Netyčia internete radau
vaizdelius-atsakymus į pievas, t.y. apie dirbtinių pievų konstrukciją arba dar kitaip pievos matricas. Nepatingėkite po tą pievą pasisukinėti. Gražu ir mąslu... Turiu triausį augalyną, kurio ausys prištabeliuotos oudolfininių, t.y. pievinių gėlių, o pagrindinis kūnas vis dar apsirėdęs veja. Jau antri metai gėlynus skiedžiu žoliukais (gėliukus, aišku, tenka vis praravėti...), o į veją po truputį siunčiu grynų žolynų kuopeles. Turiu jokiomis žiniomis nepatvirtintą viltį, kad kai žolynai tarp gėlių subujos ir pasieks tam tikrą koncentraciją, ausyse turėsiu... žydinčios pievos šmotus. Nors kiek baisu, kad jos gali pavirsti į žolių priaugusius (kad ir skoningai) gėlynus ir tiek...

Rasti vaizdeliai ir guodžia, ir moko. Gal kuri padėsite teisingai įžiūrėti, kokia ten žolelė dominuoja? Jei tai Oudolfo mylimoji Sesleria autumnalis, jos 5 zona gali nepraeiti per Utenos krašto konkursą... O kuom keisti, kad idėjos nesugadinti? Sporobolusais gal? Yra dar tautinis (melsvasis) mėlitas, bet jo žiedai debesėlių nekuria, o ir žydi jis pavasarį, kai kiti dar miega.
Tačiau žoliukų koncentracija augalyne, įtariu, ne visada yra lemiamas veiksnys įpievinime. Kartais reikia visai nedaug, kad dirbtinas darinys pavirstų gamtiniu. Štai dar 1 atrastas vaizdelis, kuriame
1 melvenė 4 gėliukų kompaniją nusiveda į pievą. Pieva šiuo atveju vadinu įspūdį, kad derinėlis yra sukurtas gamtos, o ne žmogaus. Aišku, fotografavimo rakursas ir apšvietimas irgi kuria savą realybę, bet kad melvenė yra kuo tikriausias mūsiškų pievų augaliukas nenuginčysi. Koks nors miskantas šiuo atveju dirbtinumo iš derinėlio tikrai nebūtų atėmęs...
QUOTE(Daisoja @ 2014 06 18, 09:56)
Dabar jau yra daug atsparių sraigėms melsvių veislių. Nors tie didieji šliužai vistiek atsikanda.
Bet, matyt, visos melsvių įvairovės naujokai neapima? O kartais yra paprasčiau tiesiog grįžti prie užgrūdintų senienų... Kaip sykis neseniai skaičiau straipsnelį, kuriame autorius pabara augalų augintojus, kurie prisisodinę visokio naujo gėrio, ima dejuoti, kad iš jo mažai kas beliko, nes visokiausi padarėliai juos suėdė. Beskaitant išsyk prisiminiau savo Matronas ir į jas panašius puošniuosius šilokus, kuriuos pas mus jau treti metai taikosi nuėsti tai vieni, tai kiti gyviai. O štai kaimiški šilokai apetito kažkodėl niekam nekelia. Tiesa, iki Matronų grožio jiems toloka...