Dėlionė ,,Lietuva''

Vilnius, Valdovų rūmai.

Dažniai aplankome sostinę. Gyvendami provincijoje pasiilgstame senamiesčio ,, kvapo" (gatvelių, bažnyčių, kavinių). Šį kartą nusprendėm aplankyti Valdovų rūmus. Surinkom ekipažą ir pirmyn.

Artėjo žiema, o šis vaizdas priminė pavasarį



Traukiam link tikslo...






Kariuomenės diena, kariškiai ruošėsi švęsti.











Ekipažo nariai nepamiršo pasveikinti buvusio kariškio, dabar jau pensininko, o atleiskite studento (gauna bilietus su nuolaida, ypač užsienyje).
Papildyta:
Mūsų tikslas



Mes Valdovų rūmų kieme







Nusiperkame bilietus (žinoma ir studentišką ) ir pradedame ,,kelionę", grupių daug, tai pastovim prie vienos, tai prie kitos ar trečios. Išklausom visą istoriją








Papildyta:
Visa informacija ,, kaip ant delno"









Parodoje buvo Jadvygos Jogailaitės skrynutė









Skrynutę apžiūrėjom iš visų pusių, dar nusipirkau informatyvią kygutę ir perskiačiau
Papildyta:


















Apie ,,kokles'' informacijos gavom nuo prižiūrėtojos, vyras ,,ištardė''

Dairomės toliau


Papildyta:
Spėju pasižvalgyti ir per langus














Papildyta:
Viduje visokių grožybių su sava istorija








Papildyta:
Randame ir Šv. Kazimierą





o lubos dar neužbaigtos





Puikus indas





Ginkluotės kambarys






Papildyta:











Papildyta:








Gavę peno akiai ir protui, patraukėm į katedrą peno sielai


Pasimeldę ir padėkoję Viešpačiui už galimybę keliauti ir pažinti, aplankom Šv.Kazimiero koplyčią










Papildyta:
patraukiam į blyninę peno kūnui













Papildyta:
Dar vienas gabalėlis dėlionės ,, Lietuva" nugulė į mūsų širdis.

Žvilgsnis į rudenėjančius Marijampolės Poezijos ir miesto parkus.
Laisvadienis Važiuojame į Marijampolę ...pasivaikščioti

Leidžiamės laiptais į Poezijos parką



Parkas sutvarkytas, švarus














Papildyta:















Papildyta:
Šalia parko Marijonų gimnazija










Papildyta:
Šalia parko jauki kavinukė, sėdam išgerti kavos




susigundom ir paragauti



Važiuojame į miesto parką. Gerą šeimininką pažinsi nuo tualeto. O jis čia tikrai geras, švarus ir prižiūrimas











Turim laiko, einame pažiūrėti Vytauto paminklo. Matosi šv.Vincento bažnyčia



Papildyta:








Aplink paminklą su fotoaparatu apėjau, bet pačio paminklo normaliai ir nenufotografavau

Suoliukai vadinami ,, gervėmis"







Paminklas laisvės kovotojams






Papildyta:
Įdomus krašto muziejus. Informatyviai nupasakoja Marijampolės krašto istoriją. (Buvom anksčiau, šį kartą nėjom)





Pastatas menantis kraupią žmonijos istoriją








Papildyta:












Šį kartą pasivaikščiojimą baigėm. Važiuojam namo.

Dar vienas laisvadienis. Ką šiandien lankysime? O Kaune vyksta mugė Važiuojame. Transportas? Traukinys

Lekiam į traukinių stotį ir pirmyn





Nuvažiavom į Kauną. Prie traukinių stoties jauki kavinukė, kurioje pyragėlių pasirinkimas . Imame kavos ir po pyragėlio gabaliuką



Ir bėgame į mugę, akių paganyti į gaminius






Papildyta:



Mugės lankytojas










Papildyta:
Sėdame kavinukėse išgerti kavos ir vyno, juk transportas traukinys . Ir žvalgomės toliau












Papildyta:
Grįžtame į traukinių stotį per parką, kuriame apžiūrime skulptūras ir paminklus















Puikiai pavykusi išvyka

Na va kaip gerai, neteko buti Marijampoleje ir dar nebuvau Valdovu rumuose, tai dabar " aplankiau". Dekoju.

Prašom , JolantaO, bet būtinai atvažiuokite į Marijampolę, čia yra daug įdomių vietelių
Papildyta:
Sugrįžkim į J. Basanavičiaus tėviškę, Vilkaviškio rajone.Šį kartą pavasarį.

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. septintą valandą vakare pusgyvis. Tėvų pasakojimu, tik po geros valandos pastangų, trinant šepečiu kojų padus, ar kokiu kitu stebuklu, kūdikis „atsigaivalėjęs“. „Tėvai jau tada mane, nors pusgyvį, prižadėję į kunigus leisti, jei tik Dievas teiksiąsi dvasią įkvėpti į mano menką kūnelį“ (rašė J. Basanavičius). Išsigandę, skubėdami tėvai, užmiršę tradicinius krikštynų papročius, rytojaus dieną nuvežė silpnutį naujagimį Bartninkų bažnyčion, pakrikštijo tos dienos šventojo Jono nuo kryžiaus vardu. Negalavimai nepakenkė normaliam kūdikio vystymuisi - nuo ankstyvos kūdikystės turėjo gerą atmintį. Jis prisimena net tuos laikus, kai rėpliojo po aslą ritinėdamas obuolį. Arba kai jį tėvas mažutį kartais pasiimdavo į lovą, bučiuodavo ir savo ataugusia barzda liesdavo jo veidelį. Tėvo mylimas, motinos lepinamas, gimtinės pirkios aplinkos globojamas, vienturtėlis leido nerūpestingas dienas. Netoli jį nunešė jo basos vaikiškos pėdos. Nuo kalnų viršūnių stebėdamas, nematė jis viliojančio laimingo, vaivorykštės juosta apjuosto krašto, kaip niekas nerado amžinos jaunystės šaltinio. Bet šių, daug kartų matytų gamtovaizdžių sukelti vaizdiniai, jo jautrioje sieloje įžiebė vieną iš jo gyvenimo kryptį nušvietusių žiburėlių. Lyg norėdamas tai pasakyti visiems, jau į šeštąjį savo gyvenimo dešimtmetį bežengdamas rašė: Kaip „dailūs Šešupės krantai jautrią V. Pietario širdį pritraukė ir joje pirmuosius apsireiškimus sąžiniškos meilės dėl savo tautos ir žemės įknietė, taip ir Basanavičiaus lietuviškumui Vartų kalnai, Piliakalnių piliakalnis, slėniai ir kita „nemenką įtekmę turėjo“. Matyt, nuo mažens jautęs, kad aukščiausius kalnus ir gražiausius slėnius tegalima matyti vaikystės dienomis gimtajame krašte (citata iš Juozo Rudzevičiaus knygos „Ten gimė, augo dr. Jonas Basanavičius“). Jono Basanavičiaus gyvenimas, veikla, asmenybė ir nuopelnai lietuvių tautai susilaukė daugelio nuodugnių tyrinėjimų ir dar ateityje nuolatos bus tiriami bei apmąstomi, tad ypač tiktų ir būtų įdomu pažinti mažiau tyrinėtą basanavičianistikos sritį, o būtent - gimtąją aplinką, kuri iš mažens ugdė jo lietuvišką sielą. Ten, kur gimė ir augo Jonas Basanavičius, o ne svetimuose kraštuose, kur jam teko praleisti didžią gyvenimo dalį, turėtume ieškoti ištakų, kurios pažadino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi, įkvėpė skaidrią tėvynės meilę, suteikė nuojautą iš žmonių kasdieninės kalbos atrinkti visiems suprantamus, iš gilumos sielos kylančius žodžius, kuriais parašęs „Aušros“ programinę prakalbą, ją perskaitęs, pats graudžiai apsiverkė ir iš akių riedančiomis ašaromis sudrėkino rankraštį. Štai šis Lietuvos mažas kraštas išaugino šį didį žmogų - Joną Basanavičių. Prisikėlusi tauta atsidėkodama jam garbingą Lietuvos Patriarcho vardą suteikė. 1866-1873 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1874 m. perėjo į Medicinos fakultetą. Greta studijavo Lietuvos istoriją ir archeologiją, rinko lietuvių tautosaką, rūpinosi pralaužti spaudos draudimą, leisdamas populiarias knygeles. 1879 m. gavo gydytojo diplomą, trumpai dirbo Ožkabaliuose, Vilkaviškyje. Rūpinosi lietuvybės reikalais, ieškojo galimybių leisti užsienyje lietuvišką laikraštį Lietuvai. 1883 m. pradėjo eiti laikraštis „Aušra“, kurio redaktoriumi ir leidėju buvo J. Basanavičius. Jo iniciatyva sušauktas lietuvių seimas Vilniuje, įsteigta tautinė demokratinė lietuvių partija. 1917 m. lietuvių konferencijoje J. Basanavičius buvo išrinktas Lietuvių Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją. Mirė 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.


1988 m. balandžio 1 d. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės važiavo iš visos Lietuvos ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Gudijos bei Kaliningrado srities lietuviai. Vežė ir sodino ąžuoliukus, liepaites, eglaites ir kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną savaitgalį važiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodinta 30 ha plotas.

Garbingiausioje vietoje ant aukurų kalno pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams: J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui ir kitiems. Po tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių pasodinta 13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė žuvusiems atminti.

Dabar Tautinio atgimimo ąžuolynas užima 39,4 ha ir jame auga apie 8400 ąžuolų. Ąžuolyne gyvena dvi šeimynos stirnų, kiškiai ir lapė, o vakarais apie sodybą šmirinėja kiaunės ir šeškai.

Pasodinus ąžuolyną imta galvoti apie visos sodybos atstatymą. Šiuo metu atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas. Reikia atstatyti „aliejinyčią“ ir jaują. Nuo 2006 m. sodyba-muziejus perduota Marijampolės apskrities viršininko žinion. Atstačius gyvenamąjį namą (stubą), jame įrengta muziejaus ekspozicija. Eksponatai atspindi J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą. Klėtyje eksponuojami buities daiktai ir rakandai, surinkti Ožkabaliuose ir Bartninkų seniūnijos kaimuose. Kiekvienais metais balandžio mėnesio paskutinį šeštadienį sodyboje vyksta Signatarų sueigos. Vyksta tradiciniai renginiai: apskrities klojimų teatrų ir folkloro kolektyvų festivaliai „Žaliasis ąžuolėli“, „Joninių šventė“ ir kiti.

Lankytojai čia laukiami visada. Čia galima sužinoti apie Tautos atgimimo patriarcho ir jo šeimos gyvenimą. Pasivaikščioti po jau ūgtelėjusį ąžuolyną, pasivaišinti gilių kava.

Informacija iš interneto


http://www.vilkavisk...-azuolynas.html



Papildyta:
Nors buvo labai puikus oras, bet pasirinkom apžiūrėti, kokie yra eksponatai viduje trobų Ir čia pamatėm labai įdomių daikčiukų

Pakeliui į trobą








Papildyta:






Čia turbūt jos ,, vyras"


Papildyta:

Papildyta:
Vidus












Papildyta:

Papildyta:










Daugiausia su fotoaparatu sukausi virtuvėje, lyg būčiau virtuvės šefė



Papildyta:






Einu apsidairyti į kiemą






Papildyta:
,, žvalgyba kluone" , reikėtų techniką išsirinkti

Ši žiemai



Ši tinka









Kai kurių padargų paskirtį dar reikėtų rimtai pasiaiaškinti



Čia tai aišku


Papildyta:
Dabar gal į klėtį? Einu, apžiūriu, na ne tulpių žydėjimas Burbiškėse, bet gražu







Klėtyje pamatyti daiktai







Gražu


Papildyta:
Lygintuvas











Klėtis iš dviejų ,,galų" , vienas moteriškas, o kitas vyriškas, dabar einame jau į vyrišką










Papildyta:


Dar vienas ūkinis pastatas, jame labai gražūs drožiniai


















Papildyta:
Šį kartą į ąžuolyną neiname, turim kitų planų



Greitai praėjo laikas, kurį praleidome J. Basanavičiaus tėviškėje.

Paežerių dvaro sodyba, Vilkaviškio rajonas.

Jau rašiau apie šį dvarą, tačiau kas yra pastatų viduje, tai nematėm. Pažiūrėkim

Jų internetinė svetainė.

http://www.vkmuzieju...=...&Itemid=132


Seniausios žinios apie dvarą

Paežerių dvaras pradėjo kurtis seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikais – XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Tada dvarui buvo atmatuotas ir žemės sklypas. Apie kokius nors tada stovėjusius dvaro pastatus žinių nėra išlikę. XIII-XIV a., karų su kryžiuočiais metais, Sūduvos kraštą daugelis gyventojų buvo apleidę. Nedirbamos žemės pavirto miškais ir šabakštynais. Po Žalgirio mūšio sumažėjus kryžiuočių galybei ir sustiprėjus baudžiaviniam LDK žemės ūkiui, prasidėjo intensyvesnis šio krašto ūkinis gyvenimas. XVI-XVII a. (ypač po valakų reformos) pagerėjo kelių tinklas ir žemėvalda. Tada netoli tuo laiku svarbaus Kybartų kelio, gražioje vietoje ir įsikūrė Paežerių dvaras.
Pagal padavimą Paežerius įkūręs naujakurys Valaitis, kuris pirmasis paežerėje iškirtęs miško plotą ir ten apsigyvenęs.
Legenda pasakoja, kad senasis parko ąžuolas sodintas dvaro įkūrimo proga. Jo amžius galėtų siekti apie 400 metų. Kaip pirmaisiais metais atrodė pats dvaras ir kokie jį supo želdiniai, žinių nėra išlikę.
Karaliaus Kazimiero Jogailaičio laikais (1440-1492) Paežeriai atiteko Michailui Glinskiui. Vėlesni Paežerių valdytojai nežinomi. Žinoma, kad XVIII a. viduryje Paežeriai priklausė stambiems magnatams – Raudondvario Zabieloms. Senuosiuose raštuose ši giminė Kauno apskrityje minima nuo XVI a. Ji, be Paežerių, LDK teritorijoje valdė dar kelias dešimtis dvarų. Priešpaskutinis Raudondvario Zabiela, Antanas, savo valdas padalino sūnums. Jauniausiajam sūnui LDK kavalerijos vicebrigadininkui Simonui Zabielai (1750-1824), be kai kurių kitų vietovių, atiteko ir Paežeriai. Su jo vardu sietina rezidencinių rūmų statyba. Manoma, jog Paežerių dvaro ansamblis pradėtas statyti 1795 m. Jo projekto autorius buvo architektas Martynas Knakfusas.

Paežerių dvaras XIX-XX a.
Mirus Simonui Zabielai, XIX a.1807-1816) Paežeriai atiteko dvarininkų Gavronskių giminei, kuri baigė įrengti rūmų interjerą. XIX a. viduryje ši giminė įsigijo ir daugiau Suvalkijos dvarų. Gavronskiai buvo naujo tipo dvarininkai.
Jie ūkį jau tvarkė pramoniniais pagrindais. 1877 m. Paežeriuose veikė vandens malūnas ir plytinė. Paežeriuose taip pat buvo žemės ūkio mašinų remonto ir padargų dirbtuvės. Pagrindines pajamas dvaras gaudavo iš spirito gamybos (spiritą daugiausia parduodavo Lenkijoje).
Dvare Gavronskiai nuolat negyvendavo. Čia jie atvažiuodavo iš Varšuvos tik vasaros metu, dažniausiai liepos mėnesį. Po Pirmojo pasaulinio karo Paežerių dvare apsigyveno p. Gavronskienė.
Dvaro valdas su visais palivarkais sudarė 723 margai.
1939 m. iš p. Gavronskienės Paežerių dvarą nupirko bankininkas J. Vailokaitis. Jo iniciatyva rekonstruotas centrinio pastato interjeras, įvestas centrinis šildymas, nugriauta dalis dekoratyvinių koklių krosnių.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Vailokaitis pasitraukė į Vakarus. Tada buvusiame dvare įsikūrė žemės ūkio mokykla.
Vokiečių okupacijos metais generalinis komisaras Lietuvos sričiai dr. von Rentelnas Paežerių dvarą buvo pavertęs privačia savo rezidencija. Čia pasitarti rinkdavosi okupacinės vokiečių valdžios pareigūnai bei jų svečiai. Dr. von Rentelno įsakymu dvaras buvo pradėtas tvarkyti, rūmus remontavo olandų meistrai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir artėjant Raudonajai armijai, dr. von Rentelnas dvarą apiplėšė ir pabėgo.
1943 m. nuo paradinių durų viršaus nuimtas šv. Mergelės Marijos bareljefas.
Pokario metais (1945-1947) pirmajame rūmų aukšte kurį laiką buvo vištidė. Tuo laiku sugadinti ir rūmų dekoratyviniai įrengimai, valgomojo kambario (svečiams) parketas ir buazerijos, plafonų gipsatūros. Rūmų išorė itin buvo apgadinta ant pastato uždėjus pilką grūdėtą tinką. Tuo laiku labai buvo apleistas parkas – jis buvo paverstas paprasčiausia ganykla.
Vėlesniu laikotarpiu rūmuose įsikūrė Vilkaviškio melioracijos statybos ir montavimo valdyba. Paežerių dvaro vaizdas tada iš esmės pagerėjo. 1954-1957 m. ir 1968-1970 m. rūmai buvo suremontuoti: sutvirtinta stogo konstrukcija, laiptai į antrąjį aukštą, restauruotos nutrupėjusios gipsatūros ir jų dalys. Remonto metu buvo tvarkomas ir parketas, biliardinės, miegamojo buazerijos, perdažytos sienos. Sutvarkytas ir parkas: iškirsti nudžiūvę medžiai, saloje įrengta šokių aikštelė, išvalyti tvenkiniai, vietoje nudžiūvusių medžių pasodinti nauji. Vejoje prieš rūmus, gėlyno vietoje, įrengtas baseinas.
1995 m. dvaras perduotas Lietuvos dailės muziejui.Čia įsikūrė Suvalkijos krašto dailės galerija.

Paežerių dvaro pastatai ir parkas
Paežerių ansamblio svarbiausias pastatas yra rūmai. Netoli jų, prie pietvakarinės vejos, stovi oficina su šalia jos, pietų pusėje, iškylančiu aukštu belvederiniu bokštu. Kitoje vejos pusėje, priešais oficiną, anksčiau stovėjo gėlių oranžerija (nugriauta XX a. pradžioje). Nuo rūmų einanti kaštonų alėja suka link kelio, už kurio kaip ašinis komponentas rūmams anksčiau stovėjo neogotikinio stiliaus kumetynas su bokšteliais (pastatą vadino Ragine). Jis nugriautas XX a. pradžioje.
Iš visų pusių rūmus supa parkas.

Rūmai
Jie pastatyti apie 1795-1799 metus. Interjeras įrengtas 1800-1808 m.
Rūmai yra dviejų aukštų su mezoninu fasado centre ir 2 dviaukščiais rizalitais kampuose. Keturių stambių jonėninių kolonų portikas su žemu frontonu pastatui teikia akcentuojančio didingumo. Kampiniuose rizalituose, virš pirmojo aukšto langų, išdėstytos figūrinių kompozicijų gipsatūrinės bareljefų plokštės. Šiaurinis fasadas yra be kampinių rizalitų, jo centre puscilindrinė iškyša ir mezoninas su dekoratyviškai išlenktu frontonu, pusapskritis balkonas ir 6 joninio orderio kolonos paryškina fasado kompozicijos centrą.
Rūmų ilgis – 32,5 m., plotis 16,5 m.
Interjere gausu figūrinių ir ornamentinių gipsatūrų, buazerijų ir medinių apvadų apie angas. Bbiliardinė – pirmame aukšte, miegamasis – antrame aukšte. Dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu ir papuošta judrių pozų šokėjų ritminėmis figūromis, vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Ornamentiniais reljefais dekoruota svetainė ir miegamasis, kuriame dvi jonėninės kolonos ir dvi puskolonės atskiria lovų zoną.

Oficina
Pastatyta XIX a. viduryje. Oficinoje buvo virtuvė, skalbykla, čia gyveno tarnai.
Joje 1922 m. mokytojo J. Greimo iniciatyva dviejuose kambariuose buvo įrengta pradžios mokykla (1922-1961).
Oficina restauruota 1975 m. pagal architekto A. Kiaunės projektą.
Oficina neoklasicistinių formų, pastatyta iš plytų. Pastatas tinkuotas, stogas dengtas skarda. Pagrindinis rytinis fasadas yra su nedideliu dviejų kolonų prieangiu centre ir kampiniais rizalikais bei ertikiu. Vakarinis ir galiniai fasadai – dviejų aukštų.
Oficinos ilgis – 27,35 m., plotis – 16,0 m.

Belvederinis bokštas
Pastatytas XIX a. antroje pusėje. Belvederinis bokštas yra neogotikinio stiliaus, statytas iš raudonų plytų. Jis apskrito plano, suskaidytas į 6 tarpsnius, užbaigtas kreneliažiniu parapetu. Bokšto diametras – 3,76 m.

Parkas
Įkurtas XVIII a. pabaigoje - XIX a. pirmoje pusėje.
Parkas ir sodas užima 16 ha plotą. Šiaurės pusėje jis šliejasi prie Paežerių ežero, rytų pusėje – prie Kastinės upelio.
Parkas mišrus. Jo pakraščius supa tiesios alėjos, vidus apželdintas laisvai, peizažinio parko principais.
Parke – trijų tvenkinių kaskada. Šiaurės pusėje tvenkinio saloje įrengta šokių aikštelė, vietoje nugriauto vynuogyno pastato, stovi mūrinė daržovių oranžerija. Parke daugiausia auga vietiniai ir keletas introdukuotų (atvežtinių) medžių.


informacija iš interneto


http://www.ldm.lt/Pa...aezeriudvar.htm
Papildyta:

Dvaro rūmuose –Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras. Jis savaitgalyje buvo uždarytas. Tik apžiūrėjome iš išorės.















Stop Ar žiūrim į rūmus ar į gėles? Bet pavasaris tokio grožio pabėrė
Bet ir rūmai




Papildyta:
Mes einame į oficiną, kurioje įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus.












Papildyta:
Darbo kambarys



Svetainė












Papildyta:
Magdalenos Birutės Stankūnienės dailės studija







Magdalenos ir Gintauto Stankūnų poilsio kambarys










Papildyta:
J.Basanavičiaus ir V.Kudirkos kampelis










Papildyta:
Vilkaviškio krašto žmonių ,, senovinis" turtas










Papildyta:
IMG]http://imagizer.imageshack.us/v2/800x600q90/843/rvnb.jpg[/IMG]

Dar radom ir iškamšų







II aukšto lobiai










Papildyta:
Toliau einame į dvaro... ledainę





o čia ledai? Oi, ne . Čia vyksta įvairūs renginiai, parodos...





,, Naujausia lagaminų" kolekcija












Papildyta:
Skrynių, audinių grožis


















Papildyta:






Vantų ir galima į pirtį



Dar viena puiki popietė. O į pačius rūmus dar atvažiuosime

Lankantis Vilkaviškio rajone, būtina aplankyti Virbalio miestą. Bet... reikia paruošti namų darbus arba paprašyti bibliotekos darbuotojos pabūti gide. Istoriniu žvilgsniu labai įdomus miestas. Daug įdomios informacijos ir nuotraukų galima rasti adresu

http://www.miestai.n...ead.php?t=12822


Virbalis - miestas esantis Vilkaviškio rajone. 1969 m. Virbalis paskelbtas valstybinės reikšmės urbanistikos paminklu, dėl nepakitusio gatvių, aikštės išplanavimo nuo pat 1560 m. Valakų reformos metu išplanuoto miesto plano.

Juozo Zabielavičiaus atsiminimuose rašoma, kad Virbalio miesto atsiradimui įtakos turėjo karalienė Bona. Jos iniciatyva į pakankamai ramią vietą, dabartinio Virbalio vietą,iš Lietuvos pietryčių buvo atkeldintos 33 šeimos. Pirmieji Virbalio gyventojai buvo lenkai. Tai vyko praėjus keliems dešimtmečiams po Žalgirio mūšio.

Virbalis pirmą kartą minimas 1536 m. 1529 - 1567 m. LDK neprivilegijuotų miestų sąraše. Iki XVII a. dar vadinamas Nova Volia.

1555 m. pastatyta pirmoji medinė renesanso stiliaus bažnyčia. (Ir vėliau parapinė medinė bažnyčia buvo nuolat atstatinėjama ir stovėjo dabartinio miesto sodo kvartale iki XIX a.)

1560 m. Virbalis išmatuotas pagal Valakų reformos sistemą, perkeliamas į naują (dabartinę) vietą. Tuo metu Virbalis buvo didžiausias Valakų reformos metu suplanuotas LDK miestas dabartinės Lietuvos teritorijoje. (100 margų arba 3 valakų plotas. Kai dažniausiai būdavo planuojami 33 margų ploto.) Miesto plano autorius, Žygimanto Augusto dvariškis V. Devialtovskis.

1593 m. birželio 15 d. Virbaliui suteiktos Magdeburgo teisės : savivalda, anspaudas, herbas, privilegijos. Teises suteikė Zigmantas Vaza, LDK ir Lenkijos karalius. Virbalis vadintas karalienės Bonos Sforkos miestu. (Jos vyras Lenkijos -Lietuvos karalius Žygimantas II miestelį, kaip ir daug kitų Lietuvos ir Lenkijos žemių dovanojo žmonai.)

XVI a. pabaigoje Virbalis tampa reikšmingu visos Užnemunės ir Paprūsės prekybos centru.

XVI a. pabaigoje pastatyta rotušė miesto aikštės viduryje. 1598 m. įsteigta špitolė(prieglauda).

1602 m. praūžė maras. Miestelis ištuštėjo.

Didžiuliai gaisrai kilo 1610, 1612, 1613, 1658 metais.

1643-1819 m. veikė dominikonų vienuolynas, bažnyčia, o nuo 1646 m. ir mokykla. Dominikonus į Virbalį pakvietė ir įkurdino Jurgis Tiškevičius, Žemaičių ir Vilniaus vyskupas, gimęs Vištyčio dvare (1596-1656).

1646 m. pirmą kartą minima Virbalio parapinė mokykla.

1658 m.,12 metų su švedais metu, Virbalyje kilo didelis gaisras. Sudegė parapijos bažnyčia. (Vėl atstatyta 1696 m. Manoma, kad 1703 m. vėl sudegė) Miestelis buvo nuolat niokojamas.

1724 m. pabaigoje Augustas II (Lenkijos karalius, vėliau - Lietuvos didysis kunigaikštis) leido į Virbalį keltis žydams, ištuštėjus miesteliui po Šiaurės karo.

1776m. panaikintos Magdeburgo teisės Virbaliui.

1778m. Virbalyje jau veikia 2 sinagogos.

1795 m. po trečio Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimo, Virbalis su visa lietuviška Užnemune atitenka Prūsijai.

1819 m. dominikonai pasitraukia iš miestelio. Vienuolynas panaikinamas. Bažnyčia atitenka parapijai. Parapinė bažnyčia dėl blogo stovio nugriaunama.

1833 m. oficialiai susikuria evangelikų - liuteronų bendruomenė. Įrengiami maldos namai, kapinės, mokykla. Bažnyčia pastatyta vėliau - 1876 m.

1842 - 1845 m. Virbalyje gyveno 2945 gyventojai 9 1146 katalikai, 549 evangelikai, 1250 žydai).

1861 m. nutiestas geležinkelis Kaunas - Virbalis - Karaliaučius (Stotis - Kybartų kaime). Po šio įvykio ėmė augti Kybartai, kaip miestelis, o Virbalio reikšmė ėmė nykti.

Nuo 1870 m. pradėjo veikti valdiška mokykla.

1876 m. pastatyta evangelikų - liuteronų bažnyčia.

1889 m. įrengtas artezinis šulinys turgaus aikštėje.

1900 m. Virbalyje gyveno 3952 gyventojai ( 1954 lietuviai ir vokiečiai, 1935 žydai, 50 lenkų ir 13 rusų).

1902 m. vaistininko Bulovskio iniciatyva ( Suvalkų gubernatoriui leidus) įkurta savarankiška gaisrininkų komanda. Veikia "Blaivybės" draugija.

1906 m. įsteigtas "Žiburio" draugijos skyrius.

1907 m. įsteigta valdiška biblioteka. Veikia valstybinė mokykla (2 kl.) ir žydų mokykla.

1911 m. pradeda veikti kooperatyvinė bendrovė "Pradžia" ir vartotojų draugija.

1914 m. I pasaulinio karo metu Virbalis mažai nukentėjo.

1918 m. lapkričio 11 d. (po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo) sukviestas visuotinis miesto gyventojų susirinkimas, kuris išrinko 11 asmenų valdybą. Pirmininku - lietuvį Vladą Navicką, pavaduotojais - vokietį ir žydą. Suformuota policija.

1924 m. pradėta statyti 3 aukštų, raudonų plytų mūrinė mokykla.

1925 m. veikia lietuvių (1932 m. - 344 mokiniai) ir žydų (187 mokiniai) gimnazijos.

1930 m. šalia mokyklos pastatyta elektrinė. Nuo 1933 m., nepakankant elektros miestelio reikmėms, elektra tiekiama iš geležinkelio stoties.

1928 m. prieš kapinių vartus pastatytas 10 metų Lietuvos nepriklausomybės paminklas - kryžius.

1924 m. Virbalyje veikia Lietuvos Katalikių moterų draugija (140 narių), šaulių (vyrų ir moterų), ugniagesių (66 nariai), pavasarininkų (vaikų), anglaičių (vaikų), "Žiburio" draugijos. Pavasarininkai turėjo savo biblioteką, vadinamą knygynu. Tuo metu viešosios bibliotekos nebuvo. Dar savo biblioteką turėjo ir žydai.

1933 m. Virbalyje gyveno 4800 žmonių.

1941 m. birželio 22 d., prasidėjus II pasauliniui karui, Virbalį vokiečiai užėmė jau pirmosiomis valandomis.Nespėję prieš karą išvykti žydai, o taip pat apie 7000 karo belaisvių liepos - rugpjūčio mėn. buvo vokiečių sušaudyti miestelio šiaurės - vakarų užribyje, vadinamose Vigainėse. Virbalis neteko trečdalio gyventojų. dabar tą masinių žudynių vietą žymi obeliskas. Viso sušaudyta apie 10000 žmonių.

1941 - 1945 m. sugriauta 80 procentų miesto pastatų. susprogdinta katalikų bažnyčia. Didelė dalis gyventojų pasitraukė į Vakrus. Raudonoji armija Virbalį užėmė 1944 m. spalio 17 d.

1945 m. dominikonų špitolės (prieglaudos) vietoje įrengta šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. Kunigas Vladas Bilius.

1945 m. ima veikti miesto biblioteka.

1946 m. - vaistinė ir ambulatorija.

1948 m. - kultūros namai.

1949 m. - septynmetė mokykla. Nuo 1951 m. - vidurinė mokykla.

1951 m. pradeda veikti sviesto gamykla.

1959 m. Virbalyje gyvena vos 25 - 30 procentų prieškario gyventojų skaičiaus. Virbalio miesto laukų kaime kuriasi J. Janonio vardo kolūkio gyvenvietė.
Informacija iš interneto
http://www.main.lt/w...rbalio_istorija


Papildyta:
Daug klausėm, mažai fotografavom









Virbaliečiai šventė Atvelykį







Papildyta:

Pirmoji medinė Virbalio bažnyčia buvo pastatyta 1555 m. dabartiniame miestelio parke. Toje pačioje vietoje buvo ir kapinės. Jau daug metų dabar vadinamame miesto sode vyksta miesto šventės, įvairūs renginiai, o bažnyčios vietą mena nedidelis paminklėlis.





1945 m. dominikonų špitolėje (prieglaudoje) įrengta Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia.



1876 m. pastatyta evangelikų - liuteronų bažnyčia, išlikusi iki šių dienų.






Papildyta:
Vidus











Per karą Virbalio miestas sunaikintas 80 procentų. Bet yra išlikusių statinių



Aplankėm senąsias žydų kapines









Dar viena dalelytė į dėlionę ,,Lietuva".

Dar vienas laisvadienis . Prabudę ryte, gerdami rytinę kavą, dėliojame planą, kur nuvykti? Sutariam, varom
Nuvykę matom


















Papildyta:
















Papildyta:












oi, ši paskutinė iš mūsų sodo . o kitos...

Taigi, mes tulpių žydėjimą matėm Druskininkuose. Vykdami į Druskininkus turėjom tikslus:
1. Aplankyti sniego areną ir ten tik išgerti kavos.
2. Nueiti į restoraną - muzikinį klubą ,, Kolonada" ir pavalgyti varlių šlaunelių.
3. Pasigrožėti skulptūromis Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parke.
Planas pavyko





Jų tinklalapis

http://www.snowarena.lt/lt/Naujienos

Mūsų tikslas apžiūrėti vidų ir išgerti kavos

Ledų nevalgėm, rytas ir šaltoka



Vyninėje vyno negėrėm , kadangi dar ankstoka



Valgyti dar nesinori



O kavos ir deserto galima