QUOTE(Agrefa @ 2014 06 18, 23:33)
Aš apskritai taip ir nesupratau moterų logikos, na kaip ir Chiurem-sužino, kad laukiasi ir su palyda didžiausia tysiasi pas sultona pasakyt žinios su tokiu džiugesiu, kai per mano akis čia ne džiugesys, o tragedija-gimdyti
tais laikais vaiku mirtingumas buvo siaubingai didelis. o hareme tuo labiau ,nes tik ir ziuredavo, kaip nugalabyti konkurentes. todel tu galejai ir 10 sunu pagimdyti, o nei vieno iki pilnametystes neuzauginti. tik sunus leisdavo sugulovei isitvirtinti socialiai, kuo daugiau sunu, tuo daugiau sansu, is ten ir dziaugsmas. va Suleimano 6 sunus, o jam dar net nemirus tik vienas gyvas tebuvo. ir tai buvo zinoma tais laikais. tam ir haremai buvo, kad tu sunu butu kuo daugiau, kad nebutu tokiu problemu kaip europoj, kad visokie dedes ir sunenai del sostu kariauja, turedami lygias teises, karaliui neturint sunaus. o moters sodinimas i sosta musulmonams is vis ne iseitis.
Papildyta:
QUOTE(linoze @ 2014 06 17, 14:13)
o del sosto tiek zude ir draugus ir vaikus, ir kaip gaila kad zmones dazniausiai per velai supranta kas yra tikra gyvenime....
as tai nesutinku su tavo nuomone. Suleimanas ypatingai atskyre tevo vaidmeni nuo sultono vaidmens. tai, kad jis kentejo del savo sprendimu, visiskai nekeite jo nuomones del sultono sprendimu teisingumo. ir man tikrai paskutinej serijoj nesusidare ispudis, kad jis pasigailejo savo veiksmu kaip sultonas, as manau, kad jis isejo su ta mintim, kad visa sirdimi tarnavo alachui ir jo teisingumui, o tie sprendimai, kuriais jis turejo nuzudyti sunus taip pat buvo jam alacho skirti isbandymai (juk paskutinese serijose jis sake, alachm, neduok man dar vieno isbandymu nuteisti sunu). jam jo sultanatas, jo imperija gyvenime buvo tikriau, nei tai, ka mes laikome tikra savo gyvenime.
esu kazkada skaicius kazkoki straipsni apie europos monarchus, tai ten psichologai taip labai suprantamai ir itaigiai buvo isaiskine, koks yra mastymo skirtumas tarp paprastu mirtinguju ir monarchu. esme tame, kad jie nemasto tokiom kategorijom kaip mes. tai mums yra tikra seima, draugai, rysiai su brangiais zmonemis. monarchams taip nera, jei jie taip jaucia, jie tai priima kaip zmogiska silpnybe, tuo pat metu priimdami savo karaliavima kaip dievo skirta msiija, kuri yra negincijama, neaptariama ir svarbesne uz visus vidinius skaudulius, jautrumus ir meiles. manau ir Suleimanas buvo is tokiu. o mirdamas jis tiesiog suprato, kad imperija palieka kitam sltonmui, bet su savimi gali pasiimti savo asmeninius jausmus, jam jau tai nebedraudziama, nes jis tampa eiliniu zmogum