Depresija

visu pirma aš neperskaiciau kad ji su juo santokoj,as maniau,kad tik draugas.Santuokoj visai kas kita

o koks skirtumas santuokoj ar ne?tai palikim visus ,kurie serga depresija ar kokia kita liga,sveiki bendrauja tik su sveikais,sergantys su serganciais...

Visus tada teks palikt, nes kas nors kuo nors neįtiks. Kiekvienas gi savų
pričiūdų turi.
Dar negrįžtat iš atostogų?

Laba diena

Skaitau jus jau seniai, gal kokius metus. Neskubu sau nieko diagnozuoti, tačiau jau ilgą laiką apėmusi mane visiška apatija...



Tas tiesa, svyruoja nuotaikos visiems, bet ką daryti, kai ta nuopuolio nuotaika tęsiasi kelis mėnesius? Be prošvaisčių?




Kokia įdomi mintis - išties jaučiuosi kaip siena aptverta... Ir kas galėti padėti suprasti, dėl ko taip yra? Kam man to reikia? Kaip tu, Medute, supratai?

Kai, atrodo, turi viską, ko reikia - mėgiamą darbą, stogą virš galvos, artimą dūšią ir net ištikimų draugų, o vat džiaugsmo visu tuo seniai nebėra. Ką ten džiaugsmo - tiesiog pasitenkinimo.

Tik nykuma....

Manyčiau, kad reikia ieškoti išeities , eiti pas psichologų, specialistų.
Papildyta:


aha, man irgi būna kartais toks izoliacijos nuo aplinkos jausmas. Kažkada mėginau skaityti knygą "Stiklo gaubtas", apie depresiją, bet neperskaičiau, nes neužkabino.
Mėgiamas darbas, artima dūšia ir ištikimi draugai - tai labai daug. Aš mažiau turiu
O dėl ko taip yra, gali padėt suprasti, pvz., keleto metų psichoterapija, t.y. darbas su savimi. Aš tai randu kabliukų, žinau maždaug dėl ko ir ką reikėtų keisti. Na, bet kartais tiesiog priimu taip kaip yra ir nieko nekeičiu, palieku tai savo pasirinkimui plaktis grietinės slovike kaip varlei O kai ko pakeisti ir neįmanoma, belieka su tuo susitaikyt.
Papildyta:


, kai jau jaučiu visišką nykumą, tai susirašau ką turiu veikti, man padeda išjudėti čia šitame forume išmokau šito gero dalyko, kad turi turėti savo gyvenimo viziją ar bent dienos (tai aš nors dienos )
Papildyta:
Kiek čia dalyvauju, tai pastebėjau, kad depresijos labai skirtingos, ir kiekvienai vis kitaip, ir padeda kažkokie kiti dalykai. Tai už visas kalbėt negaliu.

Teko pasirinkti netinkamą žmogų?
Aš tą PALIK suprasčiau nebent taip, kad nereikia už tą sergantį depresija žmogų spręsti jo problemų, palikti vietos jo savarankiškumui ir atsakomybei už savo gyvenimą.
Aišku, paremti, išklausyti, pasidalinti jausmais, nukreipti pagalbos - TAIP.
Susitapatinti su jo nuotaikom, atsisakyti savo gyvenimo, pastoviai viską už jį spręsti, gelbėti - NE.
Tačiau gali būti, kad tenka gelbėti, jei yra gili depresija, nu tada tai nežinau Realiai su sergančiu žmogumi yra sunku.

Papildyta:
, kai jau jaučiu visišką nykumą, tai susirašau ką turiu veikti, man padeda išjudėti čia šitame forume išmokau šito gero dalyko, kad turi turėti savo gyvenimo viziją ar bent dienos (tai aš nors dienos )
Papildyta:
Kiek čia dalyvauju, tai pastebėjau, kad depresijos labai skirtingos, ir kiekvienai vis kitaip, ir padeda kažkokie kiti dalykai. Tai už visas kalbėt negaliu.
[/quote]


Ačiū, Medute, pradėsiu nuo dienos (paskui ir gyvenimo) vizijos

Neretai užsuku paskaityti, su savo mintimis nelendu, bet šįkart norėčiau garsiai pamąstyti.

Dėl palikimo. Manau, kad paliekama paprastai ne todėl, kad žmogus (su)serga, o todėl, kad tai jau tampa ne tas pats asmuo, kurį mylėjo. Vaikus mylima besąlygiškai, vien todėl, kad jie yra. Kitus mylime už tai kokie jie yra, už tai, kokie patys jaučiamės šalia jų. O kaip tada, kai dėl ligos žmogus visiškai pasikeičia, nebelieka tų savybių dėl kurių žmogų mylėjome? Kartu liekama dėl prisiminimų, koks tas žmogus buvo, kaip kartu buvo gera. Dėl vilties, kad ateityje bus geriau. Arba iš pareigos/ pasiaukojimo. Kokios pareigos/pasiaukojimo ribos? Žmonės gyvena porom, dėl poreikio patenkinti savo poreikius (nekalbu vien apie seksualinius) įskaitant bendravimą, išklausymą, bendrą veiklą ir pan. (priklauso, kas ko santykiuose ieško). O kai tie poreikiai nepatenkinami mėnesį, metus, dvejus, dar ilgiau?
Įsivaizduokim situaciją: susipažįsta 2 žmonės, pradeda santykius, paaiškėja, kad vienas jų (vyras), serga. Moteris labai nori vaiko. Jau ir amžius toks, kad ilgai laukti negali. Vyras vaikų ne(be)nori. Net ir norėdamas nelabai galėtų jais pasirūpinti. Koks "teisingas" būtų moters sprendimas: palikti vyrą ar likti su juo ir tikriausiai niekada nesusilaukti vaikų?
Alkoholizmas (narkomanija, nesustabdomas lošimas ir pan.) liga? Jeigu liga, tokiu atveju palikti sergantį galima ar tai "kitokia" liga?

Turbūt atrodo, kad palaikau "palikti" poziciją. Taip nėra, tiesiog paskaičius jūsų diskusiją kilo minčių, kurias kiek padrikai surašiau.

Sveikos
Ir man labai įdomu, kaip notmiau O cream tai galėtų apšviest kaip pem8.

Ko čia liežuvis atsirišo.

Man rodos, santykiai priklauso nuo širdies platumo - kiek žmoguje vietos yra kažkam kitam, išskyrus jo EGO. Pradedant į siaurąją pusę - ne visi tėvai besąlygiškai myli savo vaikus. Yra atvejų, kai sveiki ir iš esmės "geri" vaikai nemylimi dėl to, kad netenkina tėvų lūkesčių, įsivaizdavimų, noro kontroliuoti.... būtent to ego nepasotina. Tokių atvejų ne vienas. Ir ne du, deja.

O jei eit į plačiąją pusę... yra žmonių, kureims šalia vietos savo biologiniams vaikams, širdy atsiranda vietos tėvams, broliams, seserims (net tada, kai jie seni ar neįgalūs), sutuoktiniui. Įvaikiams ar globotiniams. Artimiems ir tolimesniems draugams, žmonėms, kuriem esi dėkingas. Bendruomenei. Tėvynei. Net jei jie nepateisina lūkesčių.

Nes tas santykis tarp lūkesčių ir tikrovės, tarp gavimo ir davimo, tarp tikėjimosi ir atsisakymo nėra toks paprastas. Kartais atsisakymas praturtina. Kartais praradimas (pvz., savo "sėkmingo" gyvenimo su sveiku ir "sėkmingu" sutuoktiniu) tampa atradimu, tik tas atradimas ne visuomet toks matomas, kaip reklamose, o paslėptas, kaip tas perlas kriauklėj. Kartais trumpam nušvitusios ligonio akys jau yra atlygis už ilgas tamsos dienas. Ir tai nėra tuščiažodžiavimas, tiesiog tas gilesnių dalykų troškimas, gebėjimas atsisakyt, gebėjimas nesavanaudiškai mylėt yra žmogiškosios prigimties dalis, gelmė, kurios sąmoningai ar nesąmoningai siekiam. Ir pasąmonėj viliamės, kad ir mus kas nors taip mylės. Ligoje ir varge.

O apibendrinant ir į temą - jei šalia esančiojo EGO netalpina kito kančios ir savo lūkesčių atsisakyme neįžvelgia prasmės, tada ko gero geriau skirtis, nes gyvenimas virs abipuse kančia, nuolatiniais priekaištais iš vienos pusės, ir kalte iš kitos. O jei talpina - tai jau pergalė.

Pasirašyčiau po kiekvienu žodžiu. Gal ir natūralu, kad žmogus svarbiausias pats sau, bet tai tėra egoizmas. Jei jau depresija liga, susirgęs ja jis netampa ne savimi. Banaliai tariant, jei po avarijos taptų nevaikštantis, irgi išsižadėti reikėtų? Kad sunku kitiems su juo pats, sergantysis puikiai suvokia - depresija ne silpnaprotystė. Gal ir depresiką egoizimu galima apkaltinti, tik, ko gero, tame ir skirtumas, kad tokio "malonaus" egoizmo, niekas nenori, kai susišukavimas ar bet koks kitas elementarus veiksmas tolygus įkopimui į Everestą. Ir iš to egoizmo ne visi pajėgūs patys išlipti. Nors, giliau kapstantis, gal ir gerai išsivaikščioti sau, jei žmogus žmogui tiek tevertas - nuoširdžiai, ne kaip priekaištą sakau.

(Ačiū)


Panašiai mąstom.
Aš jau lyg rašiau neseniai, kad tokios situacijos labai atveria, gal ne "išskrodžia" tarpusavio ryšius... ir tokių netikėtų dalykų kartais atskleidžia.
Kita vertus kai kurie, ypač tolimesni, žmonės nesupranta, kaip galima NEGALĖT kad ir susišukuot arba kad iš tikrųjų esi arti tos ribos. Gal ir negalima jų dėl to kaltint, galima tik pasidžiaugt, kad dar yra tos bjaurasties (depresijos) nepatyrusių.

Ech, kai čia aktyvi tema būdavo, tai visos naujokės prisitatyt turėdavo.

Daniella, gera tave skaityt

Aš tai manau, žmonės tokie skirtingi, ir tokios skirtingos situacijos. Negali vienareikšmiškai patart, kada ką reikia palikt, kada nepalikt, kada kankintis. Kažkam buvimas šalia sergančio ar kitaip sudėtingo žmogaus nėra jokio kančia, jis natūraliai tame jaučiasi ten, kur ir turi būti. Kažkas kaitalioja žmones, draugus ir artimuosius atsisakydamas kiekvieno menko sunkumo, nes matyt jis tik taip gali.


Papildyta:


Notmiau dar neturėtų būt pagimdžius. Mūsų kita nėštukė jau senokai.
Septynkė dabar nežinau. Vasaros pradžioj mačiau, buvo pakenčiamai. Sunku, bet savo stiliuj, vis dar paironizuoja.