Depresija

pasiskaiciau cia temas apie ta dirgliosios zarnos sindroma,tai visos sako ,kad nuo nervu,depresiju,stresu...gydimo ner.o tai ka daryt...as bijau ir isvaziuot kur toliau,nes db isvaziavus pas drauge atsiduriau ligoninej apie maista is vis tyliu-bijau ir valgyt.nu zodziu...

Pinot, užjaučiu Pažįstama netektis...

Nesusitaukau... Šiąnakt prašiau, kad mane pasiimtų, kad nepabusčiau, nes nebegaliu kankintis, bet nepasiėmė...

Nematau jokios šviesos... Jokio tunelio galo... Praraja vis gilėja ir gilėja, o aš vis grimztu ir grimztu...

Man tereikia savo kampo ir ramybės. Bet kur tai gaut? Su savo ''solidžiu'' uždarbiu, negaučiau kredito net sušiktam vieno kambario butui...

Tu esi netekusi motinos? Nežinojau. Irgi užjaučiu.
Nežinau, kada tai praeis, gi viskas dar ką tik...Suku ir suku mintyse tą filmą. Jau nebegaliu.
Graužia kaltės jausmas, kad galėjau padaryti daugiau dėl mamos, nors dariau viską kas reikalinga. Nuo tos kaltės tai neišsivaduosiu niekada.
Esu silpna žmogysta, prieš gyvenimo sunkumus man linksta kojos. Nežinau, ar yra kas baisiau už artimojo netektį.
-----------
Gaila, kad tau taip dabar. Bet gal rasi kokią išeitį? Gi kartais dievas palieka kažkokį plyšelį.

Tėčio... Irgi graužia kaltės jausmas, o jeigu... Taip neturėjo būti... Nespėjom... Reikėjo daryti tą ir aną... Deja... Nesugrįš visvien...

O motina atskira respublika... Ji gyva, bet Mamos neturėjau niekada. Tad už ką man ta kančia matyti ją kasdien, kai ji manęs nekenčia? Ne kartą klausiau, kam gimdė, jei nekenčia? Ir kodėl aš tokia kvaila, nesugebėjau jos palikti, kai turėjau galimybę. Vis gaila buvo, nes vis kažkas nutikdavo ir reikdavo rūpintis. O ji atsidėkoja neapykanta ir ir taip nemielo gyvenimo gadinimu. Apie palaikymą net nesvajoju...

Sudėtingi tie žmonių santykiai..
O ypač kai tarp artimų žmonių tokia nesantaika.
Man pastaruoju metu visų žmonių gaila. Stengiuos kažką suprasti daugiau nei iki šiol..

Dar tie karščiai Jau svajoju apie lietų kaip apie kokį išganymą. Žolė nudžiūvo, laistyt augalus kasdien irgi jėgų nėra.

Kaip kitos laikotės? Ką veikiat per karštį?

Jo, karšta. Viskas nudžiūvo.
Ir nuotaikos čia ne kokios. Užjaučiu tas, kurioms sunku

Sveikos.
Aš tai prasivarčiau prie savo ežero porą savaičių nuo šono ant šono ir knygų krūvą perskaičiau. Nuo visko atsiribojus ir užsimiršus visai gerai, tik naktim pabudus kartais siaubas apima. Grįžau į Vilnių šiandien, košmaras mano bute – visą dieną saulė į langus, prikaitę taip, kad jau nežinau, kur dėtis.

nu zinok,savaitgali buvau vilniuj,maniau isprotesiu nuo karscio bet lb fainai praleidau laika o pas mama kaime,tai gaivu taip po vln
as galvoju kad gal man jau reik mazint antidepresantus,nes gerai jauciuos....

Sveikos mergaites,

Nežinau į ką kreiptis dėl patarimo.. ir nežinau ar čia tinkama vieta.. bet..

Ar jūs turite artimuosius (vyrą ar vaikus) ir kaip jiems sekasi susitvarkyti su jūsų depresija?

Mano vyrui nustatyta klinikinė depresija. Jau senai viskas buvo blogai, galvojau bus geriau jei pradės gerti antidepresantus, bet dabar išvis viskas blogai. Anksčiau jis bent reagavo į pasaulį..į mane.. į vaikus. Dabar jam nieko nebereikia. Tapo apatiškas, savo kažkokiam pasauly gyvenantis žmogus.. prarado darbą, nes nebesugebėjo susitvarkyti su savo nuotaikom. Namie aišku jokios pagalbos man, jokio psichologinio palaikymo savaime aišku, jokio draugo jame..ir jokio vyro. Gyva daržovė.

Tiek daug straipsnių tiems, kurie kenčia depresija.. bet kaip sveikiems žmonėms gyventi šalia? Kaip man jį suprasti.. ir kaip palaikyti.. kaip nenuleisti rankų..ar tiesiog palikti.


Prašau bet kokio patarimo

Gal geriau vyrui būtų ne tik gerti antidepresantus, bet ir lankyti psichoterapiją? Nes akivaizdu, kad nuo vaistų nepagerėjo, arba keisti gydytoją ir vaistus.
Stiprybės Jums ir vyrui. Įsivaizduoju kaip sunku, mane tai pačią apimtų depresija
Bet būna kad Dievas neduoda neištveriamų sunkumų ir jūs pakankamai stipri tai atlaikyti. gal irgi su psichologo pagalba.

Aš tavo vietoj nemesčiau. Kai gydziausi pirmą kartą sunkią depresija, antidepresantus gėriau pusę metu, labai pagerėjo ir mečiau net nepasitarus su gydytoja. Po 7 mėnesių taip atkritau, kad net prisimint baisu. Dirbau tada dideliam kolektyve, tai koks pragaras buvo nuolat bendraut su kolegom, su klientais taip jaučiantis. Gaila, kad nelankai psichoterapijos, nes vaistai neišgydo, jie tik nuima simptomus, kol geri.


Iš tiesų jis tik pradėjo gydytis, reikia laukti, kol suveiks vaistai. Jei nepadės šitie, keisti. Ir vėlgi, viskas vyktų daug greičiau, jei lankytų terapiją, kaip tau patarė. Nors aš daržove nebuvau, gyvenau tada su draugu, tai ir bendravom – ne apie mano savijautą, o jo darbus, tuo metu jo gyvenime buvo daug pasikeitimų, o kai giliniesi į kitų problemas, nukreipi dėmesį nuo savo šūdinos savijautos. Bet kadangi jis kitoks, tau teks susitaikyti, kad kažkiek laiko bus taip. Sunku, aišku, sergantys depresija paprastai labai susikoncentruoja į save. O dar darbo neteko, greičiausiai tai dar labiau sugniuždė ir ateitis, matyt, gąsdina – kaip gyventi toliau. Pirmą kartą labai sunku, nes atrodo, kad niekas nepadės ir tai tęsis ištisai, bet tikimybė, kad pagerės, tikrai yra. Pasistenk dabar jam skirti daugiau dėmesio, o apie paramą sau, tai kuriam laikui teks pamiršti. O kaip tau suprasti jį – ieškok informacijos, jos tikrai nemažai, skaityk apie depresija, turėtum rasti ir apie tai, kaip elgtis šeimos nariams. Jei nerasi, tai gali pasikonsultuoti su psichologu. Nenuleisk rankų
Papildyta:
O ir apskritai, vyrams sunkiau dar ir dėl to, kad yra stereotipas, jos tai silpnųjų liga, o vyras gi „privalo“ būti stiprus.

Lining, labai gražiai surašei, aš taip nemoku
Kadangi esu iš tų labiau kategoriškų, tai kažkaip man ne kaip atrodo, kai ženyjiesi tai prisižadi bažnyčioje ir ligoje, ir varge, ir džiaugsme, ne tik džiaugsme būti kartu. O tik užklumpa kokie sunkumai, tai mintis pakeisti žmogų kaip kokį daiktą į geresnį
Kažkaip mane su mano panikos priepuoliais toleravo , nors yra tikrai geresnių
Kita vertus, iš tikrųjų sunku.