Visų pirma - visai neperdėti ir visai ne iš mandagumo ar bandymo kur nors be muilo sulįsti ditirambai say. Už idėją, už skirtą laiką, už (visiškai savanorišką) privertimą kitaip, nei įprastai žiūriu, pažiūrėti į paveikslėlį. Galėčiau dar ir apskritai dėkoti už nuolatinį menkai apsiplunksnavusių veikėjų įkvėpimą, obettačiau jau gautųsi perseilėtas patosas, tai susilaikysiu
Visų antra, norisi žagtelti užmačius, kaip tamsta Iks pasistengė
Dar nespėjau perskaityti ir pasidžiaugti (tikiu, kad džiaugtis bus kuo, tetos paklodės visada gražiais raštais išmargintos), bet pamačius tris (!!!) analizes, kai pati vos vieną sugebėjau išgimdyti, ir tą pačią terminui spaudžiant ir labiau iš garbės reikalo, supratau, kaip iš tikrųjų atrodo domėjimasis ir noras tobulėti 
Į pernelyg didelius asmeniškumus nesileisiu ir nevyniosiu čia atskiros paklodės, bet Iks man yra gražus ir įkvepiantis pavyzdys. Ir suprantu, kodėl ji tas tris analizes rašė, ir dabar pačiai gaila, kad aš neparašiau daugiau (ar bent tos vienos geriau) - ne dėl konkurso, susižavėjusių šūksnių ar dar ko, o dėl savęs pačios.Visų trečia (kuris susijęs su visų antra) - man didelė garbė dalintis pirma vieta su Iks
Tiek dėl to įkvepiančio pavyzdžio, tiek ir šiaip dėl kažkokių sutampančių su teta bangų (ir paklodžių, bent jau savo išmatavimais ). Ir ploju rankom, kad tikrai nėra šitam žaidime pralaimėjusių, kad ir apie save kalbant - ne esmė kažkokia vieta (nors negaliu čia apsimetinėti drovia mergaite - tikrai malonu matyti savo vardą prie pirmos vietos - nors ir nesu tikra, kad jaučiuosi nusipelniusi jo užrašo būtent ten), esmė tame, kiek aš pati gavau iš sudalyvavimo šitoj laboratorijoj. O gavau tikrai daug.*
Ir štai čia jau prasideda visiškai asmeniški (nežinau, kiek švarių) paklodžių skalbimai ir džiaustymai
Nežinau, ar kas nors atsimena, bet aš tai labai puikiai atsimenu, kaip prieš visai nedaug laiko (nežinau, kiek tiksliai, pusmetis gal koks - bet ne esmė gi) žiūrėdama į pasisakymus apie paveikslėlius kad ir čia pat, forume, dažniau tyliai, bet kartais ir garsiai žagsėdavau: na, KAIP įmanoma TIEK pasakyti apie kažkokią vieną nuotrauką? Iš kur jūs tai ištraukiat? Kaip jūs į juos žiūrit? Ir buvau įsitikinusi, kad jau man tai niekad nieko panašaus nepavyks ir viskas, ką aš galiu pasakyti apie kažkokią fotografiją, yra "gražu" arba "negražu". Paskui atsirado kažkur viduj pastebėjimai apie kreivą horizontą ar ne vietoj sėdintį fokusą, kažkokius labai ryškius nederėjimus kadre, bet vis tiek toli gražu ne tai, ką matydavau ir kuo žavėdavaus kitų pastebėjimuose.
Irrr - man pačiai asmeniškai labai daug džiaugsmo teikia šitas į(si)rodymas, kad, na, matau kažką ir aš, kai noriu
Ir kad galiu parašyti visą paklodę apie vieną kadrą (!!!), ir dar kad tą paklodę say padžiovė šalia Iks paklodžių (), kurios man nuo pat pirmos dienos čia buvo kažkas pavydėtinai mistiško ir stebuklingo. Šitas džiaugsmas atsirado iškart tą paklodę surašius, tą patį vakarą baisiai džiūgavau, net be kažkokio va viešo įvertinimo (kuris man šiaip gyvenime pernelyg svarbus, truputį per daug svarbus, nei turėtų būti) - ir dėl to, kad turėjau progą apie kažką parašyti (man nenormaliai patinka rašyti (kaip keista, turbūt nepastebėjot )), ir dėl to, kad rašymo objektas buvo visiškai naujas, neįprastas ir apie vieną fotografiją niekada dar nerašiau, ir dėl to, kad apskritai prisiverčiau (nėra labai tikslus žodis, kai darai kažką, ką labai nori padaryti, negali sakyti, kad taip jau ir prisivertei, bet vis tiek prireikė pokalbio su savim, kad tai padaryčiau) sudalyvauti, ir (čia jau rizikuoju nuskambėti kaip savim perdėtai besidžiaugiantis narcizas, bet velniai nematė ) dėl to, kad jaučiausi parašiusi visai neblogai, žinodama rašymo aplinkybes ir savo suvokimo lygį fotografijoje.Ir tas analizės rašymas man buvo toks lyg asmeninis lūžis konkrečiai šitoj srity, ir visokių minčių po jo kilo. Pavyzdžiui, kad kaip būtų įdomu su dabartine galva ir dabartinėmis akimis apžiūrėti tą pačią Aleksandravičiaus parodą, po kurios čia viešai spjaudžiausi, kad nieko nesuprantu ir niekada nesuprasiu
Kad lyg ir nieko sąmoningai nedarant ir savęs nelaužant į peržiūrimus kadrus žiūriu visai kitokiu žvilgsniu ir visai kitokius dalykus matau. Kad "gražu" suvokimas gerokai pasikeitė. Ir nors, vieša paslaptis, namų darbus atsiskaitinėti man sekasi baisiai sunkiai ir sėdžiu štai daugiau nei pusę metų ir nejudu niekur iš vietos, kažkaip visai dėl to nesijaudinu. Nes ne kuo greičiau atsiskaityti ir tada kilnoti visokius savo snapshotus ir tikėtis kažkokios kritikos yra mano tikslas. Ir aš visai puikiai jaučiuosi be balso namų darbams teisės, kol man leidžia va rašyti visokias paklodes, dalyvauti linksmuose žaidimuose ir visaip kitaip savaime augti, nes esu tikra, kad kada nors, kai jau su gerb. fotoaparatu susidraugausim ir išaugsim iš tos apsitrynimo stadijos, visa tai turės man didelės naudos.Ir dar - dabar suprantu, kodėl say yra pareiškusi, kad namų darbai jai neįdomūs
Visiškai sutinku - žiauriai neįdomus reikalas *
Tai va. O dabar einu svetimų paklodžių apie svetimas fotografijas skaityti
