, merginos, radau nebloga foruma rusu kalba BABYPLAN, daug temu donorystes tema.
Tik jums šis klausimas pasirodė keistas. Visam pasaulyje žmonės forumuose ar spec. grupėse diskuotoja ir dalinasi konkrečiai psichologiniais aspektais - kažkam sunku susitaikyti su ivf, kažkam su donorine sperma, kažkam su donorine ląstele, o kažkas negali susitaikyti su įvaikinimu. Kalbėjau su šeima, kurių vaikas gimęs su donoro sperma ir, patikėkit, padiskutuoti psichologinę pusę buvo kur kas giliau, nei atsakyti į klausimą "ar myli savo vaiką". Tad jei jums ši tema skaudi, tiesiog apie tai nekalbėkite. Galbūt atsiras tų, kurios mielai tuo pasidalins.
QUOTE(nefifi @ 2018 02 26, 14:45)
Tik jums šis klausimas pasirodė keistas. Visam pasaulyje žmonės forumuose ar spec. grupėse diskuotoja ir dalinasi konkrečiai psichologiniais aspektais - kažkam sunku susitaikyti su ivf, kažkam su donorine sperma, kažkam su donorine ląstele, o kažkas negali susitaikyti su įvaikinimu. Kalbėjau su šeima, kurių vaikas gimęs su donoro sperma ir, patikėkit, padiskutuoti psichologinę pusę buvo kur kas giliau, nei atsakyti į klausimą "ar myli savo vaiką". Tad jei jums ši tema skaudi, tiesiog apie tai nekalbėkite. Galbūt atsiras tų, kurios mielai tuo pasidalins.
Na, parasys jum 2 mamos, kaip myli savo vaika, 1 parasys, kad " sunku susitaikyt" ir kas is to? Jum mintis apie donora nuo to netaps priimtimesne
Sutinku, kad tokios temos reikalingos kalbant pvz. apie artimo mirti ar kitas liudnas realijas, kuriu negali isvengti. O ko graudentis sitoj temoj?? Abejoji- nedaugini " svetimu genu" ir ramu. Ir jum, ir vaikiukui, kuris neduok die, jausis atstumtas del jusu psichologiniu bedu.
O man si tema visiskai lengva. As nezinau, ka reiskia " prisijaukinti " donoryste. Jei daktarai man pasiulytu rinktis tarp paprasto IVF ir donoro, rinkciausi donora.
O su jumis cia nieks nediskutuos - kazkodel mirus si tema- turbut dauguma lietuviu irgi save lobiais laiko
QUOTE(nefifi @ 2018 02 25, 14:19)
Laba, nelabai skaičiau šios tenos, tačiau labai domina konkrečiai psichologinis faktorius jau pagimdžiusiù(jei tokiù čia turim). Koks jausmas, kuris etapas sunkiausias, apskritai su kokiais jausmais teko susidurti ir pan. Grynai psichologiškai... ačiū.
Kai pati planavau, ieškodama naudingos informacijos, susiradau kiek galima daugiau merginų, dariusių DIVF. Man pačiai visiškai nekilo klausimų, ar tai labai baisu - ne sava kiaušialąstė, nes situacija jau buvo tokia, kad nebeverta bandyti su savom. Tuo pačiu aptarėm ir psichologinį faktorių. Visos iki vienos tvirtino, kad pagimdžius nebeturi jokios reikšmės, sava kiaušialąstė ar ne sava. Kadangi donores parenka panašias, paskui giminaičiai dar aikčioja - ojojoj visai kaip mamytė. Giminaičiai, žinoma, dzin. Bet visos sakė, kad nesavi genai pasidaro visiškai nesvarbūs.
Papildyta:
QUOTE(matrioska @ 2018 02 26, 14:17)
Na, parasys jum 2 mamos, kaip myli savo vaika, 1 parasys, kad " sunku susitaikyt" ir kas is to? Jum mintis apie donora nuo to netaps priimtimesne
Sutinku, kad tokios temos reikalingos kalbant pvz. apie artimo mirti ar kitas liudnas realijas, kuriu negali isvengti. O ko graudentis sitoj temoj?? Abejoji- nedaugini " svetimu genu" ir ramu. Ir jum, ir vaikiukui, kuris neduok die, jausis atstumtas del jusu psichologiniu bedu.
O man si tema visiskai lengva. As nezinau, ka reiskia " prisijaukinti " donoryste. Jei daktarai man pasiulytu rinktis tarp paprasto IVF ir donoro, rinkciausi donora.
O su jumis cia nieks nediskutuos - kazkodel mirus si tema- turbut dauguma lietuviu irgi save lobiais laiko
Sutinku, kad tokios temos reikalingos kalbant pvz. apie artimo mirti ar kitas liudnas realijas, kuriu negali isvengti. O ko graudentis sitoj temoj?? Abejoji- nedaugini " svetimu genu" ir ramu. Ir jum, ir vaikiukui, kuris neduok die, jausis atstumtas del jusu psichologiniu bedu.
O man si tema visiskai lengva. As nezinau, ka reiskia " prisijaukinti " donoryste. Jei daktarai man pasiulytu rinktis tarp paprasto IVF ir donoro, rinkciausi donora.
O su jumis cia nieks nediskutuos - kazkodel mirus si tema- turbut dauguma lietuviu irgi save lobiais laiko
matrioska, nesuprantu, kodėl tokia pikta ironija. Tai nėra toks jau lengvas ir savaime suprantamas sprendimas.
ironija- taip, bet nepikta 
o kaip kitaip reaguot i zmogu, kuris bando pritempti svetima patirti ir jausmus sau..Perfrazuojant lietuviska patarle- bijo vilko, bet klausia kitu, ar baisu buvo eit i miska
o siaip, gaila, kad tema tokia mirusi, darau isvada, kad nelabai kam pavyksta , juk ne viena mergina planavo i Zlin vaziuot, turbut ir vaziavo.
Per kelis metus, tik Unika ir Pepe Ilgakojine pasigyre savo sekme..
Jus, Pelarginija, kaip supratau, supasavot?
o kaip kitaip reaguot i zmogu, kuris bando pritempti svetima patirti ir jausmus sau..Perfrazuojant lietuviska patarle- bijo vilko, bet klausia kitu, ar baisu buvo eit i miska
o siaip, gaila, kad tema tokia mirusi, darau isvada, kad nelabai kam pavyksta , juk ne viena mergina planavo i Zlin vaziuot, turbut ir vaziavo.
Per kelis metus, tik Unika ir Pepe Ilgakojine pasigyre savo sekme..
Jus, Pelarginija, kaip supratau, supasavot?
QUOTE(Pelargonija @ 2018 02 26, 19:56)
Kai pati planavau, ieškodama naudingos informacijos, susiradau kiek galima daugiau merginų, dariusių DIVF. Man pačiai visiškai nekilo klausimų, ar tai labai baisu - ne sava kiaušialąstė, nes situacija jau buvo tokia, kad nebeverta bandyti su savom. Tuo pačiu aptarėm ir psichologinį faktorių. Visos iki vienos tvirtino, kad pagimdžius nebeturi jokios reikšmės, sava kiaušialąstė ar ne sava. Kadangi donores parenka panašias, paskui giminaičiai dar aikčioja - ojojoj visai kaip mamytė. Giminaičiai, žinoma, dzin. Bet visos sakė, kad nesavi genai pasidaro visiškai nesvarbūs.
Ačiū už pasidalinimą, pamenu tavo istorijas iš anksčiau. Tikrai manau, kad iš tavęs gimstantis vaikas yra kurkas daugiau, nei kažkoks genų rinkinys, tiesiog man nepatirtas motinystės jausmas iš esmės, gal dėl to taip sunku prisipratinti tą mintį. Dar vakar užsienio forumuose skaičiau jau užaugusių donorų vaikų pasakojimus, kaip jautėsi sužinoję tiesą (šitas faktorius turbūt irgi svarbus, tėvų apsisprendimas sakyti ar ne), tai visokių variantų būta. Matyt turi praeiti laiko ir galvoj daug kas susidėlioti, kad su ta mintim susitaikyt.
Matrioška, yra NATŪRALUS reiškinys norėti turėti savo genų vaiką, visiškai nepriklausomai nuo to, mėlyno ar žalio aš kraujo. Taip, girdėjau daug paskaitų apie "vaikas yra ne mūsų, tik ateina per mus", bet, pasikartosiu, mano noras turėti savą vaiką yra visiškai normalus ir tai patvirtintų, ko gero, kiekviena moteris. Baimė apskritai yra normali būsena. Normalu yra bijoti eiti į mišką ir klausti kitų, ar baisu jame, nes jei dauguma atsakytų, kad visai nebaisu, gal ir aš taip nebebijočiau į jį eiti ar nebetaip blogai reaguočiau pamačius vilką.
Suprantu, kad visi zmones skirtingi, bet man asmeniskai butu nusispjaut, bijo kazkas , visiskai man ne autoritetas, eit I miska , ar ne.
Juk susitikt su vilktu tektu man
Man atrodo, kad donorystes ideja arba priimi, arba ne, ner cia prie ko pratintis..O prisiklausius visokiu mamyciu, lengva ir klaida padaryt, priskyrus sau kitu patirti ir busimus jausmus, kuriems atsirast nei forumai, nei knygos gali nepadet.
Juk susitikt su vilktu tektu man
Man atrodo, kad donorystes ideja arba priimi, arba ne, ner cia prie ko pratintis..O prisiklausius visokiu mamyciu, lengva ir klaida padaryt, priskyrus sau kitu patirti ir busimus jausmus, kuriems atsirast nei forumai, nei knygos gali nepadet.
QUOTE(nefifi @ 2018 02 27, 10:45)
Ačiū už pasidalinimą, pamenu tavo istorijas iš anksčiau. Tikrai manau, kad iš tavęs gimstantis vaikas yra kurkas daugiau, nei kažkoks genų rinkinys, tiesiog man nepatirtas motinystės jausmas iš esmės, gal dėl to taip sunku prisipratinti tą mintį. Dar vakar užsienio forumuose skaičiau jau užaugusių donorų vaikų pasakojimus, kaip jautėsi sužinoję tiesą (šitas faktorius turbūt irgi svarbus, tėvų apsisprendimas sakyti ar ne), tai visokių variantų būta. Matyt turi praeiti laiko ir galvoj daug kas susidėlioti, kad su ta mintim susitaikyt.
Matrioška, yra NATŪRALUS reiškinys norėti turėti savo genų vaiką, visiškai nepriklausomai nuo to, mėlyno ar žalio aš kraujo. Taip, girdėjau daug paskaitų apie "vaikas yra ne mūsų, tik ateina per mus", bet, pasikartosiu, mano noras turėti savą vaiką yra visiškai normalus ir tai patvirtintų, ko gero, kiekviena moteris. Baimė apskritai yra normali būsena. Normalu yra bijoti eiti į mišką ir klausti kitų, ar baisu jame, nes jei dauguma atsakytų, kad visai nebaisu, gal ir aš taip nebebijočiau į jį eiti ar nebetaip blogai reaguočiau pamačius vilką.
Matrioška, yra NATŪRALUS reiškinys norėti turėti savo genų vaiką, visiškai nepriklausomai nuo to, mėlyno ar žalio aš kraujo. Taip, girdėjau daug paskaitų apie "vaikas yra ne mūsų, tik ateina per mus", bet, pasikartosiu, mano noras turėti savą vaiką yra visiškai normalus ir tai patvirtintų, ko gero, kiekviena moteris. Baimė apskritai yra normali būsena. Normalu yra bijoti eiti į mišką ir klausti kitų, ar baisu jame, nes jei dauguma atsakytų, kad visai nebaisu, gal ir aš taip nebebijočiau į jį eiti ar nebetaip blogai reaguočiau pamačius vilką.
As manau Nefifi visiskai teisi,mastantis ir atsakingas zmogus visada pasidomes ir maximaliai pasiruos psichologiskai tokiam rimtam zingsniui,tai normalu ir nereikia uz tai kritikuoti
Viena dalyka nuo saves galiu patarti abejojancioms-paklauskit saves ar tikrai norite vaiko,ar yra uztenkamai sirdyje meiles,visa kita pati gamta sudelios i savo vietas.Ir dar pastebejau ,kad su laiku kai vaikutis auga ta genu tema vis blanksta ir uzmirsti visai kaip cia kas buvo 
randu joje savo bruozu,man toks jausmas ,kad ji mano genetinis vaikas,na zodziu idomomi ir galinga ta motinyste sudelioja musu smegeneles taip kaip jai reikia.Duok dieve patirt ta Dievo malone visoms moterims,jai nera galimybes savo kiausialastem,tai nors su donorinem.
QUOTE(matrioska @ 2018 02 27, 09:13)
Jus, Pelarginija, kaip supratau, supasavot?
Mano bandymus užbaigė tas iš aukščiau, galutinai ir negrįžtamai
Papildyta:
22 metai bandymų. Bet jeigu gyvenčiau iš naujo, pakartočiau tą patį.
Mano bandymus užbaigė tas iš aukščiau, galutinai ir negrįžtamai
Papildyta:
22 metai bandymų. Bet jeigu gyvenčiau iš naujo, pakartočiau tą patį.
o kas benutiko?
QUOTE(Pelargonija @ 2018 02 27, 15:09)
Mano bandymus užbaigė tas iš aukščiau, galutinai ir negrįžtamai
Papildyta:
22 metai bandymų. Bet jeigu gyvenčiau iš naujo, pakartočiau tą patį.
Papildyta:
22 metai bandymų. Bet jeigu gyvenčiau iš naujo, pakartočiau tą patį.
gaila... o savo vaikuciu turit?
As ,galima sakyt, irgi stoviu vietoj, pinigu neturiu, tai su pavydu skaitau, kaip Rusijos, Ukrainos valdzia finansuoja tuos bandymus..
