Depresija

Kaip norėtumėt padėti?
Galima ir sau padėti , pvz., man padėjo rašymas čia, kitų nuomonės, palaikymas ar nepritarimas Na, vis kažkoks bendravimas, veiksmas, apmąstymai
Nors geriausia yra kreiptis į profesionalus, nes čia profesionalios pagalbos nebus, be to, kartais galima ir persiimti depresiškomis nuotaikomis.
Papildyta:


čia dauguma matyt jau pasveiko ar rado kitokią išeitį nei forumas. Todėl kam tai svarbu, tas ir rašo
Papildyta:


meniška siela

Niekaip nesuprantu, kaip įmanoma nuslėpti nuo žmonių, su kuriais bendrauji, tuolab, jei gyveni su šeima. Visgi, aš manau, čia labiau įsivaizdavimas, kad nuslepiama. O kai veidas pasidaro baltas, kaip popierius, ar pamėlęs-namie visad pudruojatės, jei taip, ar įstengiate, ar iki to būna? Kai dreba rankos, suvaldote? Niekas nemato, kad neįstengiate išlipti iš lovos ilgą laiką, iškrentate visiškai iš socialumo, sunku net kalbėti, jei kas pakalbina?
Arba depresija vadinate tiesiog blogesnę nuotaiką, kai tai dar suvaldoma, ir, galbūt, dar visai nėra liga.

Na, pamišėlis pas psichologą neitų, nes nelabai susišnekėtų. Apskritai gi depresija labiau protingųjų ir jautrių žmonių liga, nereikia nuvertint to kontingento, nes jis paprastai atvirkščias masių įsivaizdavimui. Bet suprantu, kad norint slėptis negi rodysies ir dar mažam miestelyje.
Su vaistais kažką pribūrėt. Nereceptinių vaistų nėra, jie kaip tik griežtai kontroliuojami, nes tai psichotropai. Nereceptiniai tai ir būtų tik žolelės. Nebent po blato ar senais laikais kažkaip gavot antidepresantų, bet nesuprantu kaip pirkti bet ką, ką vaistininkė pasiūlo. Čia gi atitaikyt reikia. Arba gavot placebo ir savaime pagerėjo
Papildyta:


Taip, tikrai. Šita liga turbūt didžiausia dalimi iš visų priklauso nuo paties žmogaus, nes ji yra mūsų galvose. Tik kai esi dugne, labai sunku tuo patikėt.
Papildyta:


Nėra vieno scenarijaus čia. Beveik panašu kaip diskutuot, kuris labiau kenčia. Kiekvienas skirtingai tvarkosi. Jeigu pavyksta nuslėpti, nebūtinai gal "per mažai sergat". Gal valia geležinė, gal galimybės tokios, ar stadija tokia. Bet tai gerai, jeigu tai padeda, ir nuo to geriau jaučiatės. Bet nereik stebėtis kitokiais atvejais. Patikėkit prisižiūrėjau tiek, kad pasakyčiau o kaip įmanoma slėpt. Depresija gali pasireikšti žvėriškais fiziniais skausmais, tokiais drebuliais kai žmogus kalatojasi nesustodamas, arba visišku stuporu, išsijungimu iš realybės. Būna kad tų savo vaikų nepažįsta, arba dar baisiau. Tada jau ne iki to, kaip čia paslėpt ar kaip atrodyt padoriau. Slėpimas kartais gaunasi kaip neigimas ir sau. O sau neigiant savo ligą, labai sunku gydytis.

Nevadinu depresija blogos nuotaikos, nes man nustatyta sunki depresija su nerimu. Ir į darbą teko eit, nežinau, matė kas ar ne, mano sustingusį veidą ir kūną, bet niekas nieko nesakė, bent jau į akis. O dirbau dideliam kolektyve plius dar bendravimas su klientais. Namuose nieko pernelyg neapkroviau savo nuotaikom, kai nerimas užkamuodavo, tempdavau draugą pasivaikščiot, buvo žiema, tai jis greit pradėdavo zyst, kad einam namo, gi taip šalta. Jis žinojo, kad sergu, beje. Be to, dar vienas dalykas, kai yra pareigų, tai kad ir kokia būsena, iš lovos išlipt sugebėdavau. Ieškokit psichoterapeuto, kaip kažkuriai siūliau, Vilniuje yra labai gera psichoterapijos grupė, mokėt nereikia, tik gauti siuntimą iš psichiatro.(jeigu įdomu, atsiųsiu nuoruodą). Ten 6 savaites vyksta grupiniai psichoterapiniai užsiėmimai, bent jau man padeda, per atkryčius buvau net 3 kartus. Rankos dreba, bet kuo labiau stengsiesi tai suvaldyti, tuo labiau jos drebės. Nu dreba, tai dreba, ką daryt. Aišku, atsiranda koks mulkis, kuris paklausia, kodėl tavo rankos dreba. Tik nenusiminkit, jei yra problema, tai yra ir jos sprendimo būdas(čia aš save visada taip guodžiu ). Pradžia visada sunki, bet patikėkit, net su depresija įmanomas pilnavertis gyvenimas. Tik gydytis reikia.

tiesa sakant, vasara, kai sviecia saule ir gyvenimas atrodo puikus, negaliu isivaizduoti kaip as rudeni ziema krentu i tokia gilia duobe. tiesiog galiu garantuoti visu 100%, kad ateinancia ziema man nieko nenutiks. ir isvis galvoju, kaip as galiu buti toks kvailas, ir taip nusivaryti. va koks yra sveiko zmogaus poziuris i ligoni.
ir jeigu kalbam apie sitos ligos slepima, tai as manau kad reikia sleptis, ir taip giliai sleptis, nes sveikam, niekad to nepatyrusiam zmogui depresija - tai silpnumas, kvailumas, tinginyste ir issidirbinejimas. tokiu zmoniu niekam nereikia, juk siais laikais visiems yra sunku..cia mano nuomone..
del vaistu - tai pavadinimo tikrai nepamenu, galbut tai buvo zoleles kaip kazkas cia sake, gal as tiesiog save apgaudinejau, nezinau, bet man padejo, taip pat man padeda bendravimas, rasymas cia.

Ar Vasaros g. Lining? Gal čia individualu, bet lankyti tas grupes sergant depresija taip pat labai sunku. Aš net fiziškai kartais labai pavargstu, kai blogai jaučiuosi, kol apsirengiu, o ten dar reikia kažkur važiuoti ir kažką veikti. Pati Vasaros g. buvau 2k. Lengviau tik tiek, kad duoda biuletenį. Kadangi jis ilgas, tos pačios 6sav., darbe po to irgi niekas nebelaukia. O nuo depresijų juk per tiek laiko neatsigaunama. Aš po tokios patirties jau pasirašyčiau ligoninei, stacionarui. Jei nepagelbėtų, bent kančios nebūtų dėl to, kad reikia kažkur išsiruošti iš namų. Tose grupėse antrąkart kai lankydavaus, klausydavau bukai, niekas nekabindavo, telaukdavau, kad viskas greičiau baigtųsi. Kitiems, matyt, padeda, jei visa tai egzistuoja. Tik kad vieno recepto nėra.

noriu pridurti, kad dirbu kurybini darba, todel man nereikia eiti kasdien i darba, dirbu kada noriu ir kiek noriu. gal tai ir pliusas, o gal ir minusas. dazniausiai bunu vienas. auginom trecia vaikeli, buvo smagu, linksma. keletas metu praleke su vejeliu. bet kai zmona grizo i darba, vel kasdienybe, rutina. vel grizo tos nepakeliamos mintys.

Tai va, būtent, čia tavo nuomonė. Slėptis nei reikia nei nereikia. Čia kiekvieno žmogaus reikalas, kiek slėptis, ir ar jam to reikia. Ką galvoja kiti, čia irgi jų reikalas. Visokių žmonių yra ir visokie turi teisę gyventi. O realiai, kiekvienas tik apie save galvoja.
Yra toks dalykas kaip depresinė ar melancholiška asmenybė. Ir to net nepagydysi, tiesiog žmogus taip išreiškia save, toks yra. Ir jie tuo ir įdomūs. Ir taip, dažniau tokie renkasi kūrybinį darbą
Papildyta:


Grupes lankyti labai sunku, tai iš tikrųjų darbas. O tas režimas, t.y. ėjimas kasdien, arba iš viso gyvenimas ten ir kasdieniai užsiėmimai pagal grafiką, yra vienas iš terapijos elementų. Aš irgi iš pradžių tik bukai klausydavausi. Bet tas kėlimasis, ėjimas kasdien, kažkiek ištraukė. Iš pradžių ėjau susivėlus atbukus, paskui jau ir tvarkytis dažytis pradėjau, galiausiai pradėjau kalbėt, reaguot emociškai, verkt. Tos grupės, ypač sunkesnės, kur pas alelkseičiką, padeda sugrįžt emocijoms, o su jom sugrįžta ir gyvenimas. Ne visiems, tikrai, bet stebuklingų pagerėjimų daug mačiau.

bet juk į darbą einant daug rimtesnis režimas/grafikas. ir `darbas` ten gali būti tada, kai žmogus jaučiasi ramiau, ne kai išvis linkęs su anuo pasauliu bendrauti ir daug ko nesugeba dėl būsenos, kai tos kalbos ten buvę - nebuvę. nors aš tik pagal save taip sprendžiu. nu bet, taip, matyt, vieniems tinka toks metodas, kitiems ne. baisiausia visame tame, kad mačiau ten žmones, matytus prieš porą metų, nemažą procentą. vadinasi, neišlipa žmonės iš tų savo stadijų metų metais.

Aš po to gatvėj sutikdavau ne vieną atsigavusį, tikrai gyvenantį gyvenimą. Bet ir tavo tiesa, grįžta ten daug, irgi mačiau. Kita vertus, jeigu nejaustų kad padeda, negrįžinėtų gi, bijotų tos vietos kaip ugnies. Aš apskritai netikiu, kad nuo depresijos galima išsivaduot visiškai ir visam laikui. Jeigu yra polinkis, atkryčiai neišvengiami, tik gal išmokus tvarkytis, paskui jau lengviau sekasi. Yra žmonių kurie pajutę kad darosi blogai, profilaktiškai tas grupes palanko, ir taip daugybę metų. O pasitaiko toks keistas reiškinys, priklausomybė. Mačiau keletą žmonių, kurie vieniši, nieko neveikia, neturi kur pasireikšt, ir juos ten traukia, nes ten kaip stovykloj, kažkiek prižiūri, kažkiek įpareigoja bendraut, yra kam tai smagu. Bet čia nemanau kad geras dalykas.

man vasara,pavasari ir buvo pagerejimas,rugpjuti daktaras pakeite vaistus(nutrauke ad ir israse kazkokiu nuo nerimo)ir gryzus i uk pilnu pajegumu kritau atgal i depresija.db vel geriu ad ir vel jauciuos gerai.

Būtų gerai...

Sveikos ir nesveikos/nesveiki

Aš gyva. nesveika. Sunkus ruduo. Patyriau TAS būsenas, apie kurias tiek daug rašydavote čia, o aš atsakydavau, kad man viso to nėra, TIK ta suš.. nemiga. Tai štai - šiemet patyriau artipilnę puokštę. Nu i nafig Vargšai artimieji, vienu metu maniau, kad mane užmigdyti būtų humaniškiau ir mano, ir jų atžvilgiu;

Dabar kažkaip lengviau su nuotaikom. Prasmės kaip ir nesimato/nesijaučia, bet laikaisi kažkaip. Miegu su vaistais. Be jų neišeina. Kartais pabandau, tai kaip kada. Vieną kartą net per 1,5 val. užmigau, tai buvo didelis gražus netikėtumas. O paprastai po tris valandas prabrūžini paklodę, sujauki viską, išdūsauji-apdūsauji visas sienas (jaučiu, ten pas mane aprasoja viskas nuo dūsavimų kiekio), apkandžioji pagalvę, pažliumbi iš nevilties, prarandi viltį, atrandi vėl kruopą jėgų galvoti, kad vis tiek kada nors kokiomis nors priemonėmis užmigsi, ir gyveni toliau. Kartais net smagu būna. Tik vakarais sunku, nes maždaug nuo 19 val. pradedu galvoti apie tai, kaip eisiu į lovą ir apsitriesiu iš nevilties

Bet bet bet. Susiėmiau ir pradėjau truputį sportuoti. Tai miegui px šis faktas, bet nuotaikas veikia teigiamai.

Taip pat nutraukiau psichoterapiją, nes galutinai įsitikinau, kad man kapstymasis po praeitį su psichodinamike nepadeda, kad ir kokia ji žavinga ir miela, palaikanti asmenybė. Man reikia tvirto, kieto, griežto, autoritetingo psicho, kuris mane konkrečiai įstatytų į vėžes ir parodytų, kuria kryptim eiti, padėtų keisti požiūrį, elgesį. Nes priežastis, mechanizmus aš jau pažįstu, kasdienybėje analizuoju, išmanau, kaip, kas ir kodėl vyksta, kodėl reaguoju, bet neturiu jokių įgūdžių, kaip tai pakeisti, nes ji nedirbo su ateitim, tik su praeitim. O aš kai įgimta pesimistė, tai mane tik dar labiau gramzdino į šūdijos karalystę. Todėl dabar noriu šiek tiek palaukti, gal finansų pakaupti ir eiti kitur, pas kitokios pakraipos psichą.

Ai, ir dar masė kitų naujienų-nenaujienų, bet jos gal tik man vienai įdomios ir labiau vidinės, tai nevarginsiu. Skaitau Jus nuolat, bet kalbėtis nenorėjau.

ashaman, aš kategoriškai nesutinku su tuo, kad reikia slėptis. kaip ir su tuo, kad riekia eiti ir viską pridenginėti turima liga. man atvirumas apie mano būsenas padeda išlikti. taip, dalis žmonių tebemano, kad depresija yra tinginių ir pasyvių žmonių liga. Bet jeigu mano dėka šalia esantys žmonės ėmė geriau suvokti depresijos eigą, apraiškas, pasekmes, tai didelis pasiekimas. Ir psichine manęs niekas nelaiko. Aš drąsiai sakau, kad sergu depresija ir skatinu patiems neapsileisti ir nenurašyti visko tam "ai, man rudenį būna liūdna", ir taip 15 metų. Nes vieni metia gali būti tie kritiniai, kai užsidarysi, liksi vienas ir pabučiuosi depresijai į subinikę

Beje, susirgusi ir besigydydama išmokau pamatyti kitus, kurie turi depresijos požymių. Ne vienam pavyko ir padėti. Laiku. Tai tikriausiai yra šalutinis šios ligos poveikis - jautrumas kito būsenoms. bent jau aš į vidų nesusivyniojau, o kaip tik, pasidariau jautri aplinkai. Pernelyg jautri, mano požiūriu, bet vis tiek įdomu