Na chebra pavrėt jūs čia dėl tų super miniatiūrinių kambarių vaikams ir kad tokių pakanka.
Dabar galvoju - gal mano vaikas "nenormalus" kad jam didesnis kambarys reikalingas?
Taip, sėdi nosį įbedęs į kompą, bet nevisada. Jam reikia darbastalio, kuris visas paprastai apkrautas laidais, lituokliu, dar perkūns žino kokiomis dėželėmis su varžtukais ir laidukais.
Jei nebūtų buvę kur viso to pasidėti, kur krapštytis, manau būtų radęs ne tokį "taikų" hobį. O dabar domisi, visiems draugams kompiuterius ir telefonus taiso (gimnazistas). Beje buvo pagundos atėjusios gatvės nesąmonėmis užsiimti. Džiugu kad "užsikabliavo" už tokios veiklos, jo draugo tėvas draugui leido garaže kapstytis, kažką gręžti, konstruoti mokyklai kažkokią dėžę (5 klasėje) maniškis kelis kartus padėjo, ir ...patiko nerealiai.
O dabar svajoja garaže įsirengti dirbtuvėlę, kad ten dar ir mažas medžio ir metalo tekinimo stakles pasistatytų,varstotuką irgi..
Man tenka "garbė" kartais naujienas paklausyti, kad ir tokia - sužinoti iš jutubo kas toksai Diresta, rekomenduoju ir jums pažiūrėti, ypač vyrams, kokius stebuklus daro "iš nieko", vaikas žibančiomis akimis pasakoja (kai ima kalbėti išvis su mama apie savo vidinį pasaulį) apie visokius tokius auksarankius. Jam įdomu, jis stengiasi pats irgi kažką daryti.
Neatimkite vaikams GALIMYBĖS bent kažkokiam hobiui. Aš pati turėjau 2 aukštų butą, sakiau -NIEKADA nedarysiu namo 2 aukštų. Nebus kur tuos hobius daryti,nebus ir hobių.
Na ir ką - dabar sau daromės pirmo aukšto erdvę, o vaikui bus kambariai antrame. Nedidukaiaplėpiniaikambariūkščiai. Jis jau planuoja darytis atskirą skirtą pomėgiams kambariuką, kur spintas savo "lobiams" (mano akimis šlamštui)

projektuojasi iš plaušų plokštės. Sakė pats darysis. Jeckau, tegul darosi