Knygos, knygos, knygos...

sutinku, kad pertrauka naudinga. aš antrą dalį jos išleidimo metais skaičiau, taigi senokai.



nelabai supratau, ji grožinė ar labiau saviugdos?

Grožinė.

savaitgalis iškankino karščiu,
tad nieko veikti nesinorėjo tik skaityti
N. Evans knygos dar niekada nenuvylė,
tad ir "Takoskyra" į siužeto verpetą įtraukė
ir iki pabaigos laikė prikausčiusi
ši knyga ne šiaip detektyvas su nusikaltėlių paieška,
o subtiliai žvelgia į žmogaus vidinį pasaulį,
jo užkaborius bei paslaptis
tai greičiau pasakojimas apie šeimą,
kuri nori į savo ratą susigrąžinti laimę

Eliss,

Hermanas - pradžioje galvojau, kad bus pigus ir apie meilę, bet vėliau viskas apsijungė su revoliucija, su bandymu pabėgti. Labai įdomus veikėjai. Šiaip greitai perskaičiau, o imdama tikrai nesitikėjau, kad taip patiks.

Perskaičiau Stef Penney "Vilkų švelnumas". Įdomi, kaip užsikabinau, taip ir negalėjau atsitraukti. Įdomiai parašyta, rašytojas nesistengė pabaigti visų siužeto linijų, gal dėl to taip ir patiko.

Bram Stoker "Dracula". Visai neplanavau jos skaityti, bet kad jau pakliuvo beveik už dyką į rankas, neliko kito pasirinkimo. Ir labai dėl to džiaugiuosi. Patiko ji man, nors antroj pusėj kažkiek pasirodė ištempta. Tokia "senobinė" gerąja prasme. Patiko, kad parašyta laiškų, dienoraščių, telegramų, straipsnių ir pan. forma, patiko, kad vienintelė iš pagrindinių veikėjų moteris protu nenusileidžia vyrams, nors ir bandoma ją šiek tiek statyti į deramą lyčiai vietą, patiko lėtas knygos tempas. Nustebino, kad Drakula čia visai ne toks kaip "Istorikėje"- aš kažkodėl įsivaizdavau, kad bus praktiškai identiški. Ir gaila, kad taip ir neatskleista, kaip vienam iš herojų pavyko pabėgti iš Drakulos pilies.

Po jos dar norėjosi senesnių laikų, tai pasiėmiau skaityti Zola "Naną".

Perskaičiau pirmą Anos Kareninos tomą, labai užkabino ir nustebino rusų klasika. Dabar skaitau antrąjį, viskas įdomu, tik stebina Kareninos naivumas ir akla meilė.

Paskutinės skaitytos trumpai:

George R.R. Martin ,,Kardų audra”. Ciklo ,,Ledo ir ugnies giesmė” 3 knyga - sakyčiau, geriausia iš visų trijų. Netrūksta nei veiksmo, nei įdomių siužeto posūkių. Įdomu skaityti net žinant, kas įvyks (dėl serialo). Tikiuosi, kitos dalys, kurios dar neišverstos (ar apskritai nebaigtos rašyti) bus ne ką mažiau įdomios.

Michael Cunningham ,,Tos valandos” - filmas gal net labiau patiko Bet šiaip jau knyga gera ir įdomi pasirodė, atmosfera ir veikėjų nuotaikos perteikti puikiai. Gražus rašymo stilius, norėjosi nusirašyti ištisus puslapius.

Genovaitė Bončkutė-Petronienė ,,Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete” - vienos novelės įdomesnės, kitos mažiau, į pabaigą iš viso pabodo. Buvo momentų, kurios versdavo sustoti, suteikdavo minčių, bet man kažkaip nelipo rašymo stilius.

Alyssa Shelasky ,,Prijaukinti prijuostę. Nuotykiai virtuvėje ir ne tik” - ne itin patiko. Gal tiesiog pagr. veikėja (ir tuo pačiu - autorė) man ,,nelipo''. Jei dalinčiau knygą į tris dalis, tai pirmoji dalis buvo bene pati neįdomiausia, tačiau mesti nenorėjau, laukiau, gal vėliau bus geriau. Antra dalis - tikriausiai įdomiausia, nes tuomet maždaug ir ta jos meilė gaminimui atsirado, ir asmeninis gyvenimas sunormalėja, bet kuo toliau, tuo vėl mažiau įtraukė, į pabaigą jau skaičiau tik tam, kad užbaigt.

Jeanette Winterson ,,Kam būti laimingai, jei gali būti normali?” - ši bene mažiausiai patikusi iš visų dabar minėtų. Autorė pasakoja apie savo sunkią vaikystę, brendimą ir ,,išėjimą į pasaulį''. Tai kaip ir ,,Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai'' (jos neskaičiau) papildymas, nes knyga buvo ne kartą minėta, atskleista, kas buvo pagrąžinta ir kaip iš tiesų viskas vyko. Lyg ir skaudi, liūdna istorija, bet nepavyko man jos prisijaukinti, protas suprato, kad turėčiau vos ne ašaras lieti skaitydama, bet emociškai nepalietė nė kiek.

O dabar po truputį skaitau Marcelijaus Martinaičio ,,Mes gyvenome''. Kol kas patinka, gražiai ir įdomiai rašo.

Trumpai apie Ana Karenina

Rusų klasikos perliukas apie intriguojančius santykius tarp kilmingų šeimos narių. Romane pasakojama apie kelias poreles (vienos jų susiporuoja ir yra suvedamos kitų veikėjų romano eigoje), ir apie jų darbus, gyvenimus. Nemažą šio kūrinio dalį užima ir politinės diskusijos, ypač tarp vyrų.

Pagrindiniai romano herojai –Stepanas su Doli, suveda ištekėjusią, kilmingą ir garbingą moterį, Stepano seserį, Aną Kareniną su grafu Vronskiu. Romanas netrukus įsiliepsnoja ir pareikalauja aukų, kurios man, gyvenančiai dvidešimt pirmame amžiuje, atrodo ne tik, kad nereikalingos, bet ir ne tokios tragiškos, kokios yra pateikiamps Tolstojaus kūrinyje. Šiais laikais nėra neįprasta, kad žmogus, jausdamasis nelaimingas savo santuokoje, susiranda kitą žmogų, ir jį įsimyli, ar tik dėl aistros, tačiau tikrai nėra taip smerkiamas, kaip buvo smerkiama Ana Karenina.

Tačiau kalbant apie Anos Kareninos personažą, būčiau priversta susimąstyti ar jos likimas būtų kitoks ir šiuolaikiniame pasaulyje. Visa Anos paranoja tik padininama, kuomet ją atriboja nuo visuomenės, kada ji pradeda galvoti apie savo sūnų labiau ir nebevertina to, ką turi, pamiršta apie naujagimę dukrytę... ir pradeda moteriškai priekaištauti Vronskiui dėl kiekvienos smulkmenos, kas ją priveda prie tokio likimo, toks yra aprašomas romano pabaigoje. Dar įdomu pasirodė tai, jog net tais laikais visi įtraukiami į Anos ir Vronskio meilės sūkurį, bet ir tai, jog visi veikėjai romane pažinojo vienas kitą, vedami rusiško mentaliteto ir svetingumo.

Skaitant šį romaną atradau daug dalykų, dėl kurių ir pati smerkčiau Aną; niekada nesuprasiu kaip dėl vyro moteris galinti palikti vaiką, taip pat nesuprasiu kaip galima taip paranojiškai žiūrėti į vyrą, kuris dėl tavęs viską aukoja; bei kaip galima būti tokiai savanaudei, kokia Ana Karenina buvo pačioje romano pabaigoje.

Dar viena įdomi veikėja romane –Kiti – jauna mergina, pradžioje įsimylėjusi Vronskį, bet atstūmusi Leviną, vėliau puolusi į depresiją ir galiausiai ištekėjusi už Levino, nes jai tiesiog nelikę kito pasirinkimo, tarsi tradicinė moteris, nežinanti ko nori.

Nekalbant apie romano siužetą ir veikėjų gyvenimus, man patiko jog ištorija buvo pasakojama visažinio pasakotojo, ir mes visada žinojome ką visi veikėjai jaučia ir galvoja.

Kaip jau keletui žmonių prieš tai minėjau, „Ana Karenina“ galėtų pasitarnauti rašant psichologinius straipsnius apie vyrų ir moterų santykius.

laba, noriu kazka dar perskaityti, todel kreipiuosi pagalbos- Dievinu Sabalaiuskaite, Ivanauskaite, Orvela, Dostojevski, Bulgakova, Pasternaka... nuejusi I knygyna vartau vartau ir vis neissirenku, nesinori nusipirkti knygos, kuri nuvils... gal yra zmogus, kuriam patinka tie patys autoriai ir galetu I ta sarasa dar kazka itraukti? aciu pasiuliusioms!

Negaliu garantuoti, kad nors viena knyga tiks, bet išvardinsiu pirmiausia atėjusias į galvą:

Vidmantė Jasukaitytė ("Stebuklinga patvorių žolė", "Po mūsų nebebus mūsų" ir kt.)
Elena Kurklietytė ("Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija")
Vladimiras Nabokovas ("Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas" ir kt.)
Evelyn Waugh ("Sugrįžimas į Braidshedą")
Carson McCullers ("Širdis- tai vienišas medžiotojas")
Graham Greene ("Neišdildoma žymė", "Garbės konsulas" ir kt.)
Andrei Makine ("Prancūziškas testamentas", "Žako Dormo žemė ir dangus", "Trumpų amžinų meilių knyga")
Philip Roth ("Amerikietiška pastoralė", "Apmaudas")

Dar John Steinbeck, Charles Dickens, Henry James, Salman Rushdie, Guy de Maupassant, William Faulkner, Isabel Allende, Tracy Chevalier, dauguma rusų ir ne tik klasikų.

aciu!