QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 13:07)
gal oras veikia
Aš jau kuris laikas tik sapnuose išgyvenu gyvenimo džiaugsmą, o prabundu ir vėl ta niūri kasdienybė 
Labai suprastėjo mityba, nesugebu susiimti.
laba visiems, papasakosiu kaip as kovojau tada su depresija. kadangi gyvenu nedideliam mieste, savaime aisku, kad pas psichologa eiti negalejau. nezinau kiek metu dar tures prabegti, kad zmogus einantis pas psichologa, nebutu laikomas pamiseliu. didziausia klaida mano buvo, kad is pradziu as bandziau gydytis liaudies priemonemis - zoleliu arbatomis, pasivaiksciojimais grynam ore, veiklos keitimu. visa tai mane nuvare iki to, kad ryte vos is lovos islipdavau - nebemaciau jokios prasmes. ir viena diena nuejau i vaistine kitam miestelio gale, kur manes niekas nepazista, tiesiog paprasiau stipriausiu nereceptiniu vaistu. mazdaug po 2 menesiu grizau i gyvenima.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 10:30)
Kaip galima tai nuslėpti? tuomet gal nėra dar taip beviltiška, nors vyrai lieka vyrais...ar neprasimuša depresija agresijos protrūkiais?
o kaip gali sau leisti neslėpt? jei ne vien apie save galvoji, tai negi leisi vaikams matyti, kad tau viskas juoda??? Ir maskuojiesi, kai tik gali, kad nekankint savo bėdomis artimųjų...
aš tai pasislėpus nubliaunu valandėlę ir vėl grįžtu prie rutinos. Žinau, kad ateity pagerės. O jei ir ne tai ne kitų bėda o tik mano, tad pati su savimi turiu ir dirbti, kapstytis. Ir ne psichologų ar vaistų čia pagalbos reikia o paties žmogaus noro pasveikti. Jei pats nenorėsi tai niekas nepadės. Kai visai blogai būna kartoju sau ,kad geriausia plaukti pasroviui nuo to blogiau nebus gal išplauksiu, o nuskęst tai visada spėsiu :-D
kadangi mano gimineje yra keletas gydytoju, as su jais pabendraves susidariau tokia nuomone - niekas taves neisgydys, tik pats gali ta padaryti. juk juokingai atrodo, kai ateina chroniskas alkoholikas pas gydytoja - nu davai dabar pagydyk mano kepenis. o depresija yra isvis klastinga liga - juk sulauzyta ranka gali sugipsuoti, nuo galvos skausmo gali tablete isgerti, bet ka daryti su depresija? artimiesiems tai ziaurus isbandymas.
QUOTE(Sin_ @ 2014 11 17, 14:27)
o kaip gali sau leisti neslėpt? jei ne vien apie save galvoji, tai negi leisi vaikams matyti, kad tau viskas juoda??? Ir maskuojiesi, kai tik gali, kad nekankint savo bėdomis artimųjų...
aš tai pasislėpus nubliaunu valandėlę ir vėl grįžtu prie rutinos. Žinau, kad ateity pagerės. O jei ir ne tai ne kitų bėda o tik mano, tad pati su savimi turiu ir dirbti, kapstytis. Ir ne psichologų ar vaistų čia pagalbos reikia o paties žmogaus noro pasveikti. Jei pats nenorėsi tai niekas nepadės. Kai visai blogai būna kartoju sau ,kad geriausia plaukti pasroviui nuo to blogiau nebus gal išplauksiu, o nuskęst tai visada spėsiu :-D
aš tai pasislėpus nubliaunu valandėlę ir vėl grįžtu prie rutinos. Žinau, kad ateity pagerės. O jei ir ne tai ne kitų bėda o tik mano, tad pati su savimi turiu ir dirbti, kapstytis. Ir ne psichologų ar vaistų čia pagalbos reikia o paties žmogaus noro pasveikti. Jei pats nenorėsi tai niekas nepadės. Kai visai blogai būna kartoju sau ,kad geriausia plaukti pasroviui nuo to blogiau nebus gal išplauksiu, o nuskęst tai visada spėsiu :-D
Na, kai liga yra tikrai ūmi, atkritimo atveju nuslėpti neįmanoma, tai patampa nekontroliuojama...kiekvienam ji kitaip gal pasireiškia, bet kaip gali apsimesti kad neskauda, jei tau fiziškai skauda visą kūną? Jei kalbėti negali? Taip pat yra kategorija žmonių, kurie depresiją diagnozuoja sau patys, paskaitę aprašymą internete, tada tokių patarimų manau čia dėti nevertėtų, nes jie nepadeda nei vienam...o tik gali paūminti būklę, tipo tu pats kaltas, kad blogai jautiesi...žinot, man senai ne 20 ir ne 30, knygų perskaityta milijonai, pastangų dedama su kaupu, bet tokie pasakymai maskuotis mane skaudina, nes tam tikru momentu tai būna nekontroliuojama...
O kad paverkimai padėtų, o kas tada, kai neturi kuo verkti? O jūs visas ligas slepiat? ir slogą, ir kosulį ir ypač vėžį slėptumėt? Jūs nepasitikit savo artimaisiais?
QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 14:06)
O jūs visas ligas slepiat? ir slogą, ir kosulį ir ypač vėžį slėptumėt? Jūs nepasitikit savo artimaisiais?
Nepabuvus kito kailyje negaliu apie kitus sakyti. Bet taip, ligas jei tik galiu slepiu, ypač nuo vaikų. Negi bėgsi ir rėksi visiems, kad tau pilvą skauda ar skaudanti karpa ant kulno išdygo? Ir ne apie pasitikėjimą čia kalba eina o apie meilę artimiesiems ir rūpestį jais. Tas pats faktorius ir kritinėmis dienomis teigiamai suveikia, atsakomybė už tuos, kuriuos myli.
QUOTE(Sin_ @ 2014 11 17, 15:26)
Nepabuvus kito kailyje negaliu apie kitus sakyti. Bet taip, ligas jei tik galiu slepiu, ypač nuo vaikų. Negi bėgsi ir rėksi visiems, kad tau pilvą skauda ar skaudanti karpa ant kulno išdygo? Ir ne apie pasitikėjimą čia kalba eina o apie meilę artimiesiems ir rūpestį jais. Tas pats faktorius ir kritinėmis dienomis teigiamai suveikia, atsakomybė už tuos, kuriuos myli.
Kartais kai skauda nereikia eiti ir sakyti, kad skauda ir skausmą ne visada gali nuslėpti... Na, aš visada savo artimųjų prašau nuo manęs neslėpti, jei jiems yra blogai, nes ne visada vienam kentėti yra gerai, artimojo parama dažnai padeda...toks gyvenimas... Pavydžiu, kad Jums taip išeina, o gal būklė dar yta pakenčiama? man pavyko tai slėpti daug metų (apie 20) kol organizmas galiausiai neatlaikė...pavėlavau su gydymu, gal būtų užtekę tik nereceptinių vaistų ir paprastos terapijos, bet buvau auklėjama slėpti blogas nuotaikas, visada šypsojausi...na kiekvienas manau turi savo istoriją, tik nereikia galvoti, kad visi sergantys depresija tik sėdi ir demonstruojasi. Aš pati nepastebėjau laiku, kada mano vaikui prasidėjo depresija, nes vis tikėjau, kad tai paauglystė ir dabar negaliu sau to atleisti, o kaip žinia, depresija yra genetiškai paveldima, tai moksliškai įrodyta ir nereikia pasakoti apie nusiteikimus. Aš nenoriu, kad man būtų blogai, nenoriu...patikėkit, bet nežinau jūsų amžiaus, tai nepykit jei įžeisiu, bet Jūs gal per jauna suprasti, kad žmonės turi problemų?
Atsiprašau, jei kam nepatiks ką surašiau...tai tik mano nuomonė
nenurašykim sergančių
QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 14:38)
nenurašom, tik dalinamės mintimis
tam ir tema 
QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 11:30)
Kai jau prieinu ribą man padeda minčių išreiškimas ant popieriaus-rašau eiles...
Man psichiatrė liepė tą patį padaryti. Surašyti, kada jaučiuosi gerai, kada blogai. Tada pati nusprendžiau išdėstyti visą savo gyvenimą ant lapo ir susivokti, kas daros ir iš kur čia viskas. Šiek tiek palengvėjo, nors kol parašiau užtrukau dvi dienos ir lapai liko su šlapiom dėmėm.
O galima aš čia dažniau įkišiu savo nosį ?
QUOTE(HFT @ 2014 11 17, 17:02)
Man psichiatrė liepė tą patį padaryti. Surašyti, kada jaučiuosi gerai, kada blogai. Tada pati nusprendžiau išdėstyti visą savo gyvenimą ant lapo ir susivokti, kas daros ir iš kur čia viskas. Šiek tiek palengvėjo, nors kol parašiau užtrukau dvi dienos ir lapai liko su šlapiom dėmėm.
O galima aš čia dažniau įkišiu savo nosį ?
O galima aš čia dažniau įkišiu savo nosį ?
tema neuždara
Jei nesupyksit, įkelsių vieną optimistiškiausių savo eilėraščių, čia taip vadinamos padrąsinančios mintys sau ir kitiems
***
Tų žodžių negirdėki, kurių girdėt nenori...
To juoko neklausyki, kuris labai šaižus...
Neleisk širdies sužeisti, lai žodžiai skrieja oru,
Lai vėjas užgesina, tuos skaudulio laužus...
Prabusk iš juodo sapno...ir saulę įsileiski
į savo gležną kūną. O siela! Atsigauk!
Išgirski vėjo šauksmą, savęs daugiau neteiski,
Duris plačiai atvėrus gyvenimą ragauk!
QUOTE(ashaman @ 2014 11 17, 14:24)
laba visiems, papasakosiu kaip as kovojau tada su depresija. kadangi gyvenu nedideliam mieste, savaime aisku, kad pas psichologa eiti negalejau. nezinau kiek metu dar tures prabegti, kad zmogus einantis pas psichologa, nebutu laikomas pamiseliu. didziausia klaida mano buvo, kad is pradziu as bandziau gydytis liaudies priemonemis - zoleliu arbatomis, pasivaiksciojimais grynam ore, veiklos keitimu. visa tai mane nuvare iki to, kad ryte vos is lovos islipdavau - nebemaciau jokios prasmes. ir viena diena nuejau i vaistine kitam miestelio gale, kur manes niekas nepazista, tiesiog paprasiau stipriausiu nereceptiniu vaistu. mazdaug po 2 menesiu grizau i gyvenima.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
Kokie tie nereceptiniai vaistai nuo depresijos
QUOTE(ikiuke @ 2014 11 17, 10:30)
...ar neprasimuša depresija agresijos protrūkiais?
manau, kad ir moterims gali taip prasimušti
Papildyta:
QUOTE(ashaman @ 2014 11 17, 13:24)
laba visiems, papasakosiu kaip as kovojau tada su depresija. kadangi gyvenu nedideliam mieste, savaime aisku, kad pas psichologa eiti negalejau. nezinau kiek metu dar tures prabegti, kad zmogus einantis pas psichologa, nebutu laikomas pamiseliu. didziausia klaida mano buvo, kad is pradziu as bandziau gydytis liaudies priemonemis - zoleliu arbatomis, pasivaiksciojimais grynam ore, veiklos keitimu. visa tai mane nuvare iki to, kad ryte vos is lovos islipdavau - nebemaciau jokios prasmes. ir viena diena nuejau i vaistine kitam miestelio gale, kur manes niekas nepazista, tiesiog paprasiau stipriausiu nereceptiniu vaistu. mazdaug po 2 menesiu grizau i gyvenima.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
cia iskilo klausimu kaip as slepiausi. tiesa, zmona viska zinojo, bet stengiausi pries ja kiek imanydamas - kuri moteris noretu vyro psichinio ligonio?
taigi mazais zingsneliais islipau. bet diena is dienos jauciu kaip kirba manyje sita liga, ir ko gero nuo jos visiskai pasislepti nepavyks.
man kažkaip atrodo, kad psichologą eina kaip tik norintys kažką pakeisti savo gyvenime. Ne pamišėliai.
Ashman, suprantu, kad gyvenat mažame miestelyje ir jums labai svarbi aplinkinių nuomonė apie jus.
Bet galime gi nugyventi savo, savo, o ne kitų gyvenimą. Kas tie aplinkiniai, ir jų nuomonė? Na, jei jus dėl ko nors pasmerktų, dauguma ? Kaip tuomet jaustumėtės? Smerktumėt save, nes kitų tokia nuomonė? 
Nepavyks pasislėpti, pritariu
Manyje irgi kirba, dabar jau lyg ir mažiau 
