Kur rasti savo išrinktąjį?

O kiek jų turėjai, tokių draugysčių, tokių aktyvių?

tokiu aktyviu, rimtu 2, trečias jau tapo mano vyru.

Neieskojau vyro kazkokiais spec budais,susitikom netycia ir lig siol prisimenam ta diena

Tokių aš turėjau daugiau, bet su tėvais neskubėjau pažindintis. O švęsti su vyro tėvais tokias sakyčiau šeimynines šventes, tai man svarbesni mano tėvai ir artimieji, su kuriais ir šventimas yra kitoks. Kaip ir rašiau, kiekvienam savo, bet mano supratimu, eiti į šeimos šventę ir pažindintis su tėvais tuo metu ne laikas ir ne tas momentas iš esmės, vos po mėnesio ar kelių draugystės, nesvarbu kokio ji būtų aktyvumo. Net į vestuves pamerge, krikštynas ar svečiu pagalvočiau ar eiti, jei tai būtų draugo pusės žmogus ar artimasis, iš esmės į man nepažįstamo žmogaus šventę. Man atrodo, kad reikia atskirti tam tikrus dalykus ir neforsuoti įvykių, kurie galbūt neveda į tą tašką, "amžiną gyvenimą" kartu ar tokio lygio santykius. O po mėnesio bendravimo, rimto, matyti tą vyrą būsimu vyru ar panašiu - man yra nerimta. Nebent kažkokia desperacija, žūt būt susirasti būtent būsimą sutuoktinį. Tada viskas tinka ir nereikia jokios filtracijos.

čia kiekvienos reikalas jei ji nenori susipažinti ar supažindinti su tėvais, broliais, draugais draugystės pradžioje.
savo draugystės atvejais nei į vieną nežiūrėjau kaip į potencialų jaunikį, ir su ta potekste po 2-4 mėnesių nėjau pas tėvus.po susipažinimo su tėvais, mano draugystė su tais vyrukais tesėsi nuo 2-3metų.pareiškimų tuoktis nenešėm po susitikimo su tėvais
į vestuves, balius mielai ėjau, buvau kviečiama, ir mielai pati kviečiau savo antrą pusę tiek draugystės pradžioje.tame jokių problemų mums nekėlė, liko labai gražių prisiminimų, netgi vienos vestuvės buvo išpuolę po gerų 3 mėnesių ir ėjome kartu su draugu, buvo puikus būdas pažinti dar artimiau žmogų, buvo puiki šventė, .
apie amžiną gyvenimą su jokiu draugu nereikia svajoti.reikia gyventi, naudotis progomis, imti iš gyvenimo tai kas pačiai tuo momentu tinka, patinka, norisi ir pan.
šiai dienai esu laisva moteris, prasidėjus draugystėms mielu noru eisiu pažindintis ir pati supažindinsiu su savo šeima draugą.jei draugas mane kviečia susipažinti su jo tėvais, draugais, broliais kodėl aš turiu atsisakyti? esu komunikabili, bendraujanti, man jokių bėdų nekyla tiesiog maloniai praleisti laiką su draugo artimaisiais.
va kitas dalykas man keltų nerimą:jei vyrukas su kuriuo kokius 6 mėnesius manęs su niekuo nesupažindina.per tuos 6 mėnesius nieko iš jo aplinkos nematyčiau. va čia tai jau keltų daug klaustukų, ir manau didžiąja dalimi kažkas būtų užslėpta iš vyruko pusės. gal ne 100procentu, bet jei 1 metus nematyčiau nieko iš vyruko aplinkos, su tokiu nutraukčiau santykius.manau jau bent su draugais gali supažindinti.

Kalba ėjo apie tėvus. O ne apie draugus, kursiokus, bendradarbius, brolius, seseris, prašom nepainioti kiek skirtingų dalykų. Ne apie vyruko aplinką juk eina kalba. Čia taip pat visai kas kita.

Ir kalba eina ne apie svajones, o labai rimtus ketinimus. Moterys ir po pirmos nakties svajoja kiek su partneriu augins vaikų ir kaip gyvens, derina strateguoja.

Aš tai su savo tėvais supažindinau greitai ,kažkur po 2 mėnesių draugystės, važiavau paatostogaut pas juos 4 dienom, na ir jam pasiuliau kartu vaziuoti, juolab,kad brolis su savo tuometine drauge jau buvo pas mane buvę, ir su juo susipažinę.
O su jo tėvais susipažinau,kai jau buvom metus beveik kartu pragyvenę ..nu nėjau ir viskas, nejutau poreikio
Ai, nu bet čia jau draugystės , kai abiem netoli 40 buvo, jau kažkaip kitaip viskas

Šiaip suprantu visai susipažindinimą su tėvais vos po kelių mėnesių bendravimo tuo atveju, kai tėvai jaunatviški, tarkim, dabar perkračius, pamenu, su vieno draugo tėvais susipažinome labai anksti, nes kartu (kompanija buvo didelė) važiavom į dviračių žygį. Tada tai tokie neįpareigojantys susipažinimai, kai nebūtina už vieno stalo sėdėt ir vieniem į kitus žiūrėt

Tai papasakokit placiau

Tikrai pritariu nera kazkokiu specialiu iskirtiniu vietu ,kur butent tas ypatingaisis lauktu O siaip manau, reikai gyventi ir tiek, negyvenam nei vienas negyvenamoj saloj, sutinkam zmones kasdiena, aisku ir ignuoruot nereikia , gyvent atmerktom akim . Man tai kazkaip nenaturaliai atrodo jau kai zmones labai ininka i tas paieskas labai jau aktyviai, niekur nereikia tu krastutinumu. Jei paciam su savim nera gerai tai ir su kitu nebus gerai, o jei susikursi laimiga gyvenima, atsiras kazkas, kas nores salia buti
O del tu supazindimimu, tai galvoju kaip gerai ,kad jauni susipazinom, nebuvo nei galvos skausmu ,kur, kaip, ka cia dabar daryti ir t.t. viskas buvo naturaliai. Niekas specialiai nepazindino, ateidavu pas vaikina i namus, buvo tevai kazkada namie, tai ir susipazinau, jis taip pat. Buvo sventes sventem biski su tevais kiek priklauso ten, o pagrinde kartu neidomu dar buvo sedeti uzstalej su suaugusiais
Siulyciau atsipalaiduoti labiau moterims ir gyventi savo gyvenima

Papildyta:

Jūs nesupraskite taip tiesmukiškai visko. Niekas neliepia pulti kažkam į glėbį nei per pirmą nei per n-tą pasimatymą. Išvis to nereikia daryti jei to nenori. Tiesiog tokios kažkokios dirbtinos dogmos (anksčiau buvo šiukštu jokio sekso iki vedybų,o dabar kuo daugiau ir su bet kuo tuo geriau) neturėtų niekam daryti jokio poveikio. Reikia naudotis tik savo galva ir pojūčiais.
Papildyta:

1. Sunku vienok. Rimtai. Aš visada buvau 100 proc. savarankiška, dažnai uždirbdavau kelis kartus daugiau už savo vyrus. Tik laiku susizgribau, kad prie manęs skrenta tokie...na kaip čia gražiau pasakius...ieškantys patogaus gyvenimo, kur patiems kuo mažiau reikėtų sukti galvą. Žodžiu tokie dar ne alfonsai, bet jau netoli to. Jiems pvz buvo visai okei, jei sumokėdavau už pietus, nes jis pamiršo piniginę, neturi grynų ir t.t.
Pamiršau paminėti, kad gyvendama su antruoju neapsikentusi nusprendžiau iš principo nebemokėti komunalinių mokesčių. Pagrindžiau tai tuo, jog jis vyras, ir tai yra normalu (dauguma mano (tik) draugų vyrų būtent taip ir elgdavosi). Buvo labai įdomu kaip reaguos. Jis sukandęs dantis sutiko, bet kiekvieną laisvą minutę man tai prikaišiodavo. dabar dėkoju apvaizdai ar belekam kas mane apsaugojo nuo tokio lebedos. Po antro nesėkmingo bandymo, taip jau lėmė likimas, susipažinau su keletu vyrų kiek kitokio kirpimo. Nesu už save mokėjusi būdama su jais. Beje jie iki šiol yra mano draugai, ne meilužiai. Natūra neatsimokėdavau, kaip mama pasakytų
Dirbti su vidumi reikia ir daug, nes gerosios samarietės natūra pas mane yra ryški. Tai bandau kaupti savyje sveiko egoizmo, sakau sau, kad jau kiek galėjau, aš jiems atidaviau, dabar atėjo metas ir man kažką gauti mainais. Man tai kažkiek padeda, nes to natūralaus vidinio stuburo nėra pas mane. Kaltas auklėjimas, ir nuolatinis bubinimas, kad jei neduok die vaikinas nupirks arbatos, turėsi su juo permiegoti. Net vidurinėje iš tos baimės visada turėjau su savimi grynų, kad galėčiau per pasimatymą užsimokėti už save. Buvo įkalta taisyklė- kad liksi skolinga. O būti skoloj kažkam juk nefaina, ar ne? Kad čia jokia skola, o normaliam vyrui- malonumas pavaišinti patinkančią moterį, tai tik pabaigusi trečią dešimtį suvokiau ir tik iš asmeninės patirties. Žodžiu dabar bandau persiauklėti Nelabai čia man kol kas sekasi, bet bandyti verta
2. čia jau kaip pažiūrėsi. vyrams mažiau įsipareigojimų. Skyrybos, vaikai savaitgaliais, nauja šeima be problemų. Karjeros prasme tikrai daug paprasčiau. Aš neturiu kuo skųstis, esu laisva kaip paukštis, neturiu jokių įsipareigojimų, taip ar panašiai, manau, gyvena standartinis vyras.

su tuo sutinku. Pirmiausia reikia pačiai žinoti KO NORI, KOKIO NORI ir t.t. Tarkim (čia mano tokie reikalavimai buvo šiam gyvenimo etapui) yra paieškomas:
1. Linksmas;
2. Mėgstantis aktyvų laisvalaikį;
3. Geras meilužis;
4. Draugiškas;
5. NE ALFONSAS (!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!)
6. Paprastas, neužsikėlęs ant pejedstalo.
Ten dar galima būtų vardinti, bet ne esminiai tai buvo reikalavimai.
Galiu pasakyti, kad toks žmogus pats įsibrovė į mano akiratį. Iš pradžių net pamelavau, kad esu nelaisva, kad atšoktų Aš tik vėliau iš kelių variantų pirštu dūriau į jį. Gal, kad buvo užsirekomendavęs, nes yra nemažai bendrų draugų. O gal, kad šiaip lipo. Tikrai ilgai ir iki šiol sveriu ant svarstyklių ir žiūriu pro padidinamąjį stiklą aš į jį. Nenorėčiau atsitokėti po kelių metų turėdama šalia liurbį-bėdų maišą Nr.03