Depresija

nu čia įdomiai Tai ką vairuotojas veikia , o kodėl tu negali atisėsti į vairuotojo vietą? Arba pasitikėti tuo, kas vairuoja, arba išlipti, arba vairuoti iš vairuotojo vietos.
Nes kitaip per daug sunku.
Esu sapnavusi, kad važiuoju autobuso gale, rūkau ir autobuse tuščia, bet jis važiuoja.
Mano košmaras, kad aš būnu kalta dėl kažko.
Dabar keičiasi į tai, kad esu bejėgė prieš aplinkybes.
Papildyta:

net nežinau, Tapyre nu šiaip tai balius gal kai tiek daug maisto.

Vairuoju visai viena. Tas ir baisiausia, kad aš vairuoju savo auto, bet nuo keleivio sėdynės.

Tai gal toks jausmas, kad auto ne tavo ir tu tik keleivė, o ne vairuotoja. O vairuotojas kažkur pasiplovė?
Aš tik spėlioju, bet jau panašėja į mano sapną
Pinot, bet tu šaunuolė, kad taip sunkiai vairuoji, aš taip nemokėčiau, tikrai
Vadinasi, turi daug jėgos.

Nežinau kaip tai reikėtų atlikti realybėj. Netoli nuvažiuočiau.
Manau, kad reiškia, kad kažko nekontroliuoju, bet labai stengiuos tai įveikti.

o as siand praleidau diena prie juros,buvo lb fainai

Tai aš nedemonstruoju. Būna kad išlenda, bet kai kuriuos dalykus valdau. Kai kuriuos sunkiau.
Čia gera mintis, apie tą stilių. Manau kad kartais tuo pasinaudoju. Nes būna, tarp visiškai savęs nekentimo ir užsikasimo periodų, tokių retų šuolių, kai net pati nesuprantu kaip sukeliu tą žavesį, bet kažkaip sukeliu.
Papildyta:


Tai va, mums nervininkėms panašiai. Man nuo tokių prasidėdavo panikos. Reikia kažkaip nesusieti, atskirt kaip vienetinį atvejį, ir nelaukt kad turi kartotis. Nors aišku sunku. Bet nuo saulė normalu, gal perkaitai.
Papildyta:


Labai priklauso nuo žmogaus, to jo blogumo išraiškos, pobūdžio, biolaukų. Man tas toks begalinis vienakryptis ištisinis nykimas kažkokią neviltį kelia. Esu bandžius įsiklausyt, kažkaip suprast, bet nu išsunkia. Bet būna tas blogumas įvairesnis, kartais su ironija, kartais su nušvitimais. Tai kažkaip užjaust ar bent empatiją pajust lengviau, nes pats žmogus kitų tiek neapsunkina. Man labai patikdavo mūsų depresikių būrelis, tie gyvi susitikimai. Nes tas blogumas ir supratimas jis tvyrodavo kažkaip savaime, bet visos pagal tiek kiek dar buvo jėgų bandydavo ir juokaut, ir kitų spalvų ieškot. Nu pabliauni, padūsauji, tada pažvengi.

o mane labiau biesina kai zmogus bedavoja pvz kaip blogai lt,kaip jam blogai darbe,kaip neturi pazystamu kas galetu surast jam darba uzsieny,nes tu gi gyveni uzsieny,nors mano pasiulyti variantai netiko,nes gi sunku,nualpsiu ir tt.tai ko tada bedavot?ir cia tik vienas pavizdys.
o as jei pasakydavau kad man liudna ir pasakydavau,kad liudnabe priezasties,tai tikrai neprasydavau manes linksmint,bendravimas budavo kaip visad.
bet db jauciu skirtuma tarp saves depresuojancios ir saves dabartines.dabartine sau patinku labiau.bet suprantu,kad depresija yra liga,kuri nuo musu nepriklauso.ir tai daug baisiau nei gripas.nes depresija tave grauzia is vidaus,eda tavo siela...

Medute, o galima tą upę perskristi/peršokti? Ar čia jau per daug užsimaniau, ir reikia sugalvot "žmonišką" būdą?

nežinau, gal šiek tiek per "stebuklingai", nu, bet pastangų peršokti vis tiek reikia, bet vis tiek pagreitintai. Gal sunkoka būti čia ir dabar, t.y. plaukti?

čia tik man taip atrodo, gal ir ką kita reiškia,nežinau. Gal svarbiau, kaip tau pačiai atrodo?

Sveikos!
Gal nesupyksit, jei truputį kritikos išsakysiu.
Kai susirgau depresija prieš 4 metus, atsiverčiau šitą temą, mane nupurtė nuo jos melancholiškumo, liūdnumo, daug "bėdavojimosi" ir palaikymo trūkumo. Psichiatrei papasakojau ir ji patarė neskaityti ir nesitraukt gilyn į tokių minčių liūną.
Po to suradau porą užsienietiškų forumų, kur žmonės iš tikrųjų stengėsi pasveikti: dalinosi nuotaiką praskaidrinančiomis mankštomis, gyvenimo būdo pokyčiais, džiaugėsi jei juos ištikdavo pagerėjimas ir vienas kitą palaikė sakydami jog depresiją tikrai galima įveikti ir nors tikėtina sulaukti atkryčių, bet bus ir pagerėjimų.
Dabar laikau save pasveikusia ir vėl paskaičiau šią temą. Man atrodo, kad nuolatinis kalbėjimas kaip viskas blogai, kaip net nebūtų gyvenimas prasmingas be liūdnų minčių (!) ir kokie laimingi žmonės yra tušti (!!) tikrai nėra kelias link geresnės savijautos, tik klampinimasis gilyn, mazochizmas kažkoks.
Patikėkit, normali savijauta tikrai nėra kliūtis giliems pamąstymams, filosofijai ar gyvenimo prasmės paieškoms.
Greičiau jau absoliutus nihilizmas yra kliūtis pamatyt gyvenimą su visa jo įvairove.
Įsigilinimas ir detalus perpasakojimas kiekvieno nemalonaus pojūčio neatneša naudos nei pasakotojui nei skaitytojui.
Žinoma, reikia pasidalinti savo išgyvenimais, bet kai kiekviena nemaloni smulkmena paverčiama dienos tragedija, ypač reikšmingu įvykiu... na, tai žinoma būdinga depresijai, bet savitarpio pagalbos grupės turėtų būti ne tam kad kartu bėdavotis, o kad padėt pažvelgt kitu kampu, palaikyti.

Atsiprašau, jei mano interpretacijos klaidingos ir sėkmės ieškant sielos ramybės ir pilnatvės!

Galima iš konteksto išsirinkti bet ką ir po to interpretuot savaip. Kaip ir padarėte.

Užėjote pasakyti pora žodžių, kad kažkieno mąstymas neteisingas? jei nuo to pasidarė lengviau ir jaučiatės dar tvirčiau, tai puiku jums.

Linkiu pasveikti visiškai. Nuoširdžiai.
O kad visiškai pasveikote, liudys tas faktas, kad į "tokias" temas nebesinorės užeiti, nes rūpės džiaugtis gyvenimu.

Na, gal tau tokia depresijos forma, kad užsienietiškas krykščiojantis kaip ten tas, neurolingvistinis programavimas padeda. Tai puiku ir šaunu. Aš tikiu kad tikrai kai kuriems žmonėms to užtenka, ir jie neidavo į šitą temą, kuri tikrai buvo kiek niūroka.
O man kaip tik čia labai padėjo. Nes palaikymas tai nebūtinai pasigyrimai vienas kitam, linksminimai ir dirbtiniai nuteikinėjimai. Sutinku kad čia užsilaikydavo tam tikro stiliaus žmonės, tikrai ne visiems galėjo būti lengva. Bet tas palaikymas ir buvo tikrumas, toks buvimas taip kaip yra, bet kartu.
Žinok rimtesniam gydyme, pvz ligoninėj grupėse, kai žmonėms tikrai labai blogai, jie susėdę nesiseilioja ir mankštom nesidalija, o iškenčia kartu, išverkia, gal net ir pasikolioja. Bet neatsispirsi į šviesą niekaip, neišgyvenęs tos nevilties, kuri vis tiek yra, ir negali jos neigti.