TADAMMMM - štai ir baigės pavasarinis bekešinis konkursas. Labai džiaugiuos visomis dalyvavusiomis kartu ir kiekviena atskirai.
Spaudžiu dešines. Tiesa, liūdnoka, kad nesugundžiau daugiau prisijungt ir sudalyvaut, ko labai tikėjaus. Įsivaizdavau, kaip va, sėdžiu prie rašomojo stalo, galvą apsivyniojusi šlapiu rankšluosčiu nuo galvos skausmo- ką gi išrinkt iš 40-ties pateiktų foto...
Bet dabar kankinaus irgi nemažiau.
Taigi, labai subjektyvia mano nuomone
PandrePasijutau kalnuose ( ne tik ant to Bekešo kalno), didelėj erdvėj ( ko paprastai nemėgstu), bet šioj įsivaizduojamoj- labai jaukiai ir saugiai. Prisišliejau prie to beskleidžiančio lapelius medelio dešinėj ir dairiaus, dairiaus... daugel gali pamatyti nuo aštuonkampės aikštelės jeigu diena jau skaisti ir jei netingi žiūrėti ... Kalvų papėdėmis vinguriuojantis keliukas veda tolyn pro saulės apšviestus , ar esančius šešėlyje, kalvų šlaitus, kur ne kur apžėlusius krūmokšniais. Žvilgsnis klupteli už staiga pasibaigusio keliuko ties posūkiu, bet tai netrukdo mintims skrieti toliau... Ar įžiūrėsi mergaitę... Taip, taip, žvilgsnį prikaustė keliuku einanti mergina (mergaitė?) . O gal važiuojanti dviračiu. Lengvai, neskubant. Ranka prilaikanti skrybėlaitę- oi tas išdykęs pavasarinis vėjas.... . Saulėta, šilta diena ir absoliuti ramybė... Erdvė, pilna nostalgijos... Ir aš ištirpstu joje...
P.S. Pandre, tik neparašyk, kad ten ėjo koks diedas su ūsais ir nešės kastuvą
saigha Dar labai anksti... Nenoriai traukiasi nakties tamsumos, plevėsuodamos debesų paklodėmis, leisdamos pirmiesiems saulės spinduliams paliest pavasarėjančią , dar po nakties sužvarbusią žemę... Tą šviesą/ palytėjimą pirmučiausia pamatys tik styrantys krūmokšniai ir medžiai plikomis, į šalis išskėstomis šakomis, lyg rankomis, prašantys vis daugiau šviesos ir šilumos. Rūko šydas draikosi pažeme, lyg norėdamas pirmiesiems augalėliams leisti dar bent sekundėlę neatmerkt akių, toliau juos liūliuoja jų nakties sapnuose... Kaip ir nameliuką, uždaromis langinėmis, skaičiuojantį septintą sapną... Dar labai anksti... Ir tik pavasarėja...
Mangutemieganti žemė, mieganti gamta, laukianti to siautulingo gyvybės proveržio, viską išjudinančio, ištaškančio į šalis, sudrebinančio ir viską prikeliančio naujam gyvenimui...
specialusis prizas Afrei- "tu gali pamatyti žmogau cirkuliuojantį orą"... Taigi už tas spalvas , už tą perteiktą pavasarinio oro raibuliavimą, dar kiek šaltoką, nedrąsų, bet jau budinantį gamtą, keliantį iš žiemos miego...
skatinamasis prizas
( oh, kad būtų tos rankos kaip nors kitaip..., kitokia merginos poza...)
Veronika (svetlaneto)štai ir visos mano dalyvavusios mergaitės
Lauksiu visų adresų į AŽ. Šią savaitę gal dar prizų/ siurprizų neišsiųsiu, bet kitą- pažadu