Depresija

na mano gydytoja tik paskutini karta "pagavo" kad mane kankina ikyrios mintys - na kai 4 metus tas pats per ta pati tai ja panasu I ikyrias mintis )) sake tam turetu buti skirti kiti vaistai negaliu pasakyti kad nuolat. tikriausiai labiausiai tokiais visokiu darbu uzbaigimo momentais. kai priduodi ir galvoji - nu ir S as cia padariau, nu ir nesamone. tos mintys aprimsta, būna ir dziaugiuosi ka darau. bet tas menkavertiskumo jausmas tikriausiai pas mane visada yra kad esu ne cia, kad darau ne ta, kad kiti kokie protingi, drasus, imlus, o as va..... aisku kad as ne tik neigiamai galvoju bet vis, nu klausyk, bet tai is kitos puses yra tas anas trecias, niekas is to darbo kuriame dirbu apskritai ismestas nebuvo, niekada niekas nesake kad negerai kazka darau (pagyrimų irgi ) ir panasiai. taip ir traukau save i skirtingas puses. ir balansuoju. ner taip kad tik blogai galvociau. stengiuosi rasti pozityvo, pasidziaugti ir pan. bet tas labai sekina.

pati save pagirk, pasigirk artimam žmogui, apdovanok save už užbaigtą darbą mylėk save.

Bučki, dėl to darbo... Gal pamažu išeitų kito pasiieškoti, artimesnio dūšiai? Žinau, kad sudėtinga, ir greit nebus, bet jei ieškosi, anksčiau, ar vėliau galbūt išsikapstysi iš to, kas dabar vis ištinka. Daug žmonių kvanka nuo darbų, ir aš tame tarpe. Atrodo artima ką rašai. Man iš pradžių irgi buvo nerimo sutrikimas. Kol pasiekiau tokį levelį, kad... Manąjame buvo panašiai, kaip rašai. Nors man ir papriekaištaudavo, labai labai panikuodavau dėl savo klaidų, visai atimdavo protą, žemės iš po kojų slysdavo. Po to tai ėmė darytis be jokios logiškai paaiškinamos priežasties.
Nors čia prieštarauja, bet man kaip tik atrodo teisinga, kad, jei raminančių reikia tik kartais, kam gerti AD pastoviai, kaip ligoniui? Jei raminančių reikia dažnai, tada taip. Man atrodo, kad teisingai su tuo viską darai, tik reikia šalinti priežastį, ką žinau, kad nelengva padaryti. Man pačiai net kasytis norisi, kai darbą, kur pradirbau 4,5m, prisimenu, ir jokios nostalgijos, nors ir nemonotoniškas, įdomus pakankamai tas darbas buvo.


Gal tiesiog paskirtis kiek kita, ar skirstosi sunkioji/lengvoji artilerija? Mane irgi kartais pakelia iš lovos, nes nuramina dūšią. Manydavau ir aš, kad kaip gali padėti, kai tas kitas blogumas, ne nerimas. Kol pradėjo leisti relaniumą man būtent ne nerimo stadijoj. Bent kiek atsipeikėjau tada ir pradėjau gebėti bent minimaliai save apsitarnauti.
Negalvoju aš jau seniai kas bus, kaip ir minėjau - tikiu, ar netikiu. Tai niekada nieko nekeitė nei kai tikėjau, nei kai netikėjau, ir nereikia apie tai man galvoti.



aha. aš galiu ten daug sau prisitaikyt.

bėda, kad aš nežinau ko noriu, niekada nežinojau, viskas kažkaip atsitiktinai susideliojo. kai tik ką bandau įsivaizduoti tai atrodo kad vistiek atrandi kažką ko negalėsi atlikti. atrodo galėčiau gal mokytis vėl - bet neįsivaizduoju ką ir jei prasimokius paaiškės, kad nemiela irgi. aišku čia atmazai visokie, nes man vien mintis apie darbo paiešką, adaptaciją naujam kolektyve kelia daugiau streso nei buvimas dabartiniame. tam tikra prasme saugiam ir net imu galvoti kad man niekada niekur nebus gerai. nes matyt keliu su per didelius reikalavimus, pati jų neatitinku. buvau viena geresniu mokinių, studenčių, bet nesu viena geresnių darbuotojų.
bet tikriausiai reikėtų vien dėl to, kad galėčiau pasakyti - bandžiau. nes dabar taip ir gaunasi tik šnekos ir bijojimas. o bet kam kitam atrodo kad turi būti ir veikimas

gerai, kad bent mąstai. gal pratink po truputį save prie tos minties. tikiuosi, kad nesibaigs, kaip man. dabar išvis nedirbu.

turi iseiti is komforto zonos
bus labai negerai
bet rasi geriau

tik atrodo, kad saugu
jei butu ''saugu'' taip nerasytum

Jei žmogaus neįvertina tokio, koks jis yra, ar tai darbe, ar namie, tai tikrai nesinori ten būti. Nes nėra sėkmės pojūčio, gyvenimo judėjimo į priekį jausmo.
Kita vertus, galima mėginti nepriklausyti nuo aplinkinių nuomonės ir rasti kažkokioje savo veikloje prasmę, t.y. pačiai save įvertinti.
Galima ieškoti ne tokios žlugdančios aplinkos. Bet niekur turbūt nėra lengva. Nors būna žmonių, kurie labai patenkinti savo darbu.
Na, pvz., jei turi vyrą, kuris nuolat kritikuoja ir nepatenkintas, tai ilgai su juo pagyventų nebent mazochistinio charakterio moteris.
Arba vyrą, kurio interesai visai neįdomūs, kaip pvz., alkoholis ir pan. Nebent patiktų nuolat jaustis išgelbėtoja ir didvyre.
Taip ne visi darbai tinka pagal asmenybę. Gal tavo asmenybei reikia daugiau aplodismentų ar pan?
pvz., aktoriams patinka dėmesys ir aplodismentai.

atrodo, lyg pati būčiau rašiusi... Jei netingi, paieškok mano temos "Eilinė depresinė" Tik man, kaip ir Night viskas susiklostė taip, kad jau nedirbu. Ir deja, bet ar pati išeisi, ar ne, nuo nerimo šaltinio nepabėgsi, asmeniškai siūlau neiti iš darbo, nes pačiai dabartinėj stadijoj ir būsenoj labai sunku nedirbti ir ieškoti kito darbo, o apie pratinimąsi naujame kolektyve ir darbe išvis nekalbu, baisu šnekos ir bijojimas nieko nepagelbės, kaip nors ištversim Veikimas tokioj būklėj gali ir pabloginti situaciją, pirma galvoj reikia susitvarkyti, bent mano nuomone, o tada aplinką žiūrėti, ar bereikia keisti. Juolab, kad kažką mielo širdžiai negalima rasti, kai nežinai net, kas tai yra. O ir žinant, kiek tokių stiprių ir sėkmingų, kam pavyko įgyvendinti savo norus?

na jei tai vadinama "komforto zona" - tai reiškia kad ji kažkiek saugi. saugesnė nes pažinta, žinai ko tikėtis, pažįsti žmones, jau žinai daug maž kaip kas, tvarka ir visa kita - o naujoj aplinkoj....apsivemt iš streso vien nuo minčių apie tai galėčiau.
nėra taip kad man blogai darbe dėl kitų. jokio ypatingo spaudimo, realaus iš kitų žmonių nėra. viską aš susikuriu sau pati. pati daug ką interpretuoju. jaučiuosi ne savo rogėse, darbus išgimdau, o ne jaučiu polėkį juos darydama, stebiu kaip kiti radę savo sritį, joje laigo, yra vertinami, na jų patarimų klausia, į naujus projektus kviečia. na jauti, kad žmonės yra vertinami, vertinamas jų įdirbis. o aš to nejaučiu. bet ir pati esu neaktyvi, labiau linkusi pasislėpti, nei eiti į diskusijas, kažkaip vis jaučiuosi kvailesnė. taip, tikriausiai norėtųsi kažkiek aplodismentų, bet...jei nėra kas juos sukeltų gal ir gerai kad nieko nesako. susiėsčiau visai. vat atidavus darbą recenzentui, vieną akimirką atrodo kad pasakys, kad nieko tu čia nepadarei, pilna tokių darbų, jokio čia rezultato, o darbas metų, kitą akimirką atrodo nu gal ir nieko, tikslas toks, užduotis tokia, nu gal ne 10 vertas balais verinant nu kad ir 6, bet tai ne neigiamas. vat laukiu recenzijų ir mirštu. ir tuoj prisigalvoju. kitas mano vietoj akis išpūstų ir rėktų, ką nusišnekat aišku gerai. aš labai savikritiška. pati save ėdu. ir neišeina galvos susitvarkyti, susirikiuoti, kažkoks totalus chaosas.
visi jaudinasi, nervuojasi, ir aš kartais galvoju, gal čia normalu. tik kad man koks iššūkis ir jau pasaulio pabaiga, ana vasara prazombiavau, žiūrint atgal - dėl niekų, dėl realiai niekų. o blioviau kaip mane mes. nors per 6 metus tame darbe man nėra niekas nė pusės žodžio pasakęs kad žinai ką.....ne kas. tai realiai pagrindo nėra kaip ir....net pati rašau ir atrodo kad kažkokias nelogiškas nesąmones rašau. nu totalus briedas. pačiai neįtikėtina atrodo ką šneku. bet tas ir bėda. kad su tuo racionaliai susitvarkyti neišeina. su tuo nerimu, nesuagumu, neužtikrintumu.

Nustatė bipolinį afektinį sutrikimą. Paskyrė naują gydymą. Ar kam nors iš Jūsų nustatytas?

Bučki, negi manai, kad savaime išsispręs? Neišsispręs. Susidėliok sritis pagal prioritetus ir bandyk, kas atrodo palankiau, artimiau. Labai daug žmonių nežino kas jiems patiktų, labai daugelis žmonių išvis nekenčia savo darbo. Linkiu nekartot mano klaidų. Bandyk keisti situaciją, kol mėnesiais ar metais ištisai neėmė žemės slidinėti iš po kojų ir kol raminančių nereikia 10/dieną.
Lengva patarinėti, sunku padaryti, pati puikiai žinau, tik kad vargu, ar stebuklų tokiose situacijose būna. Nuo pirmo žingsnio situacijos keitime, iki paskutinio, praeis daug laiko, pamatysi, todėl pokyti nebus staigus. Kol pasversi ko labiau norėtum, jei nežinai, kas labiausia, kol pradėsi vaikščioti į pokalbius, kol įsidarbinsi kitur... Tiesa, aš pati tokių permainų nebijau, todėl man lengviau. Bet už tai neturiu nei kokio maitintojo, nei būsto savo. Bet metus TĄ darbą, vis tiek gerokai palengvėjo, nors jis nebuvo vienintelė priežastis.

Yra paguodžianti mintis - genijų irgi niekas iš karto nepripažino Pripažįsta daugumoje tik vidutinybes, kurie sugeba atitikti to meto normas, kriterijus. Genijai lieka neįvertinti.