QUOTE(Night13 @ 2014 11 18, 13:23)
Ar Vasaros g. Lining? Gal čia individualu, bet lankyti tas grupes sergant depresija taip pat labai sunku. Aš net fiziškai kartais labai pavargstu, kai blogai jaučiuosi, kol apsirengiu, o ten dar reikia kažkur važiuoti ir kažką veikti. Pati Vasaros g. buvau 2k. Lengviau tik tiek, kad duoda biuletenį. Kadangi jis ilgas, tos pačios 6sav., darbe po to irgi niekas nebelaukia. O nuo depresijų juk per tiek laiko neatsigaunama. Aš po tokios patirties jau pasirašyčiau ligoninei, stacionarui. Jei nepagelbėtų, bent kančios nebūtų dėl to, kad reikia kažkur išsiruošti iš namų. Tose grupėse antrąkart kai lankydavaus, klausydavau bukai, niekas nekabindavo, telaukdavau, kad viskas greičiau baigtųsi. Kitiems, matyt, padeda, jei visa tai egzistuoja. Tik kad vieno recepto nėra.
Taip Vasaros g. Bet būtent tai, kad reikia susiruošti ir kažkur važiuoti jau padeda. Tiesa, jei tikrai sunki būsena, tai nelabai rekomenduojama, reikia prieš tai šiek tiek atsigauti. Sunku, o ką daryt? Aš grįžus apskritai pragulėdavau be jėgų. Bet pagerėjimą po visko jausdavau. Svarbiausia dalyvauti, klausytis ir pasiimti kiek tik įmanoma. Nes duoda tikrai daug.
QUOTE(kliomba @ 2014 11 18, 16:07)
Papildyta:
Grupes lankyti labai sunku, tai iš tikrųjų darbas. O tas režimas, t.y. ėjimas kasdien, arba iš viso gyvenimas ten ir kasdieniai užsiėmimai pagal grafiką, yra vienas iš terapijos elementų. Aš irgi iš pradžių tik bukai klausydavausi. Bet tas kėlimasis, ėjimas kasdien, kažkiek ištraukė. Iš pradžių ėjau susivėlus atbukus, paskui jau ir tvarkytis dažytis pradėjau, galiausiai pradėjau kalbėt, reaguot emociškai, verkt. Tos grupės, ypač sunkesnės, kur pas alelkseičiką, padeda sugrįžt emocijoms, o su jom sugrįžta ir gyvenimas. Ne visiems, tikrai, bet stebuklingų pagerėjimų daug mačiau.
Tą ir norėjau pasakyti, tiesa, aš kitą grupę lankiau, 8 korpuse.
QUOTE(Night13 @ 2014 11 18, 23:58)
bet juk į darbą einant daug rimtesnis režimas/grafikas. ir `darbas` ten gali būti tada, kai žmogus jaučiasi ramiau, ne kai išvis linkęs su anuo pasauliu bendrauti ir daug ko nesugeba dėl būsenos, kai tos kalbos ten buvę - nebuvę. nors aš tik pagal save taip sprendžiu. nu bet, taip, matyt, vieniems tinka toks metodas, kitiems ne. baisiausia visame tame, kad mačiau ten žmones, matytus prieš porą metų, nemažą procentą. vadinasi, neišlipa žmonės iš tų savo stadijų metų metais.
Nieko baisaus, kad tie patys žmonės eina po kelius kartus. Tai lėtinė liga, greičiausiai visam gyvenimui, jai būdingi atkryčiai ir remisijos. O psichoterapija trunka ilgai. Gailiuosi, kad mečiau savo psichoterapeutą, greičiausiai atnaujinsiu. Ant manęs, išskyrus jau labai sunkius pablogėjimus, net nesimato tos depresijos, atvirkščiai, dažniausiai esu linksma ir komunikabili.
BS, užjaučiu.
pradėjau kitom akim žiūrėti į žmones...
