QUOTE(BangaS @ 2014 10 13, 16:53)
Kai ŠS neveiks tuomet grindų vėsinimo cirkuliacinis Nr.2 cirkuliuos termofikatą ne per žemės kolektorių, bet per patį šilumos siurblį.
Buvo tokia mintis, todėl cirkuliacinį Nr.1 įmetėm tam kad sukurtų papildomą hidraulinį pasipriešinimą, žinoma, jo pasipriešinimo neužteks, kad pilnai atjungti ŠS, bet kaip tais vylėmės, kad neveikiantis siurblys turėtų neblogai užstabdyti srautą. Jei cirkuliacinio pasipriešinimas mažas, tuomet šiai schemai prie cirkuliacinio dar reikėtų pridėti ne atbulinį vožtuvą, su garantuotai dideliu hidrauliniu pasipriešinimu, kuris jau ten pasiliks visą laiką, tame tarpe ir žiemą, kada jo ten visai nereikia, bet elektrinį vožtuvą, pajungiant prie cirkuliacinio Nr. 1 maitinimo, kad kai paduodamas srautas cirkuliaciniam, sudirbtų ir elektrinis vožtuvas atsidarydamas, o nustojus tiekti elektrą cirkuliaciniam, automatiškai užsidarytų. Mano supratimu, toks vožtuvas turėtų kelti mažesnį hidraulinį pasipriešinimą. Vis tik jis dirbs pastoviai, kai tik sudirbinės lauko kontūro cirkuliacinis, net ir žiemą. Jo gedimo atveju gali būti problemų dėl mažesnio srauto einančio per šilumokaitį.
QUOTE
2. Kam pridarinėti srautą termovožtuvu jeigu galima sumažinti siurblio nr. 2 apsukas ir be srauto pridarymo?
Siurblio reguliavimui reikia protingos elektronikos, termovožtuvų galima nusipirkti kad ir senukuose, tik tiek kad cirkuliacinis tada jau brangesnis. Aišku iškart reguliuoti siurblį ženkliai teisingesnis sprendimas, tik suabejojau dėl jo įgyvendinimo galimybės. Jei toks valdiklis kainuos kokius 300Lt, manau su termovožtuvu gautųsi pigiau.
QUOTE
Tokia sistema dar turėtų niuansą - labai didelę šaldymo galią ir turėtų būti įjungiama tik trumpais laiko intervalais, kad nerasotų grindys. Įjungus ją tik trumpais intervalais gali būti taip, kad kol šaltas termofikatas atitekės iki vamzdelio galo jis jau bus pilnai sušilęs ir vamzdelių galai nieko nebešaldys. Tokiu atveju pasijaustų dideli temperatūrų skirtumai skirtingose vietose, nes vamzdelių pradžios šaldytų labai stipriai, o pabaigos beveik visai nešaldytų. Nors jeigu vamzdeliai išdėstyti kas 20cm tai gal ir nieko tokio.
Šiuo atveju aš vistiek siūlau pagalvoti apie pamaišymo vožtuvą grindų kontūre, kuris ribotų ledinio vandens patekimą į grindinio vamzdelius, o juose cirkuliuotų maždaug vienodos +14...+18C temperatūros termofikatas tolygiai vėsinantis grindis.
Jo, cirkuliacinis čia irgi turėtų būti vis tik galingas, kad nekristų temperatūra grindiniam stipriai, esant galingam cirkuliaciniam, dingsta prasmė reguliuoti srautą. Šioje schemoje, kaip ir paminėjai teisingiau ne siurblio galingumą kaitalioti, bet žaisti su on/off.
Vis tik vienas niuansas, vienas šildymo sistemos specialistas pasakė, kad labai negerai yra maišyti lauko ir vidaus kontūrų skysčius. Tipo, ten kur jie maišomi, pastoviai kokie tai nesklandumai atsiranda ir norint kažką panašaus įrengti vis tik geriausia atskirti srautus su šilumokaičiu, o šiuo atveju, man jau labiau patinka nuoseklus pajungimas, kokį pasiūlė Milao, ar pats, tik su šiokia modernizacija, tokia kaip elektrinis vožtuvas jungiamas prie lauko kontūro cirkuliacinio, kuris paleistų srautą arba į šilumokaitį, arba praleistų tiesiai. Vis tik tokiu atveju reikėtl perdirbinėti lauko kolektoriaus cirkuliacinio siurblio valdymą, kad išsijungus šilumos siurbliui jis nesustotų, bet pagal norimą palaikyti temperatūrą šildomose grindyse, būtų reguliuojamas jo greitis, šildomų grindų cirkuliaciniam siurbliui pastoviai dirbant maksimaliu galingumu.
Manyčiau teisingiausia būtų apsistoti ties nuosekliuoju variantu ir bandyti atšlifuoti šią pajungimo schemą. Ką manai/ot?