Kokia mirus visiškai šita tema.
Septynstyge, kad ir kiek ant savęs dėtum, apsidairyk, kiek visko darai, pasiekei per paskutinius (gal ne vienerius) metus. Turint mažų vaikų, man tai atrodo žiauriai daug.
Kai bandau save su kuo palyginti (nors žinau, kad nereikia), pagalvoju, kad Dievas tikrai tikrai yra. Kažkas mane tikrai saugo, kad neturėdama energijos, nuolat nerimaudama, neturėčiau per daug rūpesčių. Kad ir nuo tos pačios šeimos turėjimo apsaugojo (nu gerai, didele dalim, tai savo protu, bet kitiems gi "nepavyksta").
Ar kam nors, iš čia skaitančių/parašančių būna somatiniai pojūčiai? Ką dėl to darot, jei taip? Man seniau nelabai būdavo, dabar kaip kokia neįgali, kažkokia nesąmonė rankose. Visai "nestovi" man
(todėl bananus valgau ne namie, Ondatra, cha cha cha). Šiaip raminantys padeda tam, bet dabar nedirbu, negi ryti juos kasdien, kad "stovėtų"..
Man žmogaus gyvenimas gūdi liūdna naktis, kurios nebūtų įmanoma ištverti, jeigu kur ne kur nesublykčiotų žaibai, kurių akimirksnio šviesuma tokia guodžianti ir nuostabi, kad panaikina ir pateisina ištisus tamsos metus. H. Hesse