Hmm. O aš duotos pastabos niekaip tuo išsi- nepavadinčiau
Situacija man primena anekdotinį kalambūrą "Puidzim aplinkui, nes tuto šlapia"
Aš, tarkim, nesuprantu, kam link tikslo keliauti visokiais aplinkeliais, jei yra tiesus ir aiškus maršrutas
Jei - man regis, apie tai jau ne kartą kalbėta - vienu šūviu gali patiesti du ir daugiau zuikių. Mano galva, visi tie reveransai tariamai komforto zonai, visokios lengvatos ir pan. nėra į naudą pačiam namų darbų darytojui, ND vertintojai tikrai neturi jokių piktų kėslų, nežaidžia kažkokios diedovščinos ir nevaiko naujokų vardan neįvardintos pramogos
Ne tik čia, bet apskritai sėkmingą mokymosi procesą įsivaizduoju kaip įvairių dėmenų intergraciją, o ne jų išskaidymą. Tam turėtų tarnauti ir tos (prakeiktos
) estetikos pakišos (
), ir pagalvojimas apie kompoziciją, dermę, tos pačios dienos nuotraukos, ryto ar vakaro žiūriniai irgi yra savotiškas vadovėlis.
Kartelė, žinoma, nepaguldyta ant žemės, bet ir neužkelta iki kokio bressono ar doisneau
Liuoktelėti per ją įmanoma, tai ne kartą ir ne du buvo čia pademonstruota.
Nesuprantu, koks gi blogis atliekant kad ir paprastas užduotis iš pat pradžių siekti maksimalesnių rezultatų. Kam versti estetiką, kompoziciją laukti kažkokios mistinės X valandos. Juolab (tikiuos, nesubalamutinsiu naujokų
), kad gera nuotrauka be kompozicijos, estetikos, tinkamos šviesos nelabai gali išsiversti, o be superduperinio fokuso gali dar ir kaip
Iš pradžių, sutinku, gal ir nėra taip lengva matyti kadro visumą, bet jei nuo pat ištakų bus dedamos tokios pastangos, esu tikra, kad ilgainiui išsivystys savotiškas sąlyginis refleksas, bus lengviau valdyti situaciją. Tik iš pradžių atrodo - kokia tai vargo vakarienė, ir tą sužiūrėk, ir šito nepamiršk... Vėliau tasai vargas ims teikti nemažai džiaugsmo ir tikrai nestabdys kūrybinio polėkio.
Aptariamuoju atveju, sakyčiau, nėra tiesioginės kalbos apie grynąją estetiką ar antiestetiką. Darbelis gana tvarkingas, spalviškai darnus, bet pilkas ir nuobodus. Ne, aštraus siužeto nieks nereikalauja, kaip ir kažkokių nematytų neregėtų veikėjų. Nežinau, ką tiksliai omeny turėjo Ka, bet įtariu, kad jai labiau užkliuvo vaizdelio atsitiktinumas - štai kankorėžiai, štai staltiesė, štai fokusas. Bėda ta, kad štai išsitreniruosime kad ir pažadinti vidury nakties pačiupti tą nelemtą fokusą, perprasim diafragmos kaitą, zoominsim kaip dievai, nusistatysime tobulą WB, pasiimsime saują kankorėžių, išsilyginsime staltiesę, spragsėsime ir ... vėliau suglumę frustruosime. Kaip gi čia taip - fotiką lyg ir valdau, o nuotraukos kažkodėl neverčia iš koto. O štai pramokę analizuot būsimąjį kadrą galbūt greičiau išgausime pageidaujamą rezultatą. Įgusime pasvarstyti - tarkim - ar fonas yra toks nekaltas avinelis kokiu dedasi. Ir koks jis turi būti - neutralus, pasakojantis-papildantis, asociatyvus ir t.t.. ir pan. Pagiezos2 atveju kankorėžiai su tegu išlygintomis rožėmis neranda bendros kalbos, žinoma, galima įžvelgti tam tikrą kankorėžio ir rožės panašumą, bet tai reikia mokėti ir parodyti
Kita vertus, jei pačiai Pagiežai2 norisi eiti atskirais etapais, utrom dengi, večerom stulja (neironizuoju!, aš tiesiog nežinau
), man asmeniškai Taip'o negaila. Bet jei autorė turi ambicijų šaudyti į kelis zuikius, tik sveikinčiau, padėčiau kuo galiu ir linkėčiau sėkmės