Sveiki,
Atsiprašau, kad įsiveržiu į temą. Bet ateinu su klausimu, nes medikai man negali atsakyti kodėl taip nutiko.
Prieš metus gėriau AD, juos begeriant, gal po pusmečio pastebėjau, kad kai saulė šviečia iš šono matau savo akių tinklainę...
Buvau pas okulistus ne kart, psichiatras irgi nieko negalėjo pasakyti tuo metu. Visi spėjo, kad tai šalutinis poveikis vaistų - nustojus gerti, dings.
AD nebegeriu jau metus, bet būnat saulėje vis tiek matau savo tinklainę... Tas matymas neištysinis, toks momentinis, bet vis tiek labai nemalonu. Vėl ėjau tirtis akis, okulistai tik pečiais gūžčioja...
Labai pavargau, nebežinau kur kreiptis dėl to, sakau, gal dar kam yra taip, kurie geriate AD.
QUOTE(*Liepa18* @ 2014 12 14, 19:47)
savo akių tinklainę...
o kaip atrodo tinklaine?
QUOTE(cremaster @ 2014 12 14, 21:48)
o kaip atrodo tinklaine?
Na kaip tinklas panašiai
QUOTE(*Liepa18* @ 2014 12 14, 22:26)
Na kaip tinklas panašiai
abejoju, ar čia vaistų šalutinis poveikis. Gal tik anksčiau nepastebėdavot tos tinklainės. Kai kurie vaistai gali trukdyti sufokusuoti žvilgsnį iš arti, tokiu būdu spėju, kad akys tarsi sužvairuoja, todėl ir išvystat tą tinklainę
Nors čia tik mano sapaliojimai.
Sveikos 
Nu net akies anatomiją žiūrėjau... kažkaip ta tinklainė gi viduje už vyzdžio, nelabai įmonama jos paamatyt... O okulistai sako, kad tinklainę matot?
Nu net akies anatomiją žiūrėjau... kažkaip ta tinklainė gi viduje už vyzdžio, nelabai įmonama jos paamatyt... O okulistai sako, kad tinklainę matot?
QUOTE(*Liepa18* @ 2014 12 14, 19:47)
Prieš metus gėriau AD, juos begeriant, gal po pusmečio pastebėjau, kad kai saulė šviečia iš šono matau savo akių tinklainę...
Gal stiklakūnio drumzlės?
Man po didelio galvos skausmo kokius metus matėsi, dabar labai nedaug liko , bet prieš saulę būna ryškesnės.http://akiuklinika.l...unio-pakitimai/
QUOTE(Zarazka @ 2014 12 14, 15:21)
AD gėrusi nesu, manau, kad čia sunkioji artilerija, ar ne taip? Esu ir kalbų prisiklausiusi, kad juos sunku gerus atitaikyti, šalutiniai poveikiai stiprūs. Raminamuosius geriu retai, kai matau, kad jau labai bloga diena ir negaliu savęs sukontroliuoti. Tai jų išgėrusi bent jau iš lovos galiu pakilti, pavalgyti ir pan. 
Raminamieji skaitosi sunkesnė artilerija, dėl pripratimo ir kenksmingumo. Bet ką vartot pats renkiesi.
Šiaip įdomu, raminamieji turi raminti, o jie tave iš lovos pakelia. Turiu omeny kad jie labiau nuo nerimo reikalingi, negu nuo depresijos.
Papildyta:
QUOTE(Night13 @ 2014 12 14, 17:19)
iš tikro gal ir per mažai aš stengiuosi, labai pasimetu, kai tamsybės užgožia.
Kiekvienas stengiasi savo valios galimybių ribose. Nereik sau priekaištaut.
Tu tiesiog netiki.
Papildyta:
QUOTE(*Liepa18* @ 2014 12 14, 19:47)
Prieš metus gėriau AD, juos begeriant, gal po pusmečio pastebėjau, kad kai saulė šviečia iš šono matau savo akių tinklainę...
Na žiūrėk. Jei tikrai kas nors šviestųsi ar būtų blogai, okulistas matytų, nes gi akies dugną visą ištikrino. Nieko nerado, reiškia nieko realaus ir nėra.
Variantai tada keli. Arba čia toks obsesinis užsisėdimas, na įsikalbėjimas. Kažkas švystelėjo, tu sureikšminai, nuolat galvojai apie tai, ir bijodama dar labiau tai sureikšmini. Nu kaip besikartojanti haliucinacija.
Arba, kaip Medutė sakė, stiklakūnio drumzlės. Tai nėra retas reiškinys, tos drumzlės okulistams nesimato, jei mažos, mato tik žmogus. Jos atrodo kaip tokie tamsūs siūliukai, labiausiai matosi ant saulės, šviesiam fone, visada toj pačioj vietoj, bet sukiojant akis, juda kartu su akim. Atsiranda tikrai ne nuo AD. Man atsirado per būsenos pablogėjimą, nuo ištisinės įtampos.
Ar tau tas labai trukdo gyvent?
QUOTE(Daniella @ 2014 12 14, 23:41)
Sveikos
Nu net akies anatomiją žiūrėjau... kažkaip ta tinklainė gi viduje už vyzdžio, nelabai įmonama jos paamatyt... O okulistai sako, kad tinklainę matot?
Nu net akies anatomiją žiūrėjau... kažkaip ta tinklainė gi viduje už vyzdžio, nelabai įmonama jos paamatyt... O okulistai sako, kad tinklainę matot?
Okulistai patvirtino, kad matau savo tinklainę...
QUOTE(Medutė_ @ 2014 12 14, 23:51)
Gal stiklakūnio drumzlės? Man po didelio galvos skausmo kokius metus matėsi, dabar labai nedaug liko , bet prieš saulę būna ryškesnės.
http://akiuklinika.l...unio-pakitimai/
Man po didelio galvos skausmo kokius metus matėsi, dabar labai nedaug liko , bet prieš saulę būna ryškesnės.http://akiuklinika.l...unio-pakitimai/
Ne, drumstys kitaip atrodo, aš jas irgi turiu vienoje akyje. Irgi atsirado, kai gėriau AD.
Kaip okulistai sakė, kad AD gali išprovokuoti daug akių ligų, bet kad su tinklainę būtų tokie fokusai, jiems neteko susidurti...
QUOTE(kliomba @ 2014 12 15, 04:38)
Papildyta:
Na žiūrėk. Jei tikrai kas nors šviestųsi ar būtų blogai, okulistas matytų, nes gi akies dugną visą ištikrino. Nieko nerado, reiškia nieko realaus ir nėra.
Variantai tada keli. Arba čia toks obsesinis užsisėdimas, na įsikalbėjimas. Kažkas švystelėjo, tu sureikšminai, nuolat galvojai apie tai, ir bijodama dar labiau tai sureikšmini. Nu kaip besikartojanti haliucinacija.
Na žiūrėk. Jei tikrai kas nors šviestųsi ar būtų blogai, okulistas matytų, nes gi akies dugną visą ištikrino. Nieko nerado, reiškia nieko realaus ir nėra.
Variantai tada keli. Arba čia toks obsesinis užsisėdimas, na įsikalbėjimas. Kažkas švystelėjo, tu sureikšminai, nuolat galvojai apie tai, ir bijodama dar labiau tai sureikšmini. Nu kaip besikartojanti haliucinacija.
Na nežinau. Esant saulėje ir pasisukus tam tikru kampu visada galiu ją pamatyti, tą tinklainę. Ir okulistai pagal akių dugną mato, kad aš ją matau tam tikru kampu, bet negali paaiškinti kodėl.
Negalėdami paaiškinti šio reiškinio, jie suveda viską į AD. Kaip sako, kad AD gydo vieną, be gali pagadinti kitką žmogui..
Šitas apie mane:
Sveikos,
vakar skaitinėjau šią temą ir vienos nares postas taip atitiko mano mintis, kad sugrįžau pažiūrėti ar ne pati rašiau. turiu ne depresiją, o nerimo sindromą. 3,5 gėriau antidepresantus. kažkiek padeda, bet labiau padeda jaustis optimistiškiau nei kad visai atsikratyti įkyrių minčių. mano nerimas susijęs su darbine veikla, kurioje nesijaučiu stipri, gera darbuotoja, ištisai pergyvenu kad dabar jau išmes, kad darbo nebus, visi badu mirsim. na taip labai neracionaliai. kažkaip tame ima nebefiguruoti nei gerai uždirbantis vyras, nei šeima. kažkaip užsikraunu viską ant saves, nors toli gražu nesu pagrindinė šeimos maitintoja. ir tos pasaulio pabaigos pas mane nuolatos. po"draugės" žodžių (tai čia vsią gyvenimą ir gersi dabar tuos vaistus? ką galvoji daryt?) ir paskutinio vizito pas gydytoją nebegeriu vaistų. aš be jų galiu. tik su jais patogiau, lengviau. bet pastebėjau kad dabar labai sunkiu metu aš kažkaip atsiribojau ir išvis nebejaučiu nieko, gal dar blogiau? kaip kokia apatija. kita vertus labai pavargau pati sau tampyti nervus. kartais atrodo kad nu ir tegu. tegu viskas pagaliau griūna nes atsibodo bijoti kad jau jau grius, va dabar tai tikrai grius.
mažai kam pasakojuosi, nes racionaliems žmonėms tai atrodo nesąmonė, net mama kuri sako - oi man bet kada gali viską sakyti ir pan. pratrūko - nu tu vis apie tą patį ir tą patį, maždaug - nu kiek gi galima. ir pas gydytoją nebesinori eiti, nes irgi kai klausia - kaip? nu kaip kaip, taip pat. neišeina man tų įkyrių minčių atsikratyti. tai išvis jautiesi beviltiškai kai net gydytoja maždaug - nu bet kaip ir gėri ir psichoterapijas lankei ir...ir ant saves pikta nes ir knugų paskaitau ir ieškau tų pozityviaus mastymo minčių ir palaikymo. apskritai tai neikas iš šono net neįtartų.
vakar skaitinėjau šią temą ir vienos nares postas taip atitiko mano mintis, kad sugrįžau pažiūrėti ar ne pati rašiau. turiu ne depresiją, o nerimo sindromą. 3,5 gėriau antidepresantus. kažkiek padeda, bet labiau padeda jaustis optimistiškiau nei kad visai atsikratyti įkyrių minčių. mano nerimas susijęs su darbine veikla, kurioje nesijaučiu stipri, gera darbuotoja, ištisai pergyvenu kad dabar jau išmes, kad darbo nebus, visi badu mirsim. na taip labai neracionaliai. kažkaip tame ima nebefiguruoti nei gerai uždirbantis vyras, nei šeima. kažkaip užsikraunu viską ant saves, nors toli gražu nesu pagrindinė šeimos maitintoja. ir tos pasaulio pabaigos pas mane nuolatos. po"draugės" žodžių (tai čia vsią gyvenimą ir gersi dabar tuos vaistus? ką galvoji daryt?) ir paskutinio vizito pas gydytoją nebegeriu vaistų. aš be jų galiu. tik su jais patogiau, lengviau. bet pastebėjau kad dabar labai sunkiu metu aš kažkaip atsiribojau ir išvis nebejaučiu nieko, gal dar blogiau? kaip kokia apatija. kita vertus labai pavargau pati sau tampyti nervus. kartais atrodo kad nu ir tegu. tegu viskas pagaliau griūna nes atsibodo bijoti kad jau jau grius, va dabar tai tikrai grius.
mažai kam pasakojuosi, nes racionaliems žmonėms tai atrodo nesąmonė, net mama kuri sako - oi man bet kada gali viską sakyti ir pan. pratrūko - nu tu vis apie tą patį ir tą patį, maždaug - nu kiek gi galima. ir pas gydytoją nebesinori eiti, nes irgi kai klausia - kaip? nu kaip kaip, taip pat. neišeina man tų įkyrių minčių atsikratyti. tai išvis jautiesi beviltiškai kai net gydytoja maždaug - nu bet kaip ir gėri ir psichoterapijas lankei ir...ir ant saves pikta nes ir knugų paskaitau ir ieškau tų pozityviaus mastymo minčių ir palaikymo. apskritai tai neikas iš šono net neįtartų.
QUOTE(bučkis @ 2014 12 15, 12:17)
Sveikos,
vakar skaitinėjau šią temą ir vienos nares postas taip atitiko mano mintis, kad sugrįžau pažiūrėti ar ne pati rašiau. turiu ne depresiją, o nerimo sindromą. 3,5 gėriau antidepresantus. kažkiek padeda, bet labiau padeda jaustis optimistiškiau nei kad visai atsikratyti įkyrių minčių. mano nerimas susijęs su darbine veikla, kurioje nesijaučiu stipri, gera darbuotoja, ištisai pergyvenu kad dabar jau išmes, kad darbo nebus, visi badu mirsim. na taip labai neracionaliai. kažkaip tame ima nebefiguruoti nei gerai uždirbantis vyras, nei šeima. kažkaip užsikraunu viską ant saves, nors toli gražu nesu pagrindinė šeimos maitintoja. ir tos pasaulio pabaigos pas mane nuolatos. po"draugės" žodžių (tai čia vsią gyvenimą ir gersi dabar tuos vaistus? ką galvoji daryt?) ir paskutinio vizito pas gydytoją nebegeriu vaistų. aš be jų galiu. tik su jais patogiau, lengviau. bet pastebėjau kad dabar labai sunkiu metu aš kažkaip atsiribojau ir išvis nebejaučiu nieko, gal dar blogiau? kaip kokia apatija. kita vertus labai pavargau pati sau tampyti nervus. kartais atrodo kad nu ir tegu. tegu viskas pagaliau griūna nes atsibodo bijoti kad jau jau grius, va dabar tai tikrai grius.
mažai kam pasakojuosi, nes racionaliems žmonėms tai atrodo nesąmonė, net mama kuri sako - oi man bet kada gali viską sakyti ir pan. pratrūko - nu tu vis apie tą patį ir tą patį, maždaug - nu kiek gi galima. ir pas gydytoją nebesinori eiti, nes irgi kai klausia - kaip? nu kaip kaip, taip pat. neišeina man tų įkyrių minčių atsikratyti. tai išvis jautiesi beviltiškai kai net gydytoja maždaug - nu bet kaip ir gėri ir psichoterapijas lankei ir...ir ant saves pikta nes ir knugų paskaitau ir ieškau tų pozityviaus mastymo minčių ir palaikymo. apskritai tai neikas iš šono net neįtartų.
vakar skaitinėjau šią temą ir vienos nares postas taip atitiko mano mintis, kad sugrįžau pažiūrėti ar ne pati rašiau. turiu ne depresiją, o nerimo sindromą. 3,5 gėriau antidepresantus. kažkiek padeda, bet labiau padeda jaustis optimistiškiau nei kad visai atsikratyti įkyrių minčių. mano nerimas susijęs su darbine veikla, kurioje nesijaučiu stipri, gera darbuotoja, ištisai pergyvenu kad dabar jau išmes, kad darbo nebus, visi badu mirsim. na taip labai neracionaliai. kažkaip tame ima nebefiguruoti nei gerai uždirbantis vyras, nei šeima. kažkaip užsikraunu viską ant saves, nors toli gražu nesu pagrindinė šeimos maitintoja. ir tos pasaulio pabaigos pas mane nuolatos. po"draugės" žodžių (tai čia vsią gyvenimą ir gersi dabar tuos vaistus? ką galvoji daryt?) ir paskutinio vizito pas gydytoją nebegeriu vaistų. aš be jų galiu. tik su jais patogiau, lengviau. bet pastebėjau kad dabar labai sunkiu metu aš kažkaip atsiribojau ir išvis nebejaučiu nieko, gal dar blogiau? kaip kokia apatija. kita vertus labai pavargau pati sau tampyti nervus. kartais atrodo kad nu ir tegu. tegu viskas pagaliau griūna nes atsibodo bijoti kad jau jau grius, va dabar tai tikrai grius.
mažai kam pasakojuosi, nes racionaliems žmonėms tai atrodo nesąmonė, net mama kuri sako - oi man bet kada gali viską sakyti ir pan. pratrūko - nu tu vis apie tą patį ir tą patį, maždaug - nu kiek gi galima. ir pas gydytoją nebesinori eiti, nes irgi kai klausia - kaip? nu kaip kaip, taip pat. neišeina man tų įkyrių minčių atsikratyti. tai išvis jautiesi beviltiškai kai net gydytoja maždaug - nu bet kaip ir gėri ir psichoterapijas lankei ir...ir ant saves pikta nes ir knugų paskaitau ir ieškau tų pozityviaus mastymo minčių ir palaikymo. apskritai tai neikas iš šono net neįtartų.
laikykis
Ir mane panašios mintys lankė, dėl darbo įsivariau nerimą. Nuogąstavimai pasitvirtino - mane atleido ir dabar nerimas bujoja dėl to, kad nerandu kito darbo 
Nors irgi yra visos sąlygos bent kokius metus nedirbti... Bet baisu dėl ateities perspektyvų Neklausyk draugių, tai yra liga, nuo kurios reikia vaistų, savavališkai geriau nenutraukti, nes gali tik pablogėti būklė. Tai tau įkyrių minčių vaistai nepadeda atsikratyti? Suprasčiau, jei retkarčiais pasikartoja, bet taip visiškai? Ar čia tik kai nutraukei vaistus? Gal vaistai netiko tada. Man beje padėjo vienas būdas, kai dar vaistų negėriau, lankiausi pas psichologę, tai patarė, kad kai pradedu įkyriai galvoti apie ką nors reikia įsižnybti 
Keista, bet tas pasižnaibymas padėjo nuvyti mintis šalin ir jos jau labiau bijodavo grįžti
